Лине Кобербёль - Šešėlių vartai

Norėjau jam suduoti. Jam ir visiems kitiems, kam leido jam tai padaryti.

Eikit, pagalvojau iš visų jėgų. Eikit sau. Visi!

— Ji nori, kad mes išeitume, — pasakė Herojus.

Justas lėtai atsigręžė. Jam po oda nėra nei raumenų, nei kraujo — tik akmenys, pagalvojau. Bet juk Ajanas sakė, kad durdamas mamai jis verkė. Tai gal vis dėlto...

— Tu — rakto paveldėtoja, — pasakė jis man. — Nakties karalystės likimas tavo rankose. Žinau, savo pareigą atliksi.

Jei Jau esi toks tikras, kodėl vis tiek mane įkalbinėji, pagalvojau.

— Tegu ji pati nuspręs, — karštai ir nuolankiai pareiškė Ajanas. — Neaiškink jai, kad jos pareiga — nužudyti savo tikrą motiną.

Tačiau jo akyse nebuvo įmanoma neįžvelgti vilties ir apmaudo. Nes ta viltis jam kėlė pasibjaurėjimą.

Parodžiau į duris. Eikit, — pagalvojau. Nė vienas iš jūsų neturite teisės nurodinėti, ką man daryti.

Galiausiai jie išėjo.

— Ana, mieloji, — pasakė mama ir ištiesė man ranką. — Prisėsk šalia manęs.

Atsisėdau prie jos ir priglaudžiau galvą jai prie kaklo. Jaučiau jos šilumą ir girdėjau, kaip ji lengvai ir lygiai kvėpuoja. Buvo neįmanoma įsivaizduoti, kad joje glūdi šaltos šešėlių gijos kaip negyvėlių šešėliuose.

— Nebekankinsiu tavęs daugiau, — pasakė ji. — Tiesą jau žinai, tad apsispręsk pati. Tik dar noriu tau pasakyti, kad metai, kai galėjau būti tavo mama, man buvo patys geriausi.

„Ar tiesa, kad pagrobei mane iš Neros?” — sugrubusiais pirštais sunkiai rašiau Ajano mobiliajame.

— Taip. Jai nebuvo galima leisti turėti vaiko. Ji... ji tave pančiodavo šešėliais, kai jos neklausydavai. Kai tave atradau, ji buvo užaudusi tau burną, kad negalėtum šaukti. Turbūt dėl to ir esi nebylė.

Kažkas man galvoje krustelėjo. Kažkas didelis ir baisus — siaubingas prisiminimas, kuriam nedrįsau pažvelgti į akis. Žinau — jei tik panorėčiau, jei išdrįsčiau, — tikrai prisiminčiau, kaip jaučiausi būdama Neros dukra. Bet nenorėjau. Pasirinkau mamą pati, ir dabar sėdžiu šalia jos.

„O tėtis tikras?” — parašiau aš. Skamba keistai, bet kaip kitaip paklausti?

— Taip. — Ji pabučiavo man į plaukus. — Ak, kaip viskas būtų buvę paprasta, jei tu būtum gimusi mudviem — jam ir man. Mes taip tavęs troškome. Bet jį pasiglemžė Nėra. Jis visaip priešinosi, bet tokioms kaip Nėra neką tepasipriešinsi. Ji pynė, pynė, pynė tavo tėvą, kol galiausiai jam nebeliko nieko kito, kaip tik šokti pagal jos dūdelę. Man teko judu su tėčiu išlaisvinti ir bėgti nuo jos taip toli, kaip tik įmanoma.

Ji priglaudė skruostą man prie plaukų ir kurį laiką sėdėjo tylėdama.

— Švietė saulutė, mes buvome tokie laimingi. Tik tą laimę iš mūsų pagrobė, nes Nėra perėmė Nakties karalystės valdžią ir pradėjo viską naikinti. Nebegalėjau daugiau tverti. Pamaniau, gal... gal vis dėlto galėsiu ją įtikinti, kad ji pati viską sunaikino — net save. Tačiau Nėra nesiklausydavo nieko kito, tik neapykantos persmelkto savo vidinio balso. Ana, žinau, — žadėjau tavęs nebekankinti. Bet dabar tai turi baigtis. Supranti?

Ištrūkau iš jos glėbio ir taip staiga atsistojau, kad Luna net suklykė išsigandusi.

„Nenoriu tavęs žudyti”, — parašiau smarkiai spausdama mygtukus, kad net pirštų galiukai paskaudo. Mečiau telefoną jai į skreitą, o kol ji žiūrėjo į jį, o ne mane, išėjau.

Tėti. Tikiuosi, tu teisus. Tikiuosi, eidamas labai toli ir ilgai, galiausiai grįši namo, net jei pasuksi ne tuo keliu. Bet dabar atrodo visai kitaip.

Kambarį, kurį tetulė Enė buvo pavertusi Snukiaus slaugymo palata, radau nesunkiai. Stačiokas stovėjo prie durų ir urzgė ant visų, kas tik prisiartindavo. Man jis palaižė ranką ir draugiškai suvizgino uodegą. Ne audringas sutikimas, bet bent jau draugiškas. Jei šunys gali būti rūpestingi, tai Stačiokas buvo tikrai toks.

