Лине Кобербёль - Šešėlių vartai

— Atėjai pasiduoti? — paklausė ji. — Žinojau, kad kraujas tirštesnis už vandenį.

Iš kišenės išėmiau karalystės raktą.

— Pasakyk, kad aš jį atiduosiu, — paraginau Herojų.

— Raktas tavo, — pasakė Herojus, nors ir labai nenoriai. — Bet su tam tikromis sąlygomis.

Jos tamsios akys sublizgėjo. Pažinau tą žvilgsnį. Kažkur giliai mažoji Ana dar labiau susigūžė ir suvirpėjo iš baimės. Mama pyksta. O kai ji pyksta, atsitinka siaubingi dalykai.

Ne. Apie tai negalvosiu. Neprisiminsiu. Nes tada susilpnėsiu, išsigąsiu, o to negaliu dabar sau leisti.

— Kodėl manai, kad gali diktuoti sąlygas? — paklausė ji.

Tylomis iškėliau karalystės raktą virš tamsaus pylimo vandens.

— Manau, net pačiai Šešėlių karalienei nebus taip lengva rasti raktą, jei jis nugarmės ten, — pasakė Herojus.

Jos veidas buvo kietas kaip kaulas. Akys — tamsios duobės. Ji buvo panaši ne į žmogų, bet į šmėklą, apsirengusią žmogumi.

— Tai kokios gi tos sąlygos? — paklausė ji.

Mintimis viską susakiau Herojui. Jis stovėjo šalia manęs nejudėdamas, tačiau įsitempęs kaip styga, ir iš pradžių nieko nesakė.

Juk pažadėjai, — pasiunčiau jam mintį.

Jis linktelėjo.

— Ana atiduos tau raktą į rankas, jei paleisi visus negyvėlių šešėlius. Grąžink juos į mirtį, iš kurios išplėšei.

Per veidą, panašų į žmogaus, perbėgo šalta šypsenėlė.

— Visus? — paklausė. — Tu iš tikrųjų to nori, minčių skaitytojau?

Herojus kvėpavo lėtai ir atsargiai, tarsi apmąstydamas kiekvieną įkvėpimą.

— Ko aš noriu ar nenoriu, nesvarbu, — pasakė jis. — Svarbus tik Anos žodis.

— Tesižinai, — pasakė Nėra. Be jokio perspėjimo negyvėlio šešėlis šalia mūsų plykstelėjo kaip šaltas tamsus deglas. Šešėlių tinklai sukosi vijurku, kol ant žemės šlumštelėjo degantis žmogaus kūnas — tai, kas liko iš Herojaus tėvo. Jis išleido garsą — spigų, ausį veriantį klyksmą, panašų į šikšnosparnio spiegimą, tačiau buvo aišku, kad klykia ne gyvūnas, — tai buvo galima ir girdėti, ir justi. Užsidengiau ausis ir bandžiau nesiklausyti. Herojus to nedarė. Jis stovėjo kaip suakmenėjęs — tarsi vaškinė lėlė — ir klausėsi, kol spiegimas nutilo, o jo skruostais nė pačiam nežinant ritosi didelės ašaros.

Tik prieš pat jam nutylant — prieš tai, kai negyvėlio šešėlis visiškai suiro, — išgirdau labai aiškų balsą — kaip ir tuomet, kai Kara mane pasikvietė pirmąkart:

Paveldėtoja. Ji tavęs bijo.

Nušiurusi, nykstanti būtybė dar kartą nusilenkė, ir šįkart jau nebeabejojau. Ji lenkėsi ne šešėlių karalienės dukrai. Lenkėsi man.

— Tai ką, patenkintas, skaitytojau? — paklausė Nėra.

Herojus žvelgė į ją, bet nežinau, ar pro ašaras ką nors įžiūrėjo.

— Jis laisvas, — kimiai pasakė jis. — Tai ir svarbiausia. — Tada atbula ranka persibraukė per veidą, tarsi ašaros būtų išdavystė, kurią jis norėtų nuslėpti. — Ir kitus, — paliepė jis. — Išlaisvink visus.

Nėra šaltai į jį dėbtelėjo.

— Tada kaina didesnė. Raktas ir Ana.

— Ne, — atšovė Herojus. — Raktą gausi, nors jis tau nepriklauso. O Anos ne.

Bet aš linktelėjau. Visą laiką žinojau, kad taip bus. Žinojau, kad ji nepasiduos, kol nesusigrąžins manęs. Ką ji su manimi darys, nežinojau. Aišku tik tiek, kad daugiau niekada nebepaspruksiu. Ką ji myli, pasiima. O ką pasiima, sunaikina.

„Pasakyk, kad sulig kiekvienu mano žingsniu per tiltą turi pradingti po negyvėlio šešėlį. Kai prieisiu prie jos, jų neturi būti likę nė vieno. Nė vieno! Jei pamatysiu bent vieną, raktas garmės į vandenį.”

Herojus nenorėjo.

„Sakyk! Juk prižadėjai. Kad ir ką sakyčiau, prisiekei.”

