Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

Ji vėl surinko Karinos numerį, bet ir šįkart ji neatsiliepė. Nina perbraukė pirštu per švytintį ekraną, lyg norėdama nubraukti nematomą dulkę. Vaikas ant gulto suspurdėjo, nuo jo nuslinko apkloto kampas, pasimatė plikas petukas.

Reikia drabužių, toptelėjo Ninai, ir pajuto, kad ėmus praktiškai galvoti jai palengvėjo. Vėl gali blaiviai mąstyti. Reikia surasti berniukui drabužių, kad niekam nekiltų jokių nereikalingų įtarimų. Ji dėbtelėjo į lašelinę. Maišelis beveik tuščias, taigi jau galėtų keliauti.

Ji dar sykį pamėgino paskambinti Karinai.

Kodėl, velniai rautų, ta ragana nekelia sumauto telefono?

JUČAS ŽINOJO, kad pyktis – ir jo silpnybė, ir privalumas. Kai treniruodavosi, sykiais pasinaudodavo pykčio antplūdžiu, kad stipriau pavarinėtų kraują, o tada pasijusdavo kone geriau negu per orgazmą. Kraujagyslės išpampdavo kaip guminės žarnelės, buvo matyti, kaip ritmiškai pulsuoja kraujas, tą pulsavimą jausdavo kiekviena kūno ląstele. Jam tai patiko. Tomis akimirkomis žinodavo esąs tvirtas, turėdavo netgi valdytis, kad nešoktų ant suolo kaip jo mėgstamo amerikietiško veiksmo filmo herojus ir neišrėktų visko, kas susikaupę širdyje: You don’t fuck with me, man. 16

Kartais pyktis jam padėdavo padaryti tai, ko šiaip būtų ėmęsis be ypatingo noro. Pyktis kirbėjo visada, po pat paviršiumi, tarytum slapta jėga, kurią galima bet kada pasikinkyti. Tada vyrai virsdavo niekšais, moterys – kalėmis, ir jis įstengdavo padaryti bet ką. Tačiau tai buvo pavojinga, nes pritvinkęs pykčio jis nebesivaldydavo. Nebegalėdavo sustoti, nebemąstydavo blaiviai. Sykį vienam sėbrui taip trinktelėjo, kad tas liko invalidas, o Klimka pasakė: jei dar kartą taip nutiks, skrisi iš darbo. Visam laikui. Turbūt tada jis ir suvokė, kad pyktis gali jį pražudyti, jei nesitvardys. Beveik iškart liovėsi vartojęs anabolinius steroidus, nes dėl jų poveikio dažnai pratrūkdavo įtūžiu. Maždaug tuo metu susipažino su Barbara.

Būnant šalia Barbaros pyktis kartais apslopdavo, net atrodydavo, jog visai dingo. Gal vieną dieną iš tiesų dings, mąstė jis, kai nebereikės dirbti Klimkai, kai gyvens sau su Barbara namelyje prie Krokuvos, kai imsis įprastų darbų – pjaus žolę, tvarkys lentynas, valgys Barbaros paruoštą maistą, kai gulės šalia mylimos moters.

Tačiau pinigų sutartoje vietoje nebuvo. Prisiminęs tuščią bagažo spintelę kaipmat pajusdavo pykčio dyglius, lyg kas adatom badytų. Tą kalę jis nudės, garbės žodis.

Spintelę atokiau nuo pagrindinės salės jis pasirinko ne atsitiktinai. Turistų ten užsuka nedaug, o ir personalas ne iš karto susigriebtų, jei kas nutiktų. Iš pradžių stovėjo įsitaisęs kiek toliau, kad galėtų stebėti, kas ateis pasiimti lagamino. Bet po kokių dešimties minučių pamatė, kad apsaugininkai ėmė nervintis, pakaitom dėbčiojo į jį, vis persimesdami žodžiu kitu. Vienas čiupo telefoną. Po šimts! Tada jis išsitraukė mobilųjį ir apsimetė neva kažkam skambinąs. Spausdamas telefoną prie skruosto skubiai praėjo pro apsaugininkų postą ir užkopė laiptais į geležinkelio stoties salę.

Galų gale liepė Barbarai stovėti salėje, prie vieno išėjimo iš bagažo saugyklos, o pats įsitaisė savo automobilyje, paliktame už stoties, iš kur buvo galima stebėti kitus du išėjimus. Visai neracionalus sprendimas. Bent jau danas pats būtų atėjęs, kaip ir tartasi. Bet jis paskambino ir pranešė vietoj savęs atsiųsiąs kažkokią moteriškę, kurios Jučas akyse nebuvo regėjęs. Kad ir kaip ten būtų, manė pažinsiąs ją iš lagamino.

Bet po sutarto laiko praslinko gera valanda, o jokia moteris su didžiuliu lagaminu nepraėjo. Nei pro jį, nei pro Barbarą. Jis gal kokius dvidešimt kartų skambino jai ir klausinėjo, bet netrukus pastebėjo, kad tie jo skambučiai Barbarą nervina. Galiausiai nusiuntė ją į stoties bagažo skyrių rūsyje patikrinti.

Jau iš jos eisenos suprato, kad kažkas ne taip. Barbara tipeno mažais nervingais žingsneliais, iki ausų iškėlusi pečius.

– Jo nebėra, – tepasakė.

Tada jis nulėkė patikrinti pats. Lagamino iš tiesų nebebuvo, o moteriškė kažkokiu stebuklingu būdu prasmuko pro juodu su Barbara. Ir pinigų palikta nebuvo. Tada jis ir pašėlo, išgąsdindamas abi uniformuotas danes. Paskui įtūžis kiek atlėgo, jis atsiprašė ir sumokėjo už padarytą žalą, kad pareigūnės nusiramintų.

Tačiau per tą suirutę jis pastebėjo ją. Moterį. Gal tai buvo paprasčiausia turistė ar šiaip žioplė, atėjusi pavėpsoti kilus triukšmui. Bet tas jos keistas žvilgsnis... Ji kažko bijojo. Pamatė, kurią spintelę jis sudaužė, ir baisiai persigando. O kai iškart po to nusiplovė, jam nebeliko abejonių, kad lagaminą paėmė būtent ji. Tačiau kodėl ji sugrįžo? Pasimėgauti akimirka, kai policija jį sučiups? O, jis būtų jai parodęs! Net pro pykčio miglą gerai į ją įsižiūrėjo. Laiba kaip berniokas, trumpai kirpti tamsūs plaukai, su tokia joks vyras prasidėti nenorėtų, nebent būtų gėjus. Prakeikta kalė. Palauk, aš tau dar parodysiu.

Aišku, jis tuojau pat paskambino danui. Išgirdo dainelę apie nesusipratimus, vėlavimus ir pačius geriausius ketinimus. Ar verta juo tikėti? Sunku pasakyti. Kai kunkuliuodamas pykčiu kopė į viršų siaurais laipteliais, pamatė tris rusus, kurie beveik nesislapstydami dalijosi narkotikais. Idiotai. Negi negali to daryti už kampo? Stambiausias iš trijulės, kuris stebėjo aplinką ir, akivaizdu, buvo jų gynėjas, nervingai dėbtelėjo į Jučą. Tai iškart pataisė nuotaiką. Žiūrėk, pagalvojo jis. Aš už tave visa galva aukštesnis, patvorių smulkme.

Gatvėje į veidą tvokstelėjo nuo asfalto ir įkaitusių plytų atsimušęs karštis. Odinė striukė – nekoks pasirinkimas, bet jis manė, kad Danijoje bus šalčiau. O dabar niekaip neapsisprendė, nusivilkti ar ne. Jis visada labai prakaituoja – kai esi geros formos, tai normalu. O kad Barbara ant jo marškinių pamatys prakaito dėmes, jo nė kiek netrikdė.

– Andriau! – pro nuleistą automobilio langą pašaukė jį Barbara. – Ar viskas gerai?

Jis prisivertė kvėpuoti kuo giliau ir lėčiau. Buvo ne taip lengva išspausti šypseną.

– Taip. – Gilus įkvėpimas. Ramiai, ramiai. – Sako, įvyko kažkokia klaida. Jis – pakeliui namo. Kai tik grįš, visus pinigus atgausim.

– Gerai. – Barbara žvelgė pakreipusi galvą, kiek ištempusi kaklą, todėl atrodė elegantiškesnė. Ji vienintelė kreipėsi į jį vardu. Visi kiti vadino tiesiog Juču. Net ir jis pats nesuvokė savęs kaip Andriaus – nuo tada, kai mirė močiutė, kai buvo išsiųstas į Vilnių pas tėvą, nes giminaičiai nieko geresnio nesugalvojo. Tėvas jį retai vadindavo kitaip negu „banditu“ ar „valkata“ – nelygu, kokia nuotaika. Vėliau, globos namuose, jį šaukdavo pavarde.

Jis įsmuko į prikaitintą automobilį ir šlumštelėjo ant priekinės sėdynės šalia Barbaros. Buvo akivaizdu, kad jiedu jau dvi paros gyvena mitsubišyje. Aplink mėtėsi popieriniai puodeliai, servetėlės, sumuštinių maišiukai iš vokiečių degalinių, ant grindų prilaistyta, ant galinės sėdynės tebekėpsojo vaikišku šlapimu ir maistu dvokianti kėdutė, kurioje neseniai sėdėjo berniukas. Jučas niekaip neprisiruošė įmesti jos į bagažinę, o dabar staiga pajuto, kad nebegali ilgiau tverti to dvoko.

– Tu alkana? – paklausė. – Galėtume ko nors užkąsti, kol jis paskambins.

Staiga Barbaros veidas nušvito.

– Tivolis! – pasakė ji. – Nueikim į Tivolį. Paspoksojau pro tvorą, ten visai smagu.

Jučas netroško stumti laiko tarp rėkaujančių vaikigalių, cukraus vatą ir balionus pardavinėjančių klounų, bet Barbara žvelgė taip gailiai, kad nusileido. Už įėjimą jie sumokėjo dienos algą, paskui valgė picą, kuri irgi atsiėjo šešis ar septynis kartus, daugiau nei būtų kainavusi Vilniuje. Bet Barbarai čia labai patiko. Ji dabar šypsojosi, o juk per visą ilgą kelionę automobiliu sėdėjo surūgusi. Galiausiai jis ir pats aprimo, patikėjo, kad viskas susitvarkys. Gal iš tikrųjų čia tik nesusipratimas. Danas juk įstrigęs lėktuve ir negali nei namo grįžti, nei pakeliui išlipti. Tad gal nieko baisaus, jeigu kažkas nepasisekė. Danas juk pažadėjo sumokėti. Jeigu ne, Jučas žino, kur jis gyvena.