Лине Кобербёль - Šešėlių vartai

Ji padėjo savo ranką ant manosios. Patraukti jos negalėjau.

— Ana, tu mano dukra, ir aš tave myliu, — pasakė ji. — Bet pati matei, kad Nakties karalystė baigia sunykti. Ar nori, kad mes visi čia išmirtume? Ir tu, ir aš, ir visi kiti? Nes taip ir bus, jei neatiduosi man karalystės rakto. Tik juo galiu atidaryti ir uždaryti duris į pasaulį ir surasti mudviem kitą vietą, geresnę negu šitas klampus liūnas. Vietą, kur viskas teisinga. Kur galima mylėti ir nebijoti, kad būsi nuviltas, išduotas.

Jos akys net žibėjo. Ji aiškiai tikėjo tuo, ką kalba. Tačiau tikriausiai pamiršo, kad jei Nakties karalystė išmirs, tai tik dėl to, kad ji pati ją numarino. Jos veidas buvo taip arti, kad jaučiau jos kvėpavimą ant savo odos. Jos balsas virto šnabždesiu, jį aš vėlgi atpažinau.

— Manai, nežinau, kaip jie mane vadina? Šešėlių karaliene. Tarsi būčiau ne tikroji sosto valdytoja. Bet duok man raktą, Ana, ir aš jiems parodysiu. Duok man raktą. Dabar pat.

Jos žvilgsnis mane išgąsdino. Ir balsas. Kažkur manyje sėdėjo mažas vaikas ir tirtėjo iš baimės — vaikelis, pasiryžęs padaryti bet ką, kad tik jo vėl nenubaustų. Jos vaikelis. Kambaryje ėmė temti — tamsėjo ir tamsėjo, tarsi ant mėnulio būtų užslinkęs debesis. Aš taip išsigandau, kad, atrodė, tuoj tuoj sustos širdis. Kaip Mėnulio paukštei, toptelėjo man. Tai iš pasakojimo — kuri nebegalėjo nei skraidyti, nei čiulbėti, ir galiausiai nustipo iš baimės. Jei turėčiau tą prakeiktą raktą, atiduočiau, tegu turisi. Bet ko neturiu, to negaliu atiduoti. O Ajanas, duok Dieve, kur nors labai toli.

Iš viršaus, nuo viršutinių langų pasigirdo riksmas ir skrebinimas nagais. Nėra paleido mane ir pažvelgė į viršų. Šikšnosparnis. Ant atbrailos tupėjo didelis juodas šikšnosparnis. Ne, pala... ne vienas. Du. Ne, keturi. Ne...

Tada supratau, kad mėnulį užtemdė ne debesis, o šikšnosparnių sparnų knibždėlynas.

Nėra nusišypsojo.

— Jie jau greitai bus čia, — pasakė ji. Visi iki vieno. Mažiau negu po valandos mano kariauna susirinks prie miesto vartų. Tad gal tu vis dėlto apsvarstyk mano klausimą, Skaitytojau. Pažiūrėk į mano dukterį. Išgliaudyk ją. Surask atsakymą į mano klausimą. Antraip tavęs laukia tavo tėvo likimas. Bet gal taip ir geriau — man atrodo, jis dabar jaučiasi itin vienišas.

Vienišas? Kaip? Herojaus tėvas juk nieko nebejaučia, juk jis...

Minties užbaigti taip ir nepavyko. Staiga baisiai sugriaudėjo — taip garsiai, kad net ausis užgulė, ir kelias akimirkas tvyrojo spengianti tyla. Nerą kažkas išsviedė į orą, tada ji žnektelėjo ant manęs — mes abi virtome atgal su kėde. Tada pradėjo aižėti pelėda ant lubų. Ne, skilinėjo pačios lubos. Mums ant galvų pabiro tinkas ir plytų dulkės, atsikabino ir ėmė kristi sietynas. Mus sutraiškys, pamaniau. Sumals į miltus. Tačiau jo kritimą kažkas sustabdė; sietynas smarkiai pasviro į vieną pusę, ir žemyn pabiro siaura stiklo kristalų gija. Ji lėkė tiesiai ant Neros ir persmeigė tarytum peilis sviestą. Per ją kliuvo ir man — jaučiau, kaip šalia širdies įsmigo kristalas.

O dabar tai ji nebegyva, pagalvojau.

Tačiau nespėjau nė susivokti, ką reikės daryti, kai ji sujudėjo. Ji atsiklaupė, rankomis suėmė iš krūtinės styrantį stiklo kristalo smaigalį ir trūktelėjo. Ji išsitraukė jį iš krūtinės tiesiog man prieš akis.

