Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

Ji taip arti Anglininkų stovyklos, kad nuvažiuotų ten per kelias minutes. Bet kas iš to? Paguldytų jį į vieną iš tų šviesiai mėlynų lovelių „Elenos sodyboje“? Sėdėtų šalia jo ir saugotų, kad nepagrobtų vyras iš geležinkelio stoties?

Kariną jis jau surado. Tuo Nina neabejojo. Negelbėjo nei kad pabėgo iš darbo ir prabangiojo buto su gražiu vaizdu, nei slapstymasis vasarnamėlyje prie šiaurinės pakrantės.

Jai lipant iš mašinos berniukas nė nekrustelėjo. Kad nepažadintų, duris ji pasistengė uždaryti kuo tyliau. Pro nuomojamas priekabas nuėjo į parduotuvę. Prie durų vienoje pusėje gulėjo ryšulėliai malkų, kitapus – didžiulis metalinis krepšys su langų valikliais, neva padedančiais lengvai nuplauti negyvus vabzdžius nuo priekinio stiklo. Jai pasirodė kvaila, kad žmonės tiki tokiom nesąmonėm.

Viduje jaunutis pardavėjas dėbtelėjo į ją tokiu baikščiu žvilgsniu, kokiu sutemus dažnai žiūri kioskininkai: „Negi išmušė valanda? Pavojus? Ar man į smilkinį tuoj įrems pistoletą ir lieps atidaryti kasą?“ Pamatęs, kad užėjo moteris, vaikinukas kaipmat nusiramino. Ji netgi pabandė jam nusišypsoti, bet šypsena išėjo labai jau dirbtinė.

Po paraliais, susigriebė ji. Rankos vis dar kruvinos. Gal ir marškinėliai? Nina, ką tu sau galvoji? Ji nevalingai susikišo rankas į kelnių kišenes, paklausė, ar galėtų paskambinti iš jų telefono ir kur čia tualetas.

Vyrukas paslaugiai palydėjo ją į priestatą už krautuvėlės.

Pirmiausia ji nuėjo į tualetą, iš panagių iškrapštė parudavusius kraujo krešuliukus ir kruopščiai nusiplovė rankas. Apsižiūrėjusi nudžiugo, kad per stebuklą ant marškinėlių kraujo nėra. Neturėdama kantrybės terliotis su džiovykle, nusišluostė rankas į kelnes.

Telefonas.

Ji surinko Šiaurės Zelandijos policijos numerį, kuris lyg specialiai buvo užrašytas ant prikabinto lapo šalia vietinės taksi bendrovės, budinčio gydytojo, gaisrinės ir kitų naudingų numerių. Bet tą akimirką, kai buvo sujungta, ekrane virš kasos pastebėjo save, filmuojamą saugumo kamerų.

– Šiaurės Zelandijos policija.

Nina stovėjo nejudėdama, o jos pavargusioje galvoje vangiai sukosi mintys. Anoniminių skambučių juk nebėra.

– Klausom. Šiaurės Zelandijos policija. Kuo galėčiau padėti?

Niekuo, pagalvojo Nina ir numetė ragelį. Karinai jau nebepadėsi niekuo. Visą dėmesį reikia skirti vaikui.

Jis nė nepajudėjo, tebegulėjo susirietęs prie pat automobilio durelių. Gal paguldžius ant galinės sėdynės? Tačiau jai nedavė ramybės mintis, kad kažkas ją vis dar vejasi ir stebi. Užvedusi fiatą, įsuko į Frederiksboro kelią. Laimė, bent jau mieguistumas praėjo, mintys pasidarė rišlesnės, galva nebe tokia sunki. Prie Varlesės išsuko į greitkelį ir įsiliejo į srautą automobilių, kurie tą šiltą ir tvankų vakarą traukė miesto link.

Turiu planą, mąstė ji. Kad ir ne patį genialiausią, bet geriau negu jokio. Nes buvo aišku viena: mįslę, iš kur atsirado berniukas, įminti padės tik jis – pats berniukas.

JĄ PAŽADINO mobilusis telefonas. Skambino Darius.

– Sigita, velniai rautų. Tu mane įskundei policijai!

– Ne. Tiksliau... pasakiau, kad tai ne tu. Kad ne tu jį pagrobei.

– Tada būk tokia gera ir paaiškink, kodėl prisistatė du ne itin mandagūs farai ir išvertė visą butą!

Ji girdėjo, kad jis rimtai perpykęs. Ir apsidžiaugė. Vadinasi, tas tušinuku spragsintis Gužas kažko vis dėlto ėmėsi. Susisiekė su Diuseldorfo, kur Darius gyvena, policija.

– Dariau, jie juk privalo patikrinti. Kai tėvai išsiskyrę, pirmiausia tikrina juos.

– Mes neišsiskyrę.

– Na, gyvenam juk atskirai.

– Negi tu tikrai manei, kad galėčiau jį pagrobti?

Ji mėgino jam papasakoti apie moterį medvilniniu apsiaustu ir apie klaidingas Mažeikienės išvadas, bet Darius nenorėjo klausytis.

