Лине Кобербёль - Šešėlių vartai

Jis nepratarė nė žodžio. Jo akys mėnulio šviesoje spindėjo, bet buvo tuščios ir šaltos, tarsi jis jomis nematytų. Jo veidas dabar buvo visai šalia manęs, mačiau jo šerius, šerpetotas lūpas ir užuodžiau nuo šlapių jo plaukų sklindantį pylimo vandens tvaiką. Ant vieno jo skruosto dar karojo šešėlių gijos atplaiša. Bandžiau jam įspirti, bet nebebuvo kur. Tada jis nusipurtė, ir iš gerklės pasigirdo garsas, tarsi jį būtų supykinę, — tučtuojau pasipylė kraujai — ir ne tik iš burnos. Jis ant manęs užgriuvo ir prispaudė. Negalėjau jo atstumti, jis buvo sunkus ir suglebęs — kaip lavonas. Šiaip taip iš po jo išsirangiau, tada turėjau ropoti pro kojų mišką. Iš kur jų čia tiek? Kas vyksta? Net nežinojau, kas nudobė mane užpuolusi bešešėlį. Gal Herojus? Ajanas su ietimi? Girdėjau urzgiantį ir amsintį Snukių, bet ne šalia, o tolėliau. Girdėjau, kaip dusliai susprogo viena iš tetulės Enės bombų, o nuo melsvų liepsnų kilo dar daugiau šešėlių, negu buvo ligi tol. Išgirdau, kaip dainuoja Seleną, — nuo jos šaižaus vandeningo tono užgulė ausis, tapo sunku net kvėpuoti. Reikėjo kuo nors užsikišti ausis, suglumusi pagalvojau, bet gal nieko nenutiks išgirdus Vandens uždainuotojos melodiją? Juk tas jos dainavimas veikė ir tuos, kurie ausų nė neturėjo.

Tetulei Enei baigėsi bombos, todėl ji pradėjo mėtyti žmones — suspausdavo ir sviesdavo kaip lėles, su kuriomis pažaidė. Vienoje rankoje ji laikė keistą kardą — juk tai siuvinėjimo žirklutės, dingtelėjo man, tik labai padidintos. Nuo jos smūgių stengėsi išsisukti net bešešėliai.

Mano sienos pusė nebuvo vienintelė, kurią užpuolikai taikėsi užimti. Justas žirgliojo palei tvirtovės sieną ir mosavo kardu trumpais, smarkiais smūgiais, nė centimetru daugiau negu reikia. Neatrodė įniršęs — veikiau atliekantis nuobodų darbą. Jis ir skydo neturėjo, o kai bešešėliai puldavo su ginklu, jis griebdavo ašmenis plika kairiąja ranka. Geležinis Kumštis, prisiminiau. Ne šiaip sau vardas, — jis toks ir yra — kaip Herojus yra minčių skaitytojas, o tetulė Enė — daiktų didintoja.

Išgirdau Ajano balsą ir vėl šokau ant kojų. Kur jis? Kas jam atsitiko? Ajanai, tyliai meldžiau, tu tik nežūk. Aš to tikrai nenoriu. Staiga man prieš akis iškilo jo mamos vaizdas, kaip tądien mokyklos kieme. Paprašyk, kad grįžtų, namo. Jei Ajanas žūtų čia, jei žūtume visi, ji niekada taip ir nesužinotų, kas nutiko. Dar vienas dingęs paauglys — vienas tų, kurių niekas taip ir neranda, tų, apie kuriuos nekuriamos televizijos laidos.

Puikiai supratau, kad jėgos nelygios. Mano protas niekaip nenorėjo pripažinti ir susitaikyti su tuo, ką matė, ką patyrė ir girdėjo. Gal būtų kitaip, jei būčiau tokiems dalykams parengta, apmokyta, mokėčiau kautis. Juk ligi šiol mano visos kautynės prasidėdavo ir baigdavosi nereikšmingais apsistumdymais mokyklos kieme.

Ajanas. Kur jis? Herojus ten. Jis kovojo iš visų jėgų — rankomis, kojomis, peiliu ir... o ką jis turi kitoje rankoje? Turbūt šakių nuolaužą. Koto beveik nebebuvo. Tada pastebėjau tamsią Ajano galvą. Jis stovėjo nugara į tvirtovės sieną ir buvo savo rankų darbo ietimi prirėmęs du bešešėlius, bet nespėjus man nė mirktelėti, šie abu vienu metu metėsi ant jo. Vienas buvo pervertas ietimi, o kitas peržengė savo bendrą ir abiem rankomis sugriebė Ajanui už gerklės. Jie pargriuvo ir daugiau jų nebemačiau.

— Traukiamės! — suriko Justas taip garsiai, kad jo balsas perskrodė visą triukšmą aplinkui. — Traukiamės prie kitų vartų!

Bet juk negalime. Kaipgi Ajanas. Jei trauksimės dabar...

— Eikš, mažute.

Tetulė Enė apglėbė mane viena ranka, o kita laikydama padidintas žirkles skynė mums kelią. Muisčiausi ir norėjau išsprūsti, bet jai buvo nė motais, o aš nesugebėjau paaiškinti, kad reikia gelbėti Ajaną, jis pargriuvo, jam reikia padėti. Herojau, sušukau mintyse kaip tik galėjau garsiau, — nes jis vienintelis gal dar gali mane išgirsti. Padėk Ajanui!

