Лине Кобербёль - Berniukas lagamine

Nina nevalingai ištiesė ranką norėdama ją sulaikyti, bet lieknutė šviesiaplaukė ukrainietė praėjo nė nežvilgtelėjusi jos pusėn. Nina žinojo, kad Natašai dvidešimt ketveri, bet dabar ji labiau panėšėjo į ištįsusią paauglę.

– I go now 6, – pasakė ji.

– Nataša, tu gali jį apskųsti!

Nataša papurtė galvą.

– For what? 7– paklausė.

Vyras uždėjo abi rankas jai ant lieknų pečių, prisitraukė ir provokuojamai karštai pabučiavo. Nina pamatė , kaip įsitempė merginos kūnas. Jo plaštakos nuslydo jos nugara, užlindo už džinsų juosmens ir sugniaužė sėdmenis. Staigiu judesiu jis prisitraukė ją prie savęs.

Ninai pasidarė koktu. Norėjo griebti mėlyną vazelę ir trinktelėti tam kiaulei, bet persigalvojo. Nieko nepasakė. Žinojo, kad visas šitas cirkas skirtas jai – girtis ir triumfuoti. Kuo audringiau reaguos, tuo daugiau malonumo suteiksi tam gyvuliui.

Nina prisiminė, kokia laiminga ir švytinti buvo toji ukrainietė, kai rodė savo sužadėtuvių žiedą.

– I stay in Denmark now , – pasakė plačiai šypsodamasi. – My husband is Danish citizen . 8Prieš keturis mėnesius ji vėl pasirodė čia, centre, nešina sportiniu krepšiu su paskubom įsimestais keliais daiktais, vedina šešiamete dukrele Rina. Atrodė lyg pabėgėlė iš karo niokojamo krašto. Išorinių smurto žymių buvo nedaug, vos kelios mėlynės. Vis dėlto atėjo ne dėl to, kad jis mušė. Tačiau nenorėjo pasakoti, ką jai padarė, – tiesiog sėdėjo tyli, o per skruostus ritosi ašaros. Bet taip skaudėjo juosmens srityje, kad Magnusas šiaip ne taip įkalbėjo išsitirti.

Tokio įpykusio Magnuso Nina jau seniai nebuvo mačiusi.

– Gyvulys neraliuotas, – šnypštė jis. – Tokius kaip jis talžyčiau be gailesčio.

– Ką jis padarė? – klausinėjo Nina. – Kas jai?

– Jeigu švaistytųsi vien tik savo sumautu peniu, bet ne... – niršo Magnusas. – Kad matytum, kiek žaizdų jos vaginoje ir išangėje! Gyvenime tokių dalykų nesu regėjęs.

O dabar tas neraliuotas gyvulys stovi ir maigo Natašai sėdmenis, merginai pro petį dėbsodamas tiesiai Ninai į akis. Nina nusisuko. Įsistebeilijo į rožes mėlynoje vazelėje. Tą šunsnukį galėčiau nudėti, pagalvojo. Nudėti, kastruoti, ketvirčiuoti. Jei tik tai gelbėtų.

Bet tokių kaip jis – tūkstančiai. Gal ne lygiai tokių pat, bet tūkstančiai panašių, sukančių ratus it rykliai, pasinaudojančių pabėgėlių nusivylimu ir tykančių nugvelbti gardų kąsnelį.

Galų gale jis ištraukė rankas iš Natašos džinsų.

– Geros dienos, – pasakė ir išėjo. Nataša nusekė jam iš paskos kaip kokia marionetė.

Nina čiupo telefono ragelį, surinko numerį.

– Mokytojų kambarys. Čia Ula, – atsiliepė balsas.

– Ar tiesa, kad tas šunsnukis, kuris ketina vesti Natašą, pasiėmė Riną? – pasiteiravo Nina.

Kitame laido gale stojo tyla.

– Tuoj pažiūrėsiu, – galiausiai prakalbo danų kalbos mokytoja.

Nina laukė šešias minutes. Pagaliau Ula Heningsen grįžo.

– Man labai apmaudu, – pasakė. – Jis, regis, atėjo nuskambėjus skambučiui pietų pertraukai. Vaikai pasakoja, kad atnešė ledų, kad Rina pati nubėgo prie jo.

– Po paraliais, Ula!

– Apgailestauju. Bet čia juk ne kalėjimas. Atvirumas – mūsų veiklos koncepcijos dalis.

Nina tėškė ragelį. Iš įtūžio net drebėjo. Tą akimirką tikrai nebuvo nusiteikusi klausytis postringavimų ir išvedžiojimų apie atvirumą visuomenei.

Kaip tik tuo metu pro duris įbėgo Magnusas. Akiniai nusmukę, o didelį geraširdį, gal kiek buldogišką veidą dengė prakaito lašeliai.

– Nataša, – šnopavo jis. – Ką tik mačiau, kaip ji sėda į mašiną.

– Taip, – patvirtino Nina. – Grįžo pas tą šunsnukį.

– Velniai rautų!

– Iš pradžių jis pasiėmė Riną. O tada ir Nataša nuėjo.

Magnusas bejėgiškai žnektelėjo ant kėdės.

– Ir, žinoma, jo neapskųs.

– Ne. O gal mes patys galėtume?

Magnusas nusiėmė akinius ir ėmė valyti į chalato skverną.

– Jis paprasčiausiai pareikštų, esą tai tik jų pačių reikalas, kokį seksą jiedu su sužadėtine mėgsta, – atsakė pavargusiu balsu. – Jeigu ji nesipriešina jam... mes nieko nepešime. Jis nedaužo jos. Juk neturime sulaužytų kojų ar rankų rentgeno nuotraukų, kuriomis galėtume pamojuoti jam prieš nosį.

– Ir vaikui nieko nedaro, – atsiduso Nina.

Magnusas papurtė galvą.

– Ne. Nes galėtume apie tai pranešti. – Jis pažvelgė į laikrodį ant sienos. Penkios po dvylikos. – Neisi pietų?

– Kad praradau apetitą, – atsakė Nina.

Tuo metu jos chalato kišenėje suvibravo mobilusis.

– Nina klauso.

Jos pašnekovė neprisistatė, tad iš pradžių Nina nesuprato, su kuo kalba.

– Privalai man padėti.

– Aha... kaip?

– Turi jį paimti. Tu juk sugebi.

Čia Karina, toptelėjo galų gale. Paskutinįkart matyta per kalėdinį moksladraugių pasisėdėjimą, kuris baigėsi bjauriu barniu.

– Karina, kas nutiko? Vos atpažinau.

– Sėdžiu „Magasin“ kavinukėje, – pasakė Karina. – Nesumojau, kur kitur galėčiau eiti. Ar atvažiuosi?

– Aš esu darbe.

– Žinau. Bet ar atvažiuosi?

Nina patylėjo. Viskas taip persipynę. Senos skolos. Senos draugystės ir nesumokėtos sąskaitos. Ir Nina puikiai prisiminė esanti skolinga.

– Gerai. Būsiu po dvidešimties minučių.

Magnusas kilstelėjo antakius.

– Vis dėlto papietausiu, – burbtelėjo Nina. – Tik... užtruksiu kokią valandą.

Jis linktelėjo.

– Gerai. Mes tave pavaduosim.

– RAMOŠKIENE!

Ryški šviesa plieskė tiesiai Sigitai į akį. Ji norėjo pasukti galvą, bet negalėjo – kažkas ją laikė suėmęs delnais.

– Ramoškiene, ar girdite?

Atsakyti ji nepajėgė. Neįstengė net pramerkti akių.

– Neaušink burnos, – prabilo kitas balsas. – Ji išsijungusi.

– Fe, na ir tvaikas!

Taigi, suglumusi galvojo Sigita. Tvaikas čia baisus. Degtinės ir vėmalų. Galėtų kas nors ir aptvarkyti.

– Ramoškiene, bus geriau, jei pasistengsite pati.

Pasistengti? Ji nieko nesuprato. Kur ji? Kur Mikas?

– Kišime jums į gerklę žarnelę. Jūs ją nurykite, bus ne taip koktu.

Žarnelę? Kam reikia tų žarnelių? Mintys painiojosi, ji kažkodėl prisiminė senas absurdiškas lažybas mokyklos kieme. Jei susikiši į nosį vinį, gausi litą. Jei prarysi šitą slieką, irgi litas. Paskui pradėjo susivokti. Žinoma, plastikinis vamzdelis. Ji yra ligoninėje, jai liepia ryti žarną. Bet kam?

Pati ji nuryti neįstengė. Juk ir taip dūsta, negi jie nesupranta? Pabandė priešintis, bet staiga ją pervėrė kitas skausmas – toks aštrus, kad visos miglos išsisklaidė. Jos ranka!

Su plastikine žarnele burnoje neparėksi, aišku kaip dieną.

– Mikai.

– Ką ji sako?

– Kur Mikas?

Ji atsimerkė. Vokai keistai sunkūs, bet šiaip taip atplėšė. Šviesa buvo akinama ir balta kaip pienas. Toje baltumoje ji sugebėjo išskirti du tamsesnius moterų siluetus. Medicinos seserys arba slaugės – detalių ji neįžvelgė. Tvarko gretimą lovą.

– Kur Mikas? – kaip galėdama aiškiau paklausė ji.

– Jums reikia gulėti ramiai, ponia Ramoškiene.

Turbūt kokia nelaimė nutiko, mąstė ji. Gal mašina ar troleibusas? Todėl nieko ir neprisimena. Paskui apėmė baimė. Kas nutiko Mikui? Ar ir jis sužeistas? Gal žuvo?

– Kur mano sūnus?! – sušuko. – Ką jūs jam padarėte?

– Prašau nusiraminti, ponia Ramoškiene. Atsigulkite!

Viena iš moterų pabandė ją paguldyti, bet Sigita nepasidavė – atsikėlė iš lovos. Viena ranka kažkodėl buvo sunkesnė negu kita. Viduje vėl kilo šleikštulio banga. Ją supykino, sužalotą ryklę pervėrė skausmas, viskas ėmė plaukti, ji nebepajėgė valdyti nei rankų, nei kojų ir susmuko ant grindų.