Лине Кобербёль - Šešėlių vartai

— Ajanai. Ar tikrai?

— Ji nekvėpuoja, — paprieštaravo Seleną.

— Širdis plaka, — pakartojo Ajanas.

Tuo metu sudužo kietas mane surakinęs abejonės kiaukutas. Nuklibikščiavau paskutinius kelis žingsnius prie mamos ir uždėjau ranką jai ant krūtinės. Jos oda buvo šalta, kaip ir sakė Seleną. Ir krūtinė nesikilnojo, kaip kilnojasi kvėpuojant. Bet delnu aiškiai pajutau kad ir labai nežymų, bet plazdėjimą — trapų kaip drugelio sparnelių plasnojimą: širdis plaka.

Mano pačios akmeninis veidas persimainė — nežinau, ar tai galima pavadinti šypsena, bet bent jau visi tai pamatė.

— Jeigu ji gyva... — pradėjo Justas, bet nebaigė.

— Jeigu ji gyva, nevalia jos palikti, — pasakė Herojus. — Dabar sprukti nevalia.

— Pasiimkime ją, — pasiūlė Seleną. — Juk lengvai panešime.

— Tikras stebuklas, kad ji dar gyva, — pasakė tetulė Enė. — Jei vilksime ją... tai tikrai vargšelė išleis paskutinį kvapą.

— Tai mus labai užgaišintų, — kaip tikras karys svarstė Justas. — Atvirame lauke, be priedangos, mus kaipmat susemtų. Tad verčiau įsitvirtinkime čia. Bet...

Garsiai to ir nereikėjo sakyti. Mūsų šeši. Šeši žmonės ir du šunys. Seleną, aišku, savo dainomis gali skandinti žmones, o tetulė Enė didžiulė kaip kalnas. Herojus gal jau nuo kūdikystės mokomas kovos meno, o Justas — gal pats šauniausias generolas. Bet mūsų tik šeši.

Nėra turi visą kariauną.

— Reikėtų pakelti tiltą, — pasiūlė Herojus.

Mėnulio šviesa buvo tokia skaisti, kaip niekada anksčiau. Dangų kaip didžiuliai debesys aptraukė būriai šikšnosparnių, o mieste po mumis šmėžavo daugybė šešėlių — kur kas gyvesnių, nei turėtų būti. Stovėti čia, ant dantytos sienos, ir dairytis per siauras bastiono šaudymo angas buvo labai nesaugu. Daug mieliau būčiau likusi kapavietėje, prie Karos. Nenorėjau palikti jos vienos, bet kitos išeities nebuvo. Mūsų tiek nedaug, turime labai mažai ginklų. Justas turėjo kardą ilgais aštriais plieno ašmenimis, žibantį šaltoje mėnulio šviesoje. Ajanas iš lazdos ir Justo duoto peilio buvo pasidaręs ietį. Tetulė Enė ir Herojus į butelius, stiklainius ir kanistrus buvo supylę visą, kiek tik buvo, lempų alyvą, Snukius su Stačioku abu turėjo po rinkinuką aštrių dantų. O ką turėjau aš? Rankas, krūvą akmenų ir pasibjaurėtiną šešėlių audimo dovaną, paveldėtą iš Neros. Ji man nebuvo tokia jau maloni.

— Mūsų priešai trejopi, — paaiškino Justas. — Šešėliai, bešešėliai ir negyvėlių šešėliai. Su šešėliais nepakovosime, bet ir jie mums nieko nepadarys — nebent praneš Nerai, ką veikiame. Aišku, tai nėra labai patogu, bet nieko nepakeisime.

Buvo sunku klausytis, ką jis sako. Atrodė, kad visas kūnas ūžia ir niežti, — net lūpomis, pirštų galiukais ir ausimis negalėjau patikėti, kad taip gali būti. Karą paprastai rodo per televiziją, per žinias. O stovėti ir jo laukti prie kojų pasidėjus kubilą akmenų, ką tik prisilupinėtų iš gatvės grindinio, tenka nedažnai.

— Bešešėliai — gyvi žmonės. Juos galima nužudyti įprastais ginklais. Blogiausia tai, kad jie yra valdomi, neturi savo valios ir noro, — vadinasi, ir baimės. Jie kovos, kol jų nesukaposi į gabalėlius. Nėra juos pasitelks užimti sienoms arba vartams, nes jie — pigiausia jos patrankų mėsa. O kai jau jie užtikrins priėjimą, ji paleis į darbą negyvėlių šešėlius.

Dėbtelėjau į Ajaną. Jis stovėjo ir mindžikavo nuo vienos kojos ant kitos ir trūkčiojo pečiais, tarsi darytų apšilimą prieš futbolo rungtynes. Jo akys spindėjo, o pats atrodė lyg apkvaitęs. Toks įspūdis, kad jis džiūgauja. Negi nesuvokia, kad čia galima žūti, — panašiai kaip pervažiuotam autobuso?

— Jų reikia kaip įmanoma ilgiau neįleisti, nes negyvėlių šešėlius paveikti gali tik Seleną ir Ana. Nėra, aišku, mes šešėlių tinklus, kad padėtų bešešėliams kopti sienomis. Nepamirškite: nepakanka vien sutraukyti šešėlių tinklus. Veiksmingiausias ginklas — ugnis.

