Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

Ji įsuko į Olgos gatvę ir įspraudė savo fiatuką tarp dviejų automobilių, pastatytų prie pat šaligatvio. Tada skubiai atsigręžė ir užklojo berniuką. Vaikas, atrodė, tuoj tuoj atsigaus – jau apklotą nuo veiduko nusimetė. Nina apsidairė. Diena buvo karšta, taigi dauguma Vedbeko gyventojų greičiausiai sėdi paplūdimiuose ar vėsiuose soduose. Bet ir gatvėse matyti žmonių. Šaligatviu priešais žingsniavo šeima. Tėvas ilgom laibom kojom, mūvintis aptemptais šortais. Motina balta vasariška suknute, įdegusiais pečiais, vedina dviem vaikučiais. Vaikai dorojo didžiules porcijas ledų vafliniuose kaušeliuose, o suaugusieji apie kažką audringai diskutavo. Tolėliau, šioje gatvės pusėje, žirgliojo žmogėnas, vedinas nupenėtu basetu, Stoties gatvės pusėje iš už kampo išniro grupė paauglių ir artėjo prie Ninos.

– Gerai, – pusbalsiu, kad jie girdėtų, tarstelėjo Nina ir įlindusi į automobilį pasilenkė virš galinės sėdynės. – Ledų gausi, bet turėsi kantriai palaukti. Sutariam?

Paskui kiek padelsė ir pašnairavo į šuns šeimininką laukdama, kol jis atsidurs prie pat ir išgirs jos šneką. Bet žmogus trepeno baisiai lėtai.

– Mamytė grįš po kelių minučių, – ištarė ji.

Tada paskubom užtrenkė mašinos dureles, užrakino centrinį užraktą ir nuskubėjo link Stoties gatvės. Grupelė ilgaplaukių provincijos paauglių greičiausiai nė nepastebėjo nei jos, nei trumpo vaidinimo. Jie pasitraukė tiek, kad galėtų prasilenkti su Nina, ir nužirgliojo tolyn. Ji tenugirdo pašnekesio nuotrupas ir nepertraukiamą mobiliųjų telefonų mygtukų tarškėjimą. Jaunimėlis pavojaus tikrai nekėlė.

Kaip ir baiminosi, krautuvėje „La maison des petites“ pasirinkimas buvo beribis. Šiaurinėje Zelandijos dalyje buvo įprasta, kad vaikai turi atrodyti taip, kaip prieš trejetą dešimtmečių atrodė jų tėvai, tad akys raibo nuo spalvų. Daug drabužių buvo iš lino ir ekologiškos medvilnės, kad tik mažiesiems nereikėtų vilkėti sintetikos. Gal tai ir gerai, tačiau Ninai prisieis gerokai patuštinti kreditinę kortelę. Vedina rubuiliu pypliu, pro šalį praėjo gaiviai kvepianti mama. Gražius, neseniai pakirptus jos plaukus prilaikė didžiuliai saulės akiniai. Nina jautė, kaip per nugarą žliaugia prakaitas, ji visa dvokė. Tai iš baimės, toptelėjo jai. Tame idiliškame šiaurinės Zelandijos kampelyje ji atrodo ne ką geriau negu senbernaras dviejų kambarių butelyje Niorebre.

Paskubomis čiupo penkias poras apatinių kelnaičių iš prekių su nuolaida stendo. Tada ėmė raustis džinsų ir marškinėlių krūvoje. Ar ilgai jis pas ją bus? Ar ilgai reikės jį prižiūrėti?

Sunku pasakyti, bet nusprendė mąstyti optimistiškai. Pora kelnių, pora šortukų, du ploni megztukai ilgom rankovėm – tiek drabužių kol kas turėtų pakakti. Be to, juk dabar šilta. Nina pažvelgė į batų lentynas šalimais ir prikando lūpą. Sandalai irgi būtų ne pro šalį. Ji svarstė, kad berniuko koja bus kokio 26 dydžio. Padėjusi sandalus ir drabužius ant prekystalio, stengėsi kuo mažiau žiūrėti į pardavėją, skenuojančią prekes.

– Iš viso 2458 kronos, – draugiškai, gal net kiek per lipšniai šypsodamasi pasakė moteris. Nina irgi prisivertė pakelti akis ir šyptelėti. Tada nenorom surinko kortelės PIN kodą ir padėkojusi čiupo plastikinį maišelį. Lauke vis dar svilino karštis. Nina pažiūrėjo į laikrodį. 19.02. Dvi minutės po parduotuvės uždarymo, taigi užgaišo dvylika minučių. Atsidūrusi prie Stoties ir Olgos gatvių kampo, pažvelgė automobilio pusėn. Lyg ir nieko neįprasto. Nei susirūpinusių žmonių, nei smalsių žvilgsnių. Pro jos fiatuką kaip tik ėjo senyvas vyriškis, vilkintis kiek per dideliais marškinėliais, bet jis nė nepažvelgė į automobilį. Vadinasi, berniukas dar miega. Nina lengviau atsikvėpė ir vėl atsigręžė į Stoties gatvę. Kitapus buvo „Netto“ parduotuvė. Jei paskubėtų, gal dar spėtų nusipirkti maisto produktų. Ne dėl to, kad jautėsi alkana, – tiesiog nuo pat ryto nieko burnoj neturėjo.

Ji perėjo kaitra alsuojančią pagrindinę gatvę ir pro prišnerkštą įėjimą žengė į parduotuvę. Prekės buvo išdėstytos kaip ir visuose kituose pigiuose centruose. Greitai suradusi griebė porą pakelių duonos, maišelį obuolių ir du buteliukus vandens. Nieko daugiau nesugalvojusi atėjo prie kasos, o čia jos žvilgsnis užkliuvo už nediduko šaldytuvo, kėpsančio už lentynos su skalbimo milteliais. Norėtųsi ko nors šalto ir, aišku, su daugybe kalorijų, pagalvojo. Atidariusi dureles ištraukė vaflinius ledus ir įsimetė į krepšelį. Prie kasos buvo tuščia, tik viena spuoguota mergaičiukė su geltonais „Netto“ marškinėliais tingiai barbeno į kasos aparatą nepaprastai ilgais kampuotais nagais.

Po akimirkos Nina sumetė visą savo grobį į geltoną „Netto“ maišelį ir išėjo į saulę. Sparčiu žingsniu patraukė prie automobilio. Praėjo lygiai 16 minučių. Staiga jai toptelėjo: per ilgai. Ji per daug atsipalaidavo ir švaisto brangų laiką. Artindamasi prie Olgos gatvės kampo sulėtino žingsnį, pasistengė eiti ramiai.

Nedidukas senovinis fiatas tebestovėjo ten, kur ir buvo palikusi, bet kažkas vis tiek atrodė ne taip. Už kelių metrų nuo automobilio ant šaligatvio stypsojo moteriškė su vaiku sėdimame vėžimėlyje ir neramiai dairėsi po Olgos gatvę. Ninai net širdis į kulnus nusirito. Vis dėlto pavyko paspartinti žingsnį, kad atrodytų lyg nusikamavusi, bet rūpestinga motina.

– Ar čia jūsų mašina? Tai jūsų sūnus viduj? – vos išvydusi Niną piktai prapliupo moteris.

Nina atsakė ne iš karto, tik linktelėjo. Kelias iki automobilio atrodė be galo ilgas. Dabar, kai moteris pagaliau surado ant ko išsilieti, ji ėmė net tirtėti iš pykčio. Priėjus arčiau grėsmingoji ponia pasirodė vyrėlesnė, negu Nina manė iš pradžių. Tai buvo viena iš tų prisižiūrinčių moterų, kurių amžių išduoda nebent raukšlelės aplink akis, kai šypsosi. Arba, kaip dabar, kai jų veidą iškreipia ir tikrąjį amžių apnuogina pyktis. Jai tai visai netinka, dingtelėjo Ninai. Pajuto, kaip įsitempė raumenys. Pasiruošė mūšiui. Moteris su vežimėliu stovėjo skersai šaligatvio, rankomis kovingai įsisprendusi į šonus.

– Aš čia jau beveik dvidešimt minučių jūsų laukiu, – prapliupo ji ir pabaksnojo į laikrodį. – Na, kas gi mašinoje palieka vaiką? Ir dar šitokiam karšty. Juk galėjo užtrokšti. Tai pavojinga.

Nina žaibiškai apsvarstė strategiją. Dvidešimt minučių ji čia tikrai nestovi, o automobilį Nina pastatė didžiulio kaštonmedžio paunksmėje ir paliko šiek tiek pravirus langus. Per tokį trumpą laiką berniukas tikrai nebūtų numiręs iš karščio – kas jau kas, o Nina tai žino. Ji matė, kaip vaikai diena iš dienos guli 48 laipsnių karštyje, bet juos pribaigia ne kaitra, o badas. Toji ponia – viena iš tų teisuolių, kurioms trūks plyš reikia pamokyti kitą moterį, kaip būti gera motina. Tai akivaizdu, bet dabar ne metas ginčams. Svarbiausia kuo mažiau kristi į akis ir pasistengti tuoj pat iš čia dingti. Nina nudelbė žvilgsnį ir išspaudė kaltą šypsenėlę.

– Aš tik norėjau nupirkti jam ledų, o prie kasos didžiulė eilė, – sumurmėjo eidama pro piktąją moteriškę.

– Turbūt ir drabužių parduotuvėje žmonių nestigo, – įgėlė ta, ir Nina mintyse riebiai nusikeikė. Ji juk nešasi vaikiškų drabužių parduotuvės maišiuką, taigi nenuneigsi, todėl nusprendė nesiaiškinti. Ryžtingai atrakino automobilį, žvilgtelėjo į galinę sėdynę ir vos neatšoko atgal iki pat moters su vežimėliu.

Berniukas buvo atsisėdęs.

Apklotas vis dar dengė jo kojytes. Jis sėdėjo ir pro pravirą mašinos langą spoksojo į Niną didelėmis tamsiai mėlynomis akutėmis.