— Bet... ji...

Visai nenorėjau girdėti, kad jis man pasakotų, ką Nėra man padarys. Aš ir pati tai žinojau kur kas geriau už jį.

Kaip manai, kas būtų, jei aš to nepadaryčiau? — pasiunčiau jam mintį taip aštriai ir garsiai, kad jis negalėjo neišgirsti.

Galiausiai jis viską susakė. Kad turi pranykti visi negyvėlių šešėliai, arba raktas kris į vandenį.

Nėra iškart neatsakė. Stovėjo ir mąstė, o aš nė iš tolo nenutuokiau, kokios mintys sukasi jos galvoje.

Ar girdi, ką ji galvoja? — paklausiau tyliai. Herojus nežymiai papurtė galvą.

— Ji per toli, — sušnabždėjo jis. — O ir jos mintis skaityti labai sudėtinga. Ji juk ne... žmogus, tad ir jos minčių nelabai suprastum.

Ilgiau tverti nebegalėjau. Bet kartu nenorėjau, kad ji prabiltų, nes kada tai nutiks... iki pat sielos gelmių mane persmelkė šaltis. Užuodžiau stovintį pylimo vandenį ir savo baimės prakaitą. Jaučiau šalia Herojaus šilumą. Pro miesto stogus buvo matyti žvaigždės, girdėjau tylų šlamėjimą — tai vėjas šiureno nendres. Kiek tai truks? Ar dar ilgai turėsiu ausis, kuriomis klausau, ir akis, kuriomis matau?

— Gali pradėti eiti, — pagaliau apsisprendė Nėra. — Eikš pas mamą. Ir, Ana, mieloji... jei uždelsi ar bandysi apgauti, tavo bičiulis skaitytojas tikrai pasigailės.

Žengiau pirmą žingsnį.

Eikš pas mamą.

Mažoji Ana pramoko vaikščioti. Ji taip tuo didžiuojasi. Mama sėdi ant kėdės, plačiai išskėtusi rankas.

— Ateik, Ana. Eikš pas mamą... — Bet Ana nori prie durų — nes juk už jų šviesa, klegesys.

Jai per juosmenį apsiveja pilka gija ir ją pargriauna. Išsigandusi suveblena ir pradeda verkti. Ją traukia atbulą akmeninėmis grindimis, ji mosuoja rankomis, bet tai nepadeda..

Ją pakelia. Mama laiko ją rankose, bet prie savęs neglaudžia. Anai darosi dar baisiau.

— Negi negali ateiti, kai mama kviečia?!

Bet Ana ir toliau priešinasi. Kažkaip įstengia ištrūkti.

— Teks išmokti!

Lipniais pilkais tinklais mama pritvirtina ją prie kėdės. Ant jos Ana sėdi ilgai. Negali nė pajudėti. Pirma, tai labai skauda, paskui visiškai nutirpsta kojos. Pakyla mėnulis, paskui nusileidžia. Ji šiek tiek pamiega, daug ir gailiai verkia. Valgyti ir vandens jai nešioja svetimi žmonės, bet paleisti jos nepaleidžia. Galų gale grįžta mama.

— Ar jau klausysi?

Ana visa dreba. Bet linkteli ir net bando išspausti šypsenėlę.

Man po kojomis sudrebėjo pakeliamo tilto lentos. Jos visos suodinos, išrantytos kirviu, ir tikrai nebe tokios tvirtos kaip kadaise. Sulig kiekvienu mano žingsniu dingsta negyvėlių šešėliai. Vienas po kito jie nyksta kaip yrančio megztinio bėgančios akys. Kai kurie pradingsta be jokio garso, kiti — šnypšdami. Bet dauguma spiegia ausį veriančiu garsu, kaip spiegė Herojaus tėvas. Kurtinantys garsai. Jie mane gręžte gręžia, kol nebegaliu to spiegimo pakelti.

Juk pati to norėjai, priminiau sau. Sulig kiekvienu mano žingsniu išlaisvinamas vienas negyvėlio šešėlis. Nėra laikosi žodžio — džiaukis.

Bet ne džiaugsmas mane kaustė, ne iš džiaugsmo dusau, ne džiaugsmas gniaužė kvapą.

Eikš pas mamą.

Kokią mamą? Mamą Nerą? Mamą Karą? Šviesa ir šešėlis. Žmogus ir tamsybė. Buvau prisirišusi prie Karos — su ja norėčiau ir likti. Kuris nenorėtų? Tačiau mane pagimdė Nėra. Grįžta prisiminimai. Sulig kiekvienu žingsniu suodinu, kirviais išvagotu tiltu prisimenu vis daugiau ir daugiau.

Mažoji Ana pyksta. Mama kvailė. Maistas bjaurus. Ji jo nenori. Jame pilna kažkokių gabalų, kurių ji negali praryti.

— Ar žmoniškai atsisėst negali?!

Mamos akys blykčioja tais pavojingais blyksniais. Ana sėdi tylutėliai. Išmoko sėdėti tyliai.