Ajanas stovėjo man iš vienos pusės, Herojus — iš kitos. Skirtingai nuo Ajano, Herojus buvo visiškai ramus. Žinojau, kad jis atrado senąjį savo peilį, tačiau rankose dabar laikė ne jį, o surūdijusias šakes. Neatrodė jis su tomis šakėmis ypatingas didvyris, bet puikiai supratau, kad jomis bus galima versti kopėčias, o gal ir badyti priešus, — kas, kad jos surūdijusios.

— Seleną, jūs stenkitės sudoroti kuo daugiau negyvėlių šešėlių, kol jie pernelyg neprisiartino. Neįsivaizduoju, kiek jų bus, — tikiuosi, ne daugiau kaip pora dešimčių. Nelengva sugauti šešėlį jo mirties akimirką. Bet, manau, ji bus surinkusi visus, kiek tik gali, tad būkime pasirengę blogiausiam.

Galiausiai Justas nutilo. Laukiau, kol jis pridurs ką nors panašaus į: „Iki pergalės!”, — turbūt dėl to, kad įkvėpta to Ajano apšilimo prisiminiau prakaito kvapo pritvinusius persirengimo kambarius po kūno kultūros pamokų.

— Jie žino, kiek mūsų, — pasakė Herojus. — Ką darysime, jeigu jie vienu metu puls daugiau nei iš šešių pusių?

— Skubėsime, — atsakė Justas. — Pylimai ir siena turėtų juos šiek tiek sulaikyti. Jeigu jiems vis dėlto pavyktų, persikelsime į tolimesnį pilies kiemą. Ten bus mažiau sienų stebėti, tačiau ir pylimo nėra.

— O paskui?

Justas pažvelgė į Herojų.

— O tu tai iškart gali eiti pas saviškius, — pasakė jis. — Jei tik nori.

Daugiau Herojus nebesakė nieko.

Ir jie paplūdo. Visi vienu metu. Ištisas tvanas mirgančių šešėlių ir žmonių, tik šešėliai krito ne nuo žmonių, o žmonės šešėlių iš viso nemetė. Visi jie buvo tylūs — nei šūksnių, nei riksmų, nei kovos šūkių ar įsakymų. Jie tiesiog puolė. Šešėliai įveikė pylimą taip lengvai, lyg ten būtų ne pylimas, o paprasčiausia žemė, bešešėliai į vandenį mėtė statines, duris bei plaustus ir yrėsi į kitą pylimo pusę arba tiesiog plaukė. Dar prieš akimirką vandens paviršius priminė didžiulį juodą veidrodį. O dabar staiga atgijo ir pavirto gyvu besipliūškuojančių kūnų chaosu.

Ajanas man stuktelėjo alkūne.

— Mesk! — sušuko primindamas, kad aš ne žiūrovė ir čia ne filmas. Paėmiau grindinio akmenį, abiem rankomis iškėliau virš galvos ir sviedžiau labai nesitaikydama.

Akmuo nuskriejo ir vartydamasis nukrito ant kažko, kas plaukė. Plaukusysis paniro. Manau, jau ir nebeišniro.

Gal aš ką tik užmušiau žmogų, dingtelėjo man. Staiga galvoje kažkas apsivertė, ir aš nebemąsčiau. Paėmiau kitą akmenį ir mečiau. Tada dar vieną.

O jie vis puolė. Nemažai nuskendo, daugelį parmušė mūsų akmenys. Jie stūmėsi savo plaustus prie stačios mūsų sienos ir tvirtino juos lipniais šešėlių tinklais. Tetulė Enė šokinėjo palei sieną ir mėtė degančias alyvos bombeles. Jos sproginėjo ir pataikiusios užsidegdavo, liepsnos šliaužė aukštyn šešėlių gijomis ir buvo panašios į vijoklius, laižančius sienas kaitriaisiais liežuviais.

Akies kampeliu pastebėjusi judėjimą, apsisukau. Nieko nebuvo... bet tikrai kažką mačiau — lyg kažkokį...

— Tai šešėliai, — pasakė Herojus. — Jie tau nieko nepadarys.

Nieko, tik iki mirties išgąsdins. Širdis buvo jau beveik į kulnus nusiritusi. Keista, kad dar gąsdinuosi, jau ir taip kone mirdama iš baimės.

Pažvelgiau žemyn nuo sienos. Ir vėl krūtinėje vos nesustojo širdis. Šitaip arti! Žemiau manęs į sieną kopė penki ar šeši bešešėliai. Mačiau jų į viršų pakeltus veidus, ir į šešėlių tinklus besikabinančias rankas. Karštligiškai sviedžiau akmenį, bet nepataikiau, nors jis pralėkė tik vos pro šalį. Apsigręžiau norėdama sukaupti seilių švilpimui, bet burna buvo visai išdžiūvusi. Smarkiai sumosavau rankomis norėdama prisišaukti pagalbos. Kodėl negaliu surikti? Kodėl viskas taip sudėtinga? Teko nulėkti iki tetulės Enės ir truktelėti ją už rankovės, kad atkreiptų dėmesį, o kai grįžome, pirmasis bešešėlis jau buvo besiropščiąs per sieną. Nesumojau nieko kito, tik iš visų jėgų jį pastumti, bet jis spėjo užkelti vieną koją, be to, buvo už mane kur kas didesnis ir sunkesnis. Sugriebęs mane už megztinio, siekė kažkokio ginklo, kurį buvo persimetęs už nugaros. Aš nė peilio neturėjau, o čia juk ne koks negyvėlio šešėlis, kurį galėčiau sutvarkyti plikomis rankomis.