Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

Vaiką reikia nusinešti į automobilį, tiktai kaip? Ji nebūtų prisivertusi vėl kišti jo į lagaminą ir nešti kaip kokį daiktą. Galiausiai nuskuodė prie savo fiato, iš bagažinės ištraukė seną apibrizgusį užtiesalą, grįžusi apgaubė juo berniuką ir nusinešė į mašiną. Mama su vaiku, šmėkštelėjo mintis. Jei kas mane pamatys, apsimesiu, kad ką tik pasiėmiau iš darželio savo nuvargusį mažylį.

Dabar jis buvo lengvutis, daug lengvesnis nei nešant lagamine. Ji jautė, kaip kvėpuoja jai į sprandą. Viešpatie, pagalvojo.

Paguldžiusi vaiką ant užpakalinės sėdynės, ji vėl patikrino pulsą. Jau mažumėlę dažnesnis, lyg vaikas reaguotų į aplinką. Čiupo puslitrinį vandens butelį, gulėjusį ant priekinės keleivio sėdynės, atsuko kamštelį ir sudrėkinusi pirštą suvilgė jam lūpas. Berniukas pajudino liežuvį. Regis, tik lengvai apsvaigintas.

Ligoninė, policija. Policija, ligoninė. Tereikia paskambinti 112, bet pala, kodėl to nepadarė pati Karina? Karina, po paraliais, nusikeikė Nina. Į kokį mėšlą tu įsipainiojai? „Aš neįstengsiu, o tu susitvarkysi“, – sakė ji. Ką man dabar daryti?

PIRMADIENIO RYTĄ Sigitą pagaliau išrašė. Ji skambino ir skambino Dariui, bet vis įsijungdavo tas kvailas atsakiklis.

Sigita niekaip negalėjo susigaudyti, kas čia vyksta. Gerti ji negeria, bent jau tikrai ne tiek, kad negyvai nusitašytų. Kodėl Miką atidavė Dariui? Pasak Mažeikienės, atidavė dar prieš Sigitai nukrintant nuo laiptų. Ji niekaip negalėjo atsikratyti vis didėjančios baimės. O jeigu Darius nepanorės grąžinti Miko? Ir iš viso, kas nutiko ant laiptų? Jis niekada nėra jai trenkęs, net būdamas įsiutęs, net per pikčiausius barnius. Ir dabar vargu ar būtų mušęs. Gal koks nelaimingas atsitikimas? Tačiau aišku viena: jei kas nors pasaulyje ir galėtų priversti ją nusitašyti iki žemės graibymo, tai nebent Darius.

Ji svarstė, gal namo į Pašilaičius nusigauti taksi, tačiau nugalėjo metų metus į galvą sau kaltas taupumas. Juk troleibusas priveš beveik prie pat durų. Važiuojant per Vilniaus centrą žmonių prilipo labai daug, bet pamatęs sugipsuotą ranką kažin koks geradarys kaipmat užleido vietą ir ji dėkinga atsisėdo. Tačiau sausakimšame troleibuse ją vėl pradėjo pykinti, ir Sigita išsigando, kad apsivems. Dar vieną stotelę, prisakė ji sau. Jei nepasidarys geriau, išlips kitoje ir susistabdys taksi. Laimė, pavažiavus toliau nuo centro žmonių apmažėjo. Iš darbo grįžtančiųjų srautas nuplaukė kita kryptimi. Galų gale išlipusi Žemynos gatvėje, ji kelioms minutėms klestelėjo ant suoliuko įkvėpti oro ir atsigauti.

Prieš įeidama į savo butą paskambino prie Mažeikienės durų.

– A, čia tu, mieloji. Smagu vėl tave matyti stovinčią ant kojų. Tai bent istorija!

– Taigi. Bet, ponia Mažeikiene, norėčiau paklausti... Kada Darius pasiėmė Miką?

– Šeštadienį. Vajė, negi tu nieko neprisimeni?

– Kokiu laiku šeštadienį?

– Regis, tuoj po vidurdienio. Taip taip, buvau ką tik papietavusi, kai juos abu pamačiau.

– Abu? Ar su juo dar kas nors buvo?

Mažeikienė krimstelėjo lūpą, tarsi būtų prasitarusi, ko nederėjo.

– Na taip, kažkokia moteris...

Sigitai dilgtelėjo širdį, nors iš namų Darių ji išgrūdo pati, o ne atvirkščiai. Žinoma, kita moteris. O ko kito derėjo tikėtis?

– Kaip ji atrodė? – paklausė kvailai vildamasi, kad gal tai buvo Dariaus sesuo ar motina.

– Iš pažiūros maloni. Aukšta, šviesiaplaukė, gražiai apsirengusi. Ne iš tų pigiųjų, – kalbėjo Mažeikienė.

Na, tikrai ne sesuo.

Ir staiga jai dingtelėjo... Malonios išvaizdos? Aukšta? Aišku, pasaulyje nemažai tokių, bet vis dėlto...

– Gal prisimenate, kaip ji buvo apsirengusi?

– Šviesiu apsiaustu. Turbūt medvilniniu. Ir su šaliu.

Moteris iš žaidimų aikštelės. Toji, kuri norėtų savo vaiko... Sigitą išpylė šaltas prakaitas. Jei Darius susirado draugę, svajojančią apie vaikus... Prieš akis iškilo vaizdai: sidabrinis šokolado popieriukas, šokoladu išteplioti Miko skruostai. Jinai prisiviliojo jį. Stebėdavo vaikus, žiūrėdavo į Miką, pelnė jo pasitikėjimą brukdama uždraustą šokoladą. Gal jos akcentas buvo visai ne rusiškas, o vokiškas? Kokia nors Irmgard, kurią Darius susirado ten, kur dabar dirba.

– Mieloji... ar tau negera?

– Ne, – burbtelėjo Sigita, nors šleikštulys jau kone sėmė dantis. – Bet turbūt eisiu ir prigulsiu.

Bute, regis, niekas nebuvo pasikeitę. Švaru, balta ir šiuolaikiška, kaip diena nuo nakties skyrėsi nuo Tauragės „marškinių pragaro“. Net Miko žaisliukai ant lentynų stovėjo tvarkingai surikiuoti. Akį rėžė tik vienas svetimkūnis. Ant virtuvės stalo stovėjo tuščias degtinės butelis.

Ji sviedė jį į šiukšliadėžę. Pirmiausia jie nugirdė ją. Kitaip nė už ką nebūtų leidusi Dariui ir tai vokietei taip lengvai išsivesti Miko.

Suskambėjo mobilusis.

– Sigita, kur tu, velniai rautų? Po pusvalandžio ateina Dobrovolskis, mums reikia skaičių!

Algirdas. Algirdas Janusevičius, „Janus Constructions“ antroji pusė, tiesioginis jos viršininkas.

– Apgailestauju, – prabilo ji, – bet aš ką tik iš ligoninės.

– Ligoninės? – Balse tebebuvo justi susierzinimas, bet šefui pavyko išspausti ir šiokią tokią susirūpinimo gaidelę. – Tikiuosi, nieko baisaus?

– Ne, – atsakė ji. – Nukritau nuo laiptų. Bet dar porą dienų į darbą neisiu. – Kitame laido gale įsivyravo tyla. – Apgailestauju, – pakartojo ji.

– Taigi. Nieko čia nepadarysi. O... skaičiai?

– Archyvų spintelėje už mano rašomojo stalo yra žalsvas aplankas. Paieškokit, kur parašyta „Dobrovolskis“. Ataskaita turėtų būti įsegta pačioj pradžioj.

– Sigita, velniai rautų, ne tų skaičių.

Ji puikiai suprato, ką jis turi omeny. Dobrovolskių firmoje dalis buhalterijos duomenų niekur nebūdavo užrašoma ir į archyvą nepatekdavo. Sigita visus skaičius sugebėdavo įsiminti, todėl Algirdui buvo tiesiog nepakeičiama. Net ir senasis Dobrovolskis, bjauraus būdo tipas, pasitikėjo Sigita, mat ji labai tiksliai prisimindavo skaičius ir sekė viską, dėl ko būdavo susitarta.

Tačiau dabar ji nebeprisiminė netgi savo pačios telefono numerio. Ją kamavo šleikštulys, galvoje viešpatavo visiška sumaištis.

– Labai atsiprašau, – tarstelėjo ji. – Man smegenų sukrėtimas.

Šįkart tyla buvo dar iškalbingesnė. Ji tiesiog girdėjo, kaip Algirdą apima panika.

– Ar ilgai?.. – atsargiai pasiteiravo jis.

– Sako, atmintis per porą savaičių grįžta.

– Porą savaičių !

– Apgailestauju. Aš tikrai ne specialiai šitaip...

– Ne... ne. Žinoma, ne. Kaip nors išsisuksime. Bet...

– Taip. Kai tik atsigausiu.

– Sveik. – Ir numetė ragelį.

Mobilusis nuslydo jai ant kelių.

Baisiai skaudėjo galvą. Toks jausmas, lyg ją kas spaudytų – ne nuolatos, bet ritmiškai, sulig pulsu. Vėl surinko Dariaus numerį.

– Labas, paskambinote Dariui Ramoškai...

Ji atsisėdo ant vienos iš baltų virtuvės kėdžių ir pamėgino susikaupti.

Tada paskambino į policiją.

BERNIUKAS GULĖJO be sąmonės ant užpakalinės sėdynės, pridengtas apsitrynusiu užklotu. Karina į telefono skambutį neatsiliepė.

Nina užsimerkė ir pamėgino susikaupti. 13.35. Dabar turėtų būti 13.35... Kilstelėjusi riešą, kad pažiūrėtų, kiek valandų, pastebėjo, jog ranka dreba. Dideli skaitmenys rodė – 13.36. Beveik atspėjo. Jai kiek palengvėjo, šiek tiek atsipalaidavo, pajėgė racionaliau mąstyti.

Atleisk, Karina, pasakė mintyse. Bet to jau per daug.