Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

Pypt pypt. Tai į mobilųjį atėjo žinutė. Nuo Dariaus.

Kai atsiras, paskambink , – parašė.

Tarsi Mikas būtų koks pabėgęs šuo, kuris praalkęs pats sugrįš namo.

– Ar kas atsitiko?

Ji pakėlė akis. Už poros metrų stovėjo pusamžis vyriškis pilku kostiumu, pasirėmęs lazda.

– Ne, – atsakė ji. – Tiesiog... na... dabar jau gerai.

Jis pagelbėjo jai surenkant nuo žemės iš rankinės iškritusius daiktus ir mandagiai ištiesė ranką, ketindamas padėti atsistoti.

– Per toką kaitrą reikia gerti daug vandens, – pasakė. – Daktaras man tai nuolat kartoja. Aš irgi dažnai pamirštu.

– Taip taip. Jūs teisus.

Vyriškis kilstelėjo skrybėlę.

– Viso geriausio, jaunoji ponia.

Ji grįžo į nuovadą Birželio 23-iosios gatvėje. Kai įėjo vidun, kriminalistas Gužas dėbtelėjo nepatenkintas.

– Ponia Ramoškiene. Kiek pamenu, susitarėme, kad keliausite namo.

– Tai ne jis. Darius jo nepasiėmė, – pasakė ji. – Negi nesuprantate, kad mano sūnų pagrobė?

Vyrukas atrodė pavargęs.

– Ponia Ramoškiene, prieš tai įtikinėjote, kad berniuką pagrobė jūsų vyras. O dabar jau aiškinate, kad ne?

– Taip.

– Bet juk kaimynė matė...

– Vadinasi, suklydo. Ji jau sena, gal nelabai įžiūrėjo. Be to, Darių ji yra mačiusi turbūt tik vieną kartą.

Klik, klik, klik. Mąstydamas jis imdavo nevalingai spragsėti tušinuku. Sigitą tai nervino. Jai magėjo ištraukti tą rašiklį jam iš rankos, bet tvardėsi, nes reikėjo elgtis racionaliai ir blaiviai. Jis privalo manimi patikėti, tikino save.

Galiausiai jis pasiėmė bloknotą.

– Sėskitės, ponia Ramoškiene. Papasakokite dar kartą, kaip viskas vyko.

Ji stengėsi iš paskutiniųjų. Apibūdino aukštą šviesiaplaukę moterį medvilniniu apsiaustu. Papasakojo apie šokoladą. O tada pateko į aklavietę. Juoda tuštuma galvoje, trukusi beveik parą.

– Koks darželis?

– „Voveraitė“. Sūnus „Burundukų“ grupėje.

– Ar turite darželio telefono numerį?

Ji pasakė. Pareigūnas iškart susisiekė su darželio direktore Šaraškiene. Sigitai prieš akis iškilo ta smulkaus sudėjimo poniutė – visada nepriekaištingai apsirengusi, sijoną priderinusi prie švarkelio, su nailoninėmis kojinėmis ir žemakulniais juodais lakuotais bateliais. Atrodydavo, kad ji ką tik grįžo iš kokio posėdžio didelėje bendrovėje. Lentelė ant stiklinių jos kabineto durų bylojo: „Direktorė A. Šaraškienė.“ Tai moteriai buvo apie penkiasdešimt metų. Trumpai kirpti kaštoniniai plaukai, gana valdinga – kad ir koks būdavo triukšmas, kad ir kokie žaidimai būdavo žaidžiami kurioje nors iš grupių, jai įėjus visi kaipmat nuščiūdavo. Sigita jos prisibijojo.

Gužas išdėstė reikalą: dingo vaikas, Mikas Ramoška. Gali būti, kad su jo dingimu susijusi moteris, su vaiku ji galėjo bendrauti darželio žaidimų aikštelėje. Gal kas nors iš personalo pastebėjo nepažįstamąją ar kokį kitą svetimą žmogų, besisukinėjantį netoli vaikų?

– Šokoladas, – priminė Sigita. – Būtinai paminėkite šokoladą.

Jis atsainiai linktelėjo ir toliau klausėsi Šaraškienės atsakymų. Paskui, nekreipdamas dėmesio į šalia sėdinčią Sigitą, tiesiai šviesiai paklausė:

– O kokį įspūdį susidarėte apie Miko Ramoškos motiną?

Sigita pajuto, kaip išraudo skruostai. Ką jis sau galvoja? Ką dabar pamanys Šaraškienė?

– Ačiū. Norėčiau pasikalbėti su tos grupės auklėtoja. Gal galėtumėte paprašyti, kad ji man paskambintų šituo numeriu kai tik galės? Puiku. Atsiprašau už sutrukdymą. – Ir padėjo ragelį.

– Atrodo, viena iš auklėtojų pastebėjo jūsiškę šviesiaplaukę ir paprašė jos, kad nedalytų vaikams saldainių. Bet ji dalijo ne vien tik Mikui.

– Gal ir taip. Bet dingo Mikas!

– Teisybė.

Ji nenorėjo to klausti. Nenorėjo . Žodžiai patys išsprūdo.

– Ką papasakojo apie mane?

Jis vos šyptelėjo – pirmas žmogiškumo ženklas veide.

– Kad jūs – puiki, atsakinga motina. Viena iš tų tvarkingųjų, kurios laiku susimoka. Ji tikrai jus gerbia.

Darželyje buvo nustatyta tvarka, kad tėvai gali kas mėnesį savanoriškai pervesti tam tikrą pinigų sumą. Šių lėšų reikėjo remontui, priežiūrai, kultūriniams renginiams. Savivaldybės biudžete tokiems dalykams pinigų numatyta nebuvo. Kai nusipirko butą, Sigitai buvo gana striuka, bet ji stengėsi būti pavyzdinga mokėtoja.

– Ar dabar manimi tikite?

Jis kurį laiką žiūrėjo į ją. Klik klik. Prakeiktas tušinukas.

– Kai kurie jūsų versijos punktai pasitvirtina, – tarsi nenoromis atsakė.

– Tai darykite ką nors. – Ji nebeįstengė valdytis. – Privalote jį surasti!

Klik, klik, klik.

– Tuoj surašysiu protokolą ir paskelbsiu berniuką dingusiu, – pareiškė jis.

Iš pradžių Sigitai palengvėjo, kad ja bent patikėjo. Atsegė piniginę ir iš plastikinio laikiklio ištraukė Miko nuotrauką. Fotografuota darželyje per Jonines. Mikas stovi šiek tiek drovėdamasis, apvilktas gražiais drabužėliais, rankose maigydamas ąžuolo lapų vainiką. Ji prisiminė, kaip sūnus nieku gyvu nesutiko to vainiko mautis ant galvos – kad neatrodytų „lyg kokia mergaitė“.

– Ačiū, – linktelėjo ji. – Gal praverstų nuotrauka? – Ir padėjo ją priešais Gužą ant stalo.

Tada suvokė, kad nusiraminti dar per anksti. Gal dėl to, kad jis paėmė nuotrauką tylėdamas, tarsi abejotų, ar iš jos bus kokios naudos.

– Ponia Ramoškiene... Ar galėtų būti, kad berniuką pasiėmė kas nors iš jūsų pažįstamų, gal giminaičiai?

– Ne... nemanau. Moters, kuri išsivedė Miką, aš tikrai nepažįstu. O tas vyras... Maniau, kad tai Darius, todėl Mažeikienės ir neklausinėjau, kaip jis atrodė.

– Ar jums niekas neskambino? Nieko nereikalavo? Gal kas nors šantažavo?

Ji tylėdama papurtė galvą. Bet tie jo žodžiai sukėlė daug apmąstymų. Gal tai kaip nors susiję su „Janus Constructions“, Dobrovolskiu ir jo klientais, su tais tik jai vienai žinomais skaičiais? Bet tą mintį nuvijo šalin – juk niekas nei skambino, nei ko nors reikalavo.

Ji pastebėjo įdėmų jo žvilgsnį. Net tušinuku trakšėjęs liovėsi.

– Kam jis jiems? – tyliai paklausė ji. – Kam vogti svetimus vaikus?

– Vaikai paprastai grobiami dėl asmeninių priežasčių, nes vaikas reikalingas kovojant dėl teisės į globą arba kai tretieji asmenys nori priversti tėvus ką nors padaryti. Bet jei kalbama apie kitos rūšies grobimus, ne dėl asmeninių interesų...

– Kas tada? – nekantraudama pasiteiravo ji.

– Tada tiesiog reikia vaiko. Bet kokio.

Tiesiai šviesiai jis nepasakė, bet mintį ji suprato puikiai. Žinojo, kad vaikai pardavinėjami panašiai kaip moterys. Nevalingai sudejavo. Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas... Viskas per mane. Iš paskutiniųjų mėgino nuslopinti prieš akis kylančius vaizdus, bet neįstengė. Tai neįmanoma. Mikas negalėjo patekti į tokių žmonių žabangas.

– Suraskit jį, prašau. – Jos akyse vėl tvenkėsi ašaros.

– Darysim, ką galim, – atsakė jis. – Tikėkimės, kad Mikas – iš tos pirmos kategorijos. Tokie vaikai paprastai greitai atsiranda.

O tie kiti dažniausiai – ne... Bet jis tai nutylėjo.

TAM NĖRA laiko.

Dabar tikrai netinkamas metas apie tai galvoti, bet vis dėlto... Kartais būtent smulkmenos pakiša koją. Reikia bent jau baltų marškinėlių be rankovių, šortukų ir vasarinių basučių, jeigu ji nori, kad jiedu dar kurį laiką niekam nekristų į akis.

Nina metė žvilgsnį į parduotuvių vitrinas Stoties gatvėje ir nusikeikė. Pakeliui ne taip daug parduotuvių, bet ir tų durys jau uždarytos, langai tamsūs. Ir vis dėlto. Šiek tiek tolėliau pastebėjo net dvi vaikiškų drabužių parduotuves. Abi iš tų brangiųjų, vienos net pavadinimas prancūziškas – „La maison des petites“ 25. Lauke iškabinti margi naktiniai, kokie buvo madingi aštuntajame dešimtmetyje, o vitrinoje akį patraukė reikiamo dydžio manekenas. Parduotuvė dar dirbo. Prekybos centras „Kvickly“ būtų tikęs kur kas labiau, nes ten viskas daug pigiau, bet pakeliui bus tik „SuperBrugsen“ ir „Irma“, o ir laiko paieškoms nebėra. Ant užpakalinės sėdynės gulintis berniukas – tai tiksinti bomba. Kaip ji atrodys su spiegiančiu trimečiu ant rankų? O jeigu dar ir nuogut nuogutėliu? Užduotis taps kur kas sudėtingesnė. Reikia taikytis prie sąlygų ir pasirūpinti smulkmenomis. Tokia svarbiausia taisyklė norint išgyventi.