Tetulė Enė sėdėjo ant grindų, ant kelių pasidėjusi Snukiaus galvą, aplinkui buvo pristatyta daugybė vandens indų ir primėtyta kraujuotų tvarsčių. Ji švelniai jam glostė kaklą, bet jis, rodos, nė nejuto. Gulėjo paslikas ir keistai plokščias, lyg iš jo būtų bėgęs ne tik kraujas, bet ir dar kažkas. Tai man nejaukiai priminė negyvojo šuns įdubusius šonus, pliką odą ir šešėlius aplink ryškius, išsikišusius šonkaulius. Nuvijau tą vaizdinį šalin, dabar nenorėjau jo prisiminti. Snukius tikrai pasveiks. Jis juk didelis, stiprus šuo, tikrai atsigaus!

Ir tada man dingtelėjo, kad visai nesvarbu, ar Snukius atsigaus, ar ne, — jei vėl puls šešėlių karalienės negyvėlių šešėlių kariauna. Ta mintis dar baisesnė.

— A, čia tu, mažute, — prabilo tetulė Enė. Ji bandė man nusišypsoti, bet tas šypsnys nelabai vykęs. Jos veidas buvo paraudęs ir papurtęs nuo ašarų. — Atleisk man, žinau, kaip bjauriai atrodau. Suprantu, kad gal nederėtų taip sielotis dėl vargšo šunėko. Juk ir be jo dabar daug ką būtų galima apraudoti. — Ji akivaizdžiai mėgino susiimti. — Seleną pristabdė kraujavimą. Kaip norėčiau, kad ji ateitų ir dar trupučiuką jam padainuotų, bet žinau, kad jos reikia daugybei žmonių. Kuo galiu būti naudinga tau, mažute?

Pamirkiau pirštą į vieną indą su vandeniu ir ant akmeninių grindų iškeverzojau:

VIRVĘ.

— O kam tau ta virvė, mažute?

Tik papurčiau galvą. Šito aš nesakysiu.

Gal ji vis dėlto kažką nujautė. Juk nekvaila.

— Ilgą? — paklausė ji.

Linktelėjau.

Ji atsiduso.

— Kai buvai maža, su tavimi buvo lengviau. O dabar šitaip išaugai. — Išsitraukusi siuvinėtą nosinę, ji išsipūtė nosį — garsiai ir trankiai. — Luktelk, — paprašė.

Atsargiai ištraukė du ilgus plaukus Snukiui iš pilkšvo kailio ir abu surišo. Tada užsimerkė, o šunų plaukai ėmė augti jai tarp pirštų. Storyn ir storyn, bet svarbiausia, ilgyn. Galiausiai prie jos ant grindų gulėjo kokie dvidešimt metrų storo šuns plauko pluošto.

— Ar ilgio pakaks? — paklausė. Jos veidą išmušė prakaitas, ji šnopavo, lyg būtų bėgusi.

Linktelėjau.

— Ji nenutrūks. Ir surišta neišsipainios. Ši virvė tave labai saugos — kaip Snukius, jei tik galėtų.

Paėmiau virvę. Ji buvo visai lengvutė, neįtikėtinai lygi ir vis dar šalta, nes tetulė Enė buvo ją ką tik ištempusi.

— Sėkmės, mažute, — palinkėjo didžioji moteriškė.

Herojus su Ajanu stovėjo ant Kapų tvirtovės vidinės sienos ir žvelgė žemyn į priekinį kiemą. Nėra buvo atitraukusi beveik visus negyvėlių šešėlius kitapus pylimo, tačiau septynios tamsios žmogystos stovėjo tarp vartų ir karaliaus skulptūros likučių. Tai tik mažytė Neros kariaunos dalelė, bet jai, matyt, atrodė, kad kiemui apsaugoti tiek pakaks.

— Gal įžiūri, ar jis — vienas iš jų? — paklausė Ajanas. — Vienas iš tų septynių?

Herojus nenoromis linktelėjo.

— Tas, vidurinis.

— Nematau, kuo jie skiriasi, — atsakė Ajanas. — Man jie visi vienodi.

— Tokių dalykų paprastai ir nepamatysi, — paaiškino Herojus. — Veikiau pajusi.

— Kaip pajusi? Su šituo? — jis parodė į knygos ženklą Herojui ant kaktos.

— Taip. Panašiai.

Ajanas susimąstė.

— Turėtų būti labai keista, — pasakė jis. — Gebėti skaityti negyvo žmogaus mintis. Mano tėtis irgi nebegyvas. Na, bet... visiškai negyvas. Buvau dar visai mažas ir jo beveik neprisimenu, taigi dabar jau niekaip nebeįspėtum, ką jis norėtų pasakyti, ką manytų... ir išvis ar norėtų ką pasakyti.

Herojus staigiai pažvelgė į Ajaną, bet nieko nepasakė. Abu dar sykį apmetė akimis negyvėlių šešėlius. Ajanas atsargiai pasitrynė ilgą žaizdą vienoje kaklo pusėje.