– Na žinai, Sigita, to jau per daug!

Trakšt. Padėjo ragelį.

Kurį laiką ji taip ir sėdėjo sutrikusi ant lovos krašto. Miegota mažiau nei valandą. Vis dar popietė. Ir galva tebeplyšta. Ji pravėrė duris ir išėjo į balkoną.

Regis, Mažeikienė šito tik ir laukė. Sėdėjo savo balkone tarp gausybės pomidorų ir begonijų.

– A, tai tu jau namie, – prakalbo. – Ar yra naujienų?

– Ne.

– Buvo policija, – šnekėjo ji. – Liepė man rašyti paaiškinimą! – Ištarė kone didžiuodamasi.

– Ir ką jūs jiems pasakėte?

– Na, papasakojau apie tą porą, apie mašiną. Ir... aha... jie dar klausinėjo apie tave.

– Aišku.

– Klausė, ar neturi kokių draugužių ir panašiai. Na, nes gyveni viena.

– Ir ką pasakėt?

– Ko jau ko, o gandų aš nenešioju, apsaugok Viešpatie. Policijai taip ir pasakiau: čia visi žiūri tik savo daržinės.

– Juk puikiai žinote, kad aš neturiu jokių draugužių. Kodėl negalėjote jiems taip ir pasakyti?

– O iš kur man žinoti? Aš juk nespoksau pro rakto skylutę ir nesėdžiu prie sienos priglaudusi ausį.

– Ne, – atsiduso Sigita. – Žinoma, nesėdite.

Mažeikienė pasilenkė į priekį.

– Išviriau cepelinų, – pasakė. – Gal norėtum?

Nuo minties apie sunkiai virškinamus didžkukulius jai vėl sukilo šleikštulys.

– Jūs labai maloni, bet ačiū, ne.

– Valgyti būtina net kai širdį slegia rūpesčiai, – plepėjo Mažeikienė. – Man mama, amžiną jai atilsį, visada šitai kartodavo.

Man širdį slegia ne rūpesčiai, pagalvojo Sigita. Manyje – juoda praraja. Ją vėl užplūdo niūri neviltis. Staiga pajuto nebegalinti pakęsti to geranoriško Mažeikienės rūpesčio.

– Atsiprašau, – burbtelėjo, – bet man skubiai reikia...

Ir spruko į vidų, bet balkono durų neuždarė. Šįkart ją smaugė ne šleikštulys, o ašaros. Ji ėmė kūkčioti, garsiai, pratisai, sveikąja ranka pasirėmė į kriauklės kraštą ir susigūžė, lyg ketintų vemti.

Kvapą atgavo tik po kelių minučių. Žinojo, kad Mažeikienė ištempusi ausis klausosi savo balkone, nes buvo girdėti, kaip murma, lyg norėdama ją nuraminti.

– Taigi taigi... Baisu, kai šitokiu būdu prarandi vaiką, – kalbėjo Mažeikienė išgirdusi, kad kūkčiojimas aprimo.

Nuo tokių žodžių Sigitą lyg elektra nupurtė.

– Aš nepraradau vaiko! – piktai sušuko ir pripuolusi užtrenkė balkono duris, kad net stiklai sudrebėjo.

Tačiau tie žodžiai susmigo į širdį kaip peilis.

Teta Jolita dirbo universitete. Buvo Matematikos instituto sekretorė ir asmeninė profesoriaus Žeimio asistentė. Su Sigitos motina ji nebendravo, ir Sigita netrukus suprato kodėl. Pirmadieniais ir ketvirtadieniais pas Jolitą užsukdavo profesorius. Tą ketvirtadienį, kai atvyko Sigita, teta buvo ką tik su juo atsibučiavusi prie laukujų durų. Sigita užuodė jo cigarečių kvapą.

Sigita iš pradžių nelabai susigaudė, kodėl tie santykiai ją taip trikdo. Jolita juk netekėjusi, gali elgtis kaip tinkama. Čia juk ne Tauragė. Profesorius greičiausiai turi žmoną, bet tai jo reikalas.

Galiausiai ji priėjo prie išvados, kad labiausiai ją sukrėtė menkumas . Ji visada manė, kad Jolita yra padariusi kažką ypač siaubingo – tokio, už ką Sigitos motina, uoli katalikė, jai negali atleisti. Jolita nusidėjėlė, bet kaip nusidėjo ir kodėl, niekas Sigitai niekada nepaaiškino. Vaikystėje ji bandydavo įsivaizduoti, kad gal teta apsinuoginusi šoka ant stalų, stebima girtų vyrų. Ji nelabai žinojo, iš kur tas vaizdinys. Greičiausiai iš kokio filmo.

O paaiškėjo, kad viskas taip kasdieniška ir periodiška. Pirmadieniais ir ketvirtadieniais. Barzdotas gunktelėjęs vyriškis, kokiais penkiolika metų vyresnis už Jolitą, pamirštantis akinius ar ir dar ką nors, jei tik Jolita jam neprimena. Taip panašu į tikrą santuoką. Gal kadaise ryšys ir buvo aistringas, karštas, bet tie laikai jau praeity.