Jei jau tai jos nenužudė, tai kas nužudytų?

Ji pažvelgė į mane įtūžio kupinomis akimis. Tą įtūžį pažinojau. Vaikelis manyje susigūžė ir laukė smūgio. Stiklo smaigalys buvo tamsus, nusidažęs juodo ir raudono kraujo dėmėmis. Ji spaudė jį baltais pirštais.

Jeigu ji mane pervertų... ji buvo pasiruošusi mane nužudyti, nepaisant to, ar to norėjo, ar ne. Išsigelbėti man nebūtų kaip — niekaip neišsisukčiau. Šešėlių gijos mane tebelaikė taip pat tvirtai.

O štai Herojaus nebe.

Neįsivaizduoju, kaip jam pavyko. Jis vis dar buvo tvirtai pririštas prie kėdės, tačiau kažkokiu būdu ir jis, ir kėdė išlėkė į viršų — pavirtę šonu — ir ilgą sekundę skrido ore. Tada kėdės kojos pataikė į Nerą, o ant kėdės visu svoriu užkrito ir Herojus. Ji tik staigiai ir trumpai sušnypštė — lyg pradurta automobilio padanga. Akimirką gulėjo, kėdės kojų tvirtai priremta prie grindų, paskui kėdė su Herojumi atsivertė. Bet Nėra liko tysoti. Ar ji prarado sąmonę? Paprastas žmogus tikrai būtų praradęs, o kaip šešėlinė būtybė, kurios neįveikia nė kiaurai krūtinę perskrodęs stiklo sietynas?

Man per pilvą pasipylė kraujas, bet nusivalyti negalėjau, nes rankas ir toliau laikė šešėlių gijos. Nė nebuvau tikra, ar kraujas mano.

Tada atsilapojo durys. Tačiau už jų pasirodė ne gelbėtojai, o negyvėlio šešėlis. Jis atsklendė iki manęs, Neros ir Herojaus — taip greitai, kad, atrodė, vieną akimirką dar buvo prie durų, o kitą jau stovėjo priešais mane.

Nuo jo sklido baisus šaltis, man net oda pašiurpo. Bet nelietė nei Herojaus, nei Selenos, nei manęs, tik griebė Nerą už kulkšnies, ištraukė ją iš po Herojaus ir kėdės, pasiėmė į glėbį ir pranyko. Mane apėmė keista abejonė: ar jis išgelbėjo Nerą nuo mūsų, ar mus nuo jos? Herojus išsižiojo norėdamas kažką surikti šešėliui pavymui, bet apsigalvojo ir užsičiaupė.

Ištisą ilgą sekundę buvo tylu. Nuo sietyno nukrito dar viena stiklo kristalų gija ir garsiai žvangėdama susmigo į grindis. Tada lubų skylėje pasigirdo krebždėjimas ir bruzdesys, virve atsargiai ėmė leistis žmogus.

— Ana? Ar tau kas nutiko? — sušuko jis, vis dar kybodamas tarp lubų ir grindų.

Ne. Tai buvo ne šiaip „žmogus”.

Ajanas.

Buvau tokia apstulbusi, kad negalėjau nė galvos pajudinti. Ajanas. Iš kur jis čia? Ir, pasirodo, ne tik Ajanas. Virve paskui jį sliuogė ir tetulė Enė — šiek tiek lėta, bet vis tiek be galo elegantiška, turint galvoje, kokio ji dydžio. Ji ištiesė ranką, caktelėjo liežuviu, ir tiesiai jai į glėbį kaip cirko pudeliukas, o ne didžiulis šuo, sveriantis kaip suaugęs žmogus, liuoktelėjo Snukius. Stačiokas atsekė jam iš paskos, ir, prieš nusileisdamas ant žemės, aplaižė jai visą galvą. Paskiausiai pro skylę įpuolė nepažįstamas žmogus, tiksliau, Herojaus dėdė Justas, bet tai suvokiau tik vėliau.

— Prie durų stovėjo toks didžiulis negyvėlio šešėlis, o Justas pasakė, kad prisilietus prie tokio galima mirti. Tada pasiūliau išsprogdinti lubose skylę, kaip buvau kartą matęs filme. Tetulė Enė paklausė: „Kaip — išsprogdinti?”, ir aš paaiškinau... — net duso iš susijaudinimo Ajanas. Jo akys švytėjo. Jis negalėjo nustygti vietoje. Ir nutilti negalėjo. Žