Лине Кобербёль - Šešėlių vartai

Bet šįkart viskas buvo ne taip kaip paprastai. Šįkart buvo kitaip.

Ana, Ana, padėk man.

Pažinau tą balsą. „Ana Klara, saulės vaikeli, Ana Klara, dukra mėnesėlio...” — kadaise tas balsas mane ramindavo, kai būdavo baisu. Kadaise balsas dainuodavo, kai negalėdavau užmigti.

Ana Klara, saulės vaikeli, Ana Klara, dukra mėnesėlio,

Nakties karalystė jau laukia tavęs.

Sklęski Mėnulio paukštės sparneliais,

Pašoki su medžiais jų sapnuose.

Tik grįžki namo pas mane

— taip, grįžki namo pas mane.

Mama. Bet mamos nebėra. Mirė. Ją iš manęs pasiglemžė mirtis.

Susigūžiau. Grąžiau rankas bandydama išsilaisvinti.

Ana. Turi man padėti.

Iš tamsos. Tarsi Ji joje slėptųsi, patekusi į jos gniaužtus ir su ja susiliejusi. Kur ji? Gal tik mano galvoje? Gal aš jau netenku proto? Kiti juk sugeba tamsoje kvėpuoti. O aš turėjau kovoti dėl kiekvieno įkvėpimo, nes tamsos pirštai lietė mano odą, graibė mane už gerklės ir smaugė...

Nežinau, kiek praėjo laiko, kol pagaliau vėl prasivėrė durys. Turbūt daug, nes jau buvau spėjusi susitaikyti su mintimi, kad čia ir užtrokšiu. Bet durys prasivėrė. Už jų stovėjo Ajanas.

— Velnias, — tarstelėjo pamatęs mane. — Tai sumauti išgamos.

Tik tada pastebėjau, kad vienas mano riešas kraujuoja. Taip stengiausi išsilaisvinti, kad plieninė viela giliai įsirėžė man į odą.

— Velnias. Velnias, — murmėjo jis, bandydamas atmegzti užveržtas rankas. — Tie bukagalviai gyvuliai.

Jis mane išlaisvino, bet manęs visiškai nebelaikė kojos. Susmukusi ant grindų aš kaip žuvis, išmesta į krantą, gaudžiau orą ir niekaip negalėjau sulaikyti ašarų. Ana, padėk man. Tarsi ją būtų įkalinusi toji tamsa.

Ajanas mane apkabino. Ne taip nerangiai, kaip Danielis iš A klasės per Idos gimtadienio vakarėlį, kai pasijutau kaip kokia elektroninė lėlė, kurios naudojimo instrukcijos jis niekaip negalėjo rasti. Ajanas viską darė teisingai. Paprastai taip apkabina patinkantį žmogų.

Jis parlydėjo mane namo. Norėjo, kad kreipčiausi į gydytoją, nes ranka buvo kruvina, mėlyna ir sutinusi, bet aš papurčiau galvą. Jau beveik nebekraujuoja, be to, aš nemėgstu daktarų. Jeigu jie tik tvarkytų tai, kas man negerai! Bet ne. Jie nuolat bando aiškintis, kodėl aš nekalbu.

Prie įvažiavimo į kiemą sustojom.

— Ar tu čia ir gyveni? — paklausė Ajanas.

Jis atrodė šiek tiek nustebęs.

Linktelėjau. Mūsų namas priblokšdavo daugelį. Jis buvo didelis, pilkas, panašus į rūmus — su nukarusiais vijokliais ant sienų ir plačiais laiptais priešakyje. Sodas irgi buvo didelis — su kukmedžiais, rododendrais, riešutmedžiais ir aiškiai per retai pjaunamomis žaliomis vejomis. Labai seniai dažus matė ir langai. Vasarą namas dar primindavo mažumėlę priblėsusią, bet vis dėlto jaukią pasakų pilį. O tokią rudens dieną kaip ši, iš švininiais debesimis aptraukto dangaus dulkiant lietučiui, namas panėšėjo veikiau į vaiduoklių buveinę iš siaubo filmo.

Buvo matyti, kad Ajanas šiek tiek sutriko, — ne dėl to, kad būtų bijojęs vaiduoklių, — jam greičiausiai pasirodė, kad tokiame name gali gyventi arba didžiuliai turtuoliai, arba aukštą padėtį visuomenėje užimantys žmonės. Manau, jo akimis, tai niekaip nederėjo su aptrintais mano džinsais ir ištatuiruotu voru. Jis pastūmė geležinius vartus, ir jie pradėjo vertis.

Uždėjau jam ant rankos savąją. Jis pažvelgė į mane. Aš papurčiau galvą.

— Galėčiau ir užeiti, — pasakė jis.

Aš dar sykį papurčiau galvą.

Jo veidu perbėgo šešėlis, bet nesupratau, ką jis galvoja.

— Gerai, — pasakė jis. — Kaip nori.

Jis apsisuko ir patraukė autobusų stotelės link. Tačiau priėjęs beveik iki pat kampo vis tiek atsigręžė.

