Лине Кобербёль - Šešėlių vartai

Aišku, tai vis tiek geriau negu nieko. Šimtąkart geriau negu dingusi ar negyva mama.

— Tiek to, — pasakiau. — Jis ir pats gali tave aplankyti.

Kai grįžau, tėtis su Ajanu stovėjo kambaryje prie židinio.

— Ar ji... — Ajanas taip ir neįstengė užbaigti klausimo.

— Ji gyva, — pasakiau aš. — Tik nedrįsta čia grįžti.

— Kodėl? — kimiai paklausė tėtis.

— Manau, geriau pats jos paklausk, — atsakiau. — Ji tavęs laukia.

Jo akys sušvito. Nesakau, kad akimirksniu atjaunėjo dešimčia metų ar panašiai. Bet staiga atsitiesė jo pečiai ir nugara. Stovėsena tapo kitokia. Į žmogų, susitaikiusį su likimu, jis nebepanašus.

— Tavo draugas susilaužė ranką, — pasakė jis. — Kol aš... kol aš dar čia, reikia jį nuvežti į ligoninę. — Pasiskolinsime Saros mašiną. Kaip ji?

— Pusė bėdos, — atsakiau.

— Privažiuosiu prie namo, kad jam nereikėtų toli eiti. O tu padėk jam nulipti laiptais.

Buvo aiškiai matyti, kad Ajanui skauda. Jis buvo iki pusės užsisegęs striukę ir riešą pasikišęs po Ja, kad būtų kažkas panašaus į paraištą. Jis tikrai gali pats nulipti. Bet kai lipdamas uždėjo sveikąją ranką man ant pečių, tai tik dėl malonumo.

Bet aš per daug ir nesipriešinau.

Sara Vingė stovėjo mūsų virtuvėje ir dairėsi. Viskas švaru ir gražu, buvome nudažę virtuvės spinteles — aišku, ne tokia prašmatnaus dizaino virtuvė, kokios ji būtų norėjusi.

— Norėjau pasikalbėti ne su tavim, o su tavo tėvu, — pasakė ji. Man atrodo, ji dar nepriprato, kad nebesu tyliosios mažumos atstovė namuose.

— Jo dabar nėra, — pasakiau aš.

— Taigi, o kur jis? — paklausė ji. — Kai anąkart buvau užsukusi, irgi nebuvo.

— Atostogauja, — pasakiau aš. — Tik ramiai. Netrukus grįš.

Bet, atrodo, aš jos neįtikinau. Ji vilkėjo trumpą juodą švarkelį su balta audinės apykaklaite, kremo spalvos palaidinukę, o virtuvė kaipmat prisipildė jos egzotiškų vanilės ir kanangų aliejaus kvepalų, bet šįkart nesijaučiau šalia jos nei maža, nei negraži.

— Aš juk sukviečiau žiniasklaidą, — pasakė ji. — Jeigu jis nepasirodys, bus tikra katastrofa!

— Argi ne svarbiau, kad jis užbaigtų paveikslą? — paklausė Ajanas, sėdintis už virtuvės stalo ir geriantis kakavą.

Ji mestelėjo jam profesionalės šypsnį.

— Taip. Žinoma. Aišku, svarbiau.

Atidariau tėtės kartoteką, ištraukiau paskutinį jo laišką, o iš voko — momentinę nuotrauką.

— Čia jis atsiuntė, — pasakiau aš. — Kaip matote, paveikslas beveik gatavas.

Ji godžiai stvėrė iš manęs nuotrauką. Ir visa net nutirpo. Abiem rankomis laikė nuotrauką ir spoksojo į moterį, paukštę ir žvaigždėtą dangų paveiksle. Net šioje prastoje reprodukcijoje į akis krito vaiskios ir švytinčios spalvos.

— Taigi, — pasakė ji. — Atrodo... visai nieko. — Ir vėl šyptelėjo kaip šalta profesionalė — verslininkė iki kaulų smegenų. Bet iš jos kvėpavimo supratau, kad jai paveikslas ne „nieko”, o tiesiog nuostabus. Geriausias jo visų laikų darbas. Prisidengusi profesionalės kauke Sara Vingė iš laimės turbūt jau pridarė į savo brangiąsias kelnaites.

— O kur čia fotografuota?

— Nuostabi vietelė, — pasakiau aš. — Nepaliesta civilizacijos. Turistai jos dar neaptiko, tad ten visai kaip kitame pasaulyje.

Ajanas net suprunkštė, bet Sara Vingė to nepastebėjo.

— Svarbiausia, kad trečiadienį grįžtų namo, — pasakė ji. — Su paveikslu.

— Tikrai grįš.

Kai Sara Vingė išvažiavo, atsisėdau prie virtuvės stalo šalia Ajano. Lauke medžiai buvo beveik be lapų, bet skaisčiai švietė saulė — kaip vėlyvą bobų vasaros dieną.

Ajanas sėdėjo ir čiupinėjo nuotrauką.

— Aiškiai matyti, kokia ji jam brangi, — pagaliau prabilo jis. — Kaip gera turėti mamą ir tėtį, kurie vienas kitu taip džiaugiasi.

— Taigi, tikrai gera. Tik tiek, kad jam kaskart tenka „vykti atostogų”, kai nori su ja pasimatyti. — Vogčiomis pažvelgiau į jį. — O kaip taviškiai?

Jis truktelėjo pečiais.

— Gerai. Gal vis dėlto pradedu prie jo įprasti. Ir mama džiaugiasi, kad grįžau.

— Ką sako dėdė?

— Jis ir toliau nenori su ja šnekėtis. Bet galiu pas juos lankytis be jokių barnių, o kai dabar buvau, teta net šiek tiek chalvos įdėjo į namus. Geras ženklas, nors ji tai darė paslapčia, kad nepamatytų dėdė.

— Tai ką, turbūt netrukus vėl turėsi visą būrį pusbrolių.

Jis nusišypsojo.

— Na, gal. Taigi. Bet tau jų ir nebereikia. Man atrodo, kad dabar Ivanas tavęs bijo.

Pažvelgiau į sugipsuotą jo ranką. Ant gipso buvo daugybė klasės draugų parašų, tačiau likę ir tuščių vietų. Nors dabar jau galiu kalbėti, kai ką ir toliau mieliau rašau. Pasiėmiau raudoną tušinuką.

„Ajanas”, parašiau ant balto gipso. O šiek tiek tolėliau — „Ana”. O tarpe tarp vardų nupaišiau pusę širdelės. Ji buvo panaši į apverstą klaustuką, buvo matyti, kad jis sumišo. Vaikščios su tuo gipsu ir visi matys. Pažvelgiau į jį klausiamu žvilgsniu. Mudviejų akys susitiko ir aš akimirką dvejojau. Ką jis apie visa tai mano? Gal aš išprotėjau? Bet tada jis linktelėjo. Ir nusišypsojo.

— Gerai, — pasakė. — Gerai.

Nupaišiau ir kitą širdelės pusę.