Toks įspūdis, kad bešešėlių buvo pilnas kiemas, — net ir tetulė Enė vis lėčiau pro juos yrėsi. Stačiokas sekė mums iš paskos kaip šešėlis, o kur Snukius?

— Reikia išpūsti... — sustenėjo tetulė Enė ir padėjo mane prie didžiosios skulptūros galvos. — Sekundėlę. — Ji skubiai pasilenkė ir palietė grindinio akmenis — akimirksniu apie mus išaugo aklina milžiniškų granito blokų siena, o viršuje buvo matyti apvalaini gatvės grindinio akmenys. Juos dengė storas šerkšno sluoksnis ir jie dvelkė šalčiu — kaip nuo kokios nors ledinės pabaisos.

Kažkas pataikė man į galvą ir įsivėlė. Šikšnosparnis. Aš jį išroviau. Bet atlėkė daugiau — tikras šikšnosparnių lietus, tiksliau, kruša. Ant mūsų jų supuolė tūkstančiai — kaip sparnuotos raketos.

— Šalin, — sušvokštė tetulė Enė ir ėmė vaikyti nuo savęs šikšnosparnius, tačiau jie ir toliau lėkė. Vienas užkrito man ant nugaros, kitas ant peties, įsikibo nagais ir niekaip negalėjau jų atplėšti; jų skrido vis daugiau, daugiau, dar daugiau — galiausiai parkritau ant kelių ir pasirėmiau rankomis. Nieko nemačiau, beveik nebegalėjau kvėpuoti, mane dusino švokščiantis, kandantis sparnų, nagų ir kojų apklotas. Norėjau juos nusimesti, bet beveik nebegalėjau nė pajudėti. Jų buvo tiek, kad savo svoriu spaudė mane prie žemės.

Kažkur tolumoje išgirdau Mėnulio paukštės klyksmą. Ir dar žodžius:

— Ne. Liaukitės.

Aš ją pamačiau, nors matyti negalėjau. Akimis nemačiau nieko kito, tik debesyną šikšnosparnių, bet mintyse mačiau labai aiškiai.

Prie pravirų vartų stovi Kara. O aplink ją viskas nurimę. Tarsi banga nuvilnijo... net nežinau, kaip ją pavadinti, — ramybės, tykumo, miego praviromis akimis banga... Toji banga sklido iš jos, visos kovos nurimo, šikšnosparniai liovėsi plakę sparnais, bešešėliai sustojo ir nebejudėjo.

— Štai, — pasakė ji. — Atrask tai, kas tava. Atrask save.

Staiga kiemas prisipildė šilko gijų. Ne lipnių pilkų šešėlių gijų, o visai kitokių. Sapnų gijų. Žinojau, kad jei išsikapanosiu iš po apspitusių šikšnosparnių ir pažvelgsiu į pilies kiemą atviromis akimis, jų nepamatysiu. Jas galima išvysti tik sapno akimis, bet jos jau čia — po vieną kiekvienam bešešėliui. Pamačiau, kaip bešešėliai griebia tas sapnų gijas, — kai kurie staigiai ir grobuoniškai, kiti šiek tiek santūriau, — ir pradeda jas traukti. Staiga supratau, kas ten, kitame gale.

Šešėliai.

— Tavo mama — Sapnų rezgėja, — kadaise pasakė tetulė Enė. Tai turbūt viena Sapnų rezgėjos galių: grąžinti bešešėliams šešėlius.

Spaudimas ant mano nugaros pamažu atlėgo. Vienas po kito šikšnosparniai skleidė sparnus ir skrido šalin. Dabar jie vėl buvo gyvūnai su savo instinktais ir laisva valia, nebe gyvosios Neros raketos. Ir bešešėliai buvo nebe šešėliai. Jie vėl tapo žmonėmis.

Lėtai atsistojau. Tetulė Enė palytėjo savąją gynybinę sieną, ir ši sulindo į žemę kaip paprasčiausias akmuo. Buvo beveik girdėti, kaip akmenys atsidūsta, grįžę į savo vietą.

Staiga kilo triukšmas. Kiemas prisipildė žmonių klegesio. Vieni verkė iš palengvėjimo ir sutrikimo, kiti dejavo dėl žaizdų, kurių anksčiau nejuto, dar kiti šaukė pasimetusius pažįstamus. Tik dabar galiausiai suvokiau, kokie keistai ir nežmoniškai tylūs buvo tie bešešėliai.

— Atgal! — per klegesį šaukė Justas. — Traukiamės!

— Mes irgi? — paklausė vienas iš bešešėlių.

— Visi, — atšovė Justas. — Visi, kurie nebevergauja Nerai.

Didieji vartai užsivėrė. Dabar už jų susidarė grūstis. Mūsų buvo nebe šeši, o... net nežinau, kiek. Gal šimtas ar net daugiau. Pamačiau šlubčiojantį Ajaną — jis buvo sužeistas, bet paėjo. Jam ant peties kybojo ilgas, pilkas kailis.