— Aš juk irgi gimęs Danijoje, — sušuko jis. — Nepamiršk.

Lėtai pasukau kiemo keliu. Gerokai skaudėjo sužeistą ranką, bet mano mintys sukosi ne apie tai.

Ana, padėk man.

Mama.

Kai ji pradingo, buvau šešerių. Pabudau vieną rytą nuo tėvo verksmo. Buvo dar taip anksti, nė neprašvitę. Puikiai prisimenu šaltas grindis po basomis kojomis ir keistą, niekada negirdėtą tėvo verksmą. Suaugusieji neverkia. Tėčiai neverkia. O jis verkė. Sėdėjo tamsioje virtuvėje susiėmęs rankomis veidą ir verkė. Pastebėjęs mane bandė liautis, bet nepajėgė. Pasisodinęs ant kelių apkabino ir pasakė, kad nebėra mamos. Esą ilgokai jos nematysime, esą jai nesmagu, kad negalėjo su manimi atsisveikinti, ir ji dar tikrai grįš.

Bet taip ir negrįžo. Niekada. Nesulaukėm iš jos jokių žinių. Net per mano gimtadienį. Iš pradžių aš vis užsimerkdavau ir įsivaizduodavau, kad ji staiga vėl šalia, kad pasiima mane ant rankų ir kaip visada šnabžda man į skruostą: „Ana Klara, saulės vaikeli, Ana Klara, dukra mėnesėlio...” Piešdavau jai piešinukus, rašydavau laiškus ir perduodavau tėčiui. Bet vieną dieną visą krūvą jų aptikau stalčiuje.

— Kad aš nežinau, kur man juos siųsti, — pasakė jis. — Atleisk, Ana.

Tada ir nustojau. Galiausiai nusprendžiau, kad ji turbūt mirė, nes kitaip jau būtų sugrįžusi. Ar bent jau kokį laiškelį atsiuntusi.

Ana, padėk man.

Ką tai reiškia? Gal tai, kad baigiu išprotėti?

Žvelgiau piktai į pilkas sienas, tarsi dėl viso to būtų buvęs kaltas namas. Laiptai buvo apkritę sudžiūvusiais lapais, kad nė pakopų nebebuvo matyti. Laukujų durų dažai luposi dideliais kąsniais, langai buvo tušti ir tamsūs. Nuėjau aplink namą į sodą.

Buvo taip apsiniaukę ir tamsu, kad tėvas šiltnamyje jau buvo įjungęs šviesą, — o dar tik ketvirta valanda popiet, ne daugiau. Šviesa sklido pro senus langelius kaip koks švyturio žiburys.

Jis gulėjo ant kanapos — tai buvo ir jo lova — užsiklojęs skiautiniu apklotu. Mačiau jo nugarą, sprandą ir skylę jo sename tamsiai pilkšvame megztinyje, kurią jis jau triskart bandė užlopyti. O ji vėl išsižiodavo.

Mano tėtis. Ir vėl akys pritvinko ašarų. Net nežinau, kodėl.

Man pravėrus duris, tėvas nepabudo. Paprastai jis naktimis būdraudavo, o dienomis, kol aš mokykloje, miegodavo. „Kas nors juk turi budėti, — sakydavo. — Kas nors turi stebėti!” — Tik kodėl taip svarbu budėti ir stebėti, man jis neatskleidė.

Netrukus po mamos dingimo mes persikraustėme. Didysis namas pamažu nyko, virto vaiduokliu, o mes apsigyvenome sodelyje, sename šiltnamyje. Valgyti virdavomės ant dviejų dujinių degiklių. Mūsų kambaryje buvo sena sofa ir fotelis, įgrūsti tarp molbertų, ant kurių tėvas tapė paveikslus. Vonios kambarys buvo kadaise sodininkui priklausiusiame priestate, bet ten tebuvo šaltas vanduo, nes šildytuvas sugedęs, o tėvas nemokėjo pataisyti. Žiemą miegodavome miegmaišiuose, kad būtų šilčiau. Kai man sukako septyneri, pagaliau nutariau paklausti. „Kodėl mes čia gyvename?” — parašiau tėčiui.

— Kaip „kodėl”? — paklausė jis.

„Kodėl gyvename ne name?” — parašiau.

— Pernelyg pavojinga, — tepasakė jis. — Nelįsk į namą. Ana, prižadėk, kad nelįsi. Viena į jį nieku gyvu neik.

Mano septynmetėse smegenėlėse tiedu dalykai kažkaip ir suaugo. Kad kaltas namas. Namas atėmė mamą, per namą ji pradingo. Todėl jame pavojinga.

Ana, padėk man. Tas balsas man aidi ir aidi. Žinau — jei noriu išsiaiškinti, kas atsitiko mamai, atsakymo pirmiausia turiu ieškoti name.

Tėtis visur nešiodavosi raktą. Ir dabar rakto kontūrai buvo matyti marškinių kišenėje. Raktas buvo senas ir didelis, gana nepatogus ir ilgesnis už arbatinį šaukštelį.