Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

Pataisė užtiesalą, kad niekas nepamatytų vaiko. Atsuko langą, įleisdama į automobilį šviežio oro. Tada išlipusi užrakino fiatą ir pasileido bėgte.

Per geležinkelio stoties salę ji nuskuodė tiesiai prie policijos poskyrio. Ką, po paraliais, sakyti? Sveiki, radau vaiką?

Pareigūnė už stalo atrodė išvargusi. Ne pati ramiausia darbo vieta Kopenhagoje.

– Kuo galėčiau padėti? – paklausė ji.

– Hmm... mano mašinoje vaikas, kurį...

Tuo metu sudžeržgė pareigūnės radijo stotelė. Nina neišgirdo, kas ką pasakė, bet moteris burbtelėjo:

– Supratau. Jau bėgu, – ir puolė prie durų. – Prašom palaukti... – grįžtelėjusi per petį riktelėjo Ninai.

Nina nusekė paskui ją į stoties salę ir pamatė, kaip ji su kita uniformuota kolege nulėkė prie bagažo saugyklos. Pati to nesuvokdama, Nina nuskubėjo joms iš paskos.

Lipdama laiptais išgirdo šurmulį, sklindantį iš apačios. Pro šalį skubantys žmonės sukluso, keletas sustojo ir žvelgė ten, kur buvo atšaka ir spintelė Nr. 37–43. Nina pajuto, kaip ją muša šaltas prakaitas, bet nusekė paskui pareigūnes.

Prie metalinės spintelės stovėjo vyriškis ir įnirtęs spardė duris. Ji pamatė jo sprandą – plaukai nukirpti taip trumpai, kad atrodė beveik plikas, – galvą, įspūdingai pūpsančius pečius. Jis vilkėjo rusva odine striuke. Keista, kaip jis ištveria tokiame karštyje su striuke, nustebo Nina. Kai pareigūnės pribėgo, vieną jis nustūmė šalin, lyg toji būtų vaikas, su kuriuo jis nenusiteikęs žaisti. Bet tą pačią akimirką susitvardė.

– Sorry, sorry , – pasakė. Ir staiga nurimo, tad pareigūnės galėjo pereiti prie normalaus pokalbio. – I pay. Is broken, I pay . 11

Tada staiga apsisuko ir pažvelgė tiesiai į Niną, tarsi būtų pajutęs jos žvilgsnį. Jo raumenys įsitempė, veidą perkreipė įsiūtis, akys susiaurėjo. Nebesakė nieko, stovėjo ramiai, bet net ir šitaip galėjai aiškiai justi jo tūžmingą jėgą.

Ką ji padarė, kad susilaukė šitokio įsiūčio? Juk nėra jo akyse regėjusi.

Staiga suvokė, kad jis spardė ne šiaip kokią spintelę, o pažymėtąją numeriu 37–43. Štai iš kur tas pyktis.

Ji paėmė tai, kas priklausė jam.

Ninai teko kaip reikiant susiimti, kad nepultų bėgti. Iš paskos jis neseks, ramino save. Juk aplink policija. Bet matė, kaip lengvai jis nustūmė pareigūnę – kaip kad šuo nusikrato į kailį įsikabinusios blusos. Galvoje sukosi vienintelė mintis: bėgti. Jiedu su berniuku turi sprukti nuo to vyro kuo toliau.

KAI PO gerų trijų valandų suskambėjo vogtoji Nokia , suprakaitavęs Janas vis dar sėdėjo lėktuve, riogsančiame ant pakilimo tako. Šįkart jokia stiuardesė nebepuolė plėšti telefono iš rankų. Orlaivio įgula jau seniai liovėsi reikalavusi laikytis taisyklių, aplinkui gal dvidešimt žmonių skambino mobiliaisiais ir įvairiomis kalbomis aiškino, kodėl vėluoja.

– Pone Markvartai. – Prastas ryšys neįstengė užmaskuoti pašnekovo įsiūčio. Tai išdavė veikiau ne žodžiai, o intonacija.

– Yes...

– I delivered. As agreed. The woman came and took the goods. But she left no money. You did not pay . 12

Ką?

Janas puolė aiškinti. Jis sėdįs lėktuve, pareiškė, bet davęs aiškius nurodymus padėjėjai, tuos jo nurodymus ji tikrai supratusi.

– Mister Marquart. There was no money . 13

Janas mėgino įsivaizduoti, kas galėjo nutikti.

– There must be some misunderstanding, – pasakė. – As soon as I get back, I’ll clear it up . 14

– That would be very good idea 15, – atšovė vyriškis ir išjungė telefoną.

Nuo jo lėtai ištartų žodžiais Janui net pašiurpo oda, nors lėktuvo salone buvo karšta kaip atogrąžose. Tas žmogus šiaip sau burnos neaušina. Su tokiu geriau neturėti reikalų.

Janas paskubomis surinko Karinos numerį. Ji neatsiliepė, todėl paliko trumpą žinutę: „Paskambink!“

Jis spoksojo prieš save, o prakaitas žliaugė upeliais. Gurkštelėjo vandens, paskui drungno džino su toniku, kurio prieš kelias valandas užsisakė manydamas, kad planas B sėkmingai pavyko. Ir tik dabar, po gero pusvalandžio, suvokė, jog reikia paskambinti Anei.

– Gal matei Kariną? – pasiteiravo. Klausėsi, kaip Anė tyliu balsu pasakoja, jog taip, Karina buvo sugrįžusi, bet ir vėl išvažiavo. Savo bute virš garažo ji užtruko vos keletą minučių.

– Ar ji ką nors nešėsi? – nekantravo jis. – Gal atvažiavusi ką nors nešėsi? Arba išvažiuodama?

– Nežinau, – sumurmėjo Anė. – Ką turi omeny?

– Ne, nieko, – atsakė jis. – Grįžęs namo pats išsiaiškinsiu.

Kai lėktuvas pagaliau pajudėjo pakilimo tako link, jis atsilošė melsvoje odinėje sėdynėje ir ėmė karštligiškai svarstyti. Negi pasitikėdamas Karina galėjo šitaip apsirikti?

Reikėjo pačiam viską sutvarkyti, niršo. Bet ne, ir vėl kartojasi tas pats. Susidarai kuo tiksliausius planus, reikalai lyg ir puikiai klostosi. O tada būtinai pasipainioja sušikta žuvėdra ir viską sužlugdo...

VEDBEKO VILA stovėjo puikioje vietoje.

Iš ten neatsivėrė nei įspūdingas vaizdas į jūrą, nerastum nei miško idilės, bet trokštančiam būti nematomam ši mūro vila su aukšta dailiai apkarpyta gyvatvore tiko idealiai. O tai, kad ji yra nuošaliame apmirusiame vilų kvartale, tik dar geriau. Galbūt Alaną šitai labiausiai ir žavėjo, kai nutarė dirbti bendrosios praktikos gydytoju čia, Šiaurės Zelandijoje. Nors Nina tuo vis dėlto abejojo. Alanas niekada nesvajojo čia ilgai užsibūti.

Ji žvilgtelėjo į automobilio veidrodėlį.

Visą tą laiką, kol gulėjo mašinoje, berniukas nė nekrustelėjo. Nė per milimetrą nepastūmė aptrinto užtiesalo, kuriuo Nina apgaubė jį dar požeminiame garaže pasirūpindama, kad apklotas netrukdytų vaikui laisvai kvėpuoti. Buvo matyti išlindusi šviesių sudrėkusių plaukučių sruoga. Jis nei pajudėjo, nei išleido kokį garselį.

Tuk, tuk.

Išgirdusi barbenimą į automobilio langą Nina net krūptelėjo. Alanas. Jo aukšta laiba figūra užstojo saulę, jis pasilenkė ir prisimerkęs pažvelgė vidun. Dar kartą pastukseno, žingtelėjo prie galinių durelių ir pabandė jas atidaryti. Regis, ji bus užsklendusi visas dureles, nors kada tai padarė, neatsiminė. Tik dabar pastebėjo, kad vis dar sėdi tvirtai įsikabinusi į vairą. Teko kone per jėgą prisiversti jį paleisti. Atsklendusi galines duris, išlipo iš mašinos.

Alanas atsargiai iškėlė berniuką ir neišvyniojęs iš apkloto užsimetė ant peties.

– Ką apie visa tai žinai?

Jis apsigręžė ir nužingsniavo į namą taip spėriai, kad Ninai teko jį vytis ristele.

– Nieko. Beveik nieko. Radau lagamine.

Nina užtrenkė automobilio dureles ir nusekė paskui Alaną, kuris dideliais žingsniais žirgliojo į savo konsultacijų kabinetą. Čia ant sienos kabojo linksmi vaikų piešiniai, o ant stalo prie kompiuterio stovėjo į nykštukus panašūs klounai, Alanui pagelbėdavę, kai reikėdavo padrąsinti mažuosius pacientus.

Bet dabar iš klounų nebuvo jokios naudos. Berniukas iš lagamino kabojo Alanui ant peties suglebęs ir be gyvybės ženklų. Kaip kokia nudrengta skudurinė Idos lėlė, pamanė Nina ir pajuto gerai pažįstamą metalo skonį burnoje. Taip nutikdavo visada, kai ji labai išsigąsdavo. Tada imdavo gamintis adrenalinas, ir ji vėl prisimindavo stovyklas Dadabe, Nangvešyje ir kitose pragaro skylėse, kuriose jai buvo tekę gyventi ir prižiūrėti svetimus vaikus. (Priminė ir tą dieną, kai mirė jis.)

Nina skubiai nuvijo tą mintį ir įsistebeilijo į Alaną. Šis atsargiai paguldė suglebusį kūnelį ant gulto ir pridėjo vaikui prie kaklo du pirštus. Buvo labai susikaupęs, Nina pastebėjo jo kaklu riedantį didelį prakaito lašą, kuris nuvinguriavo už baltų marškinių apykaklės. Dabar ne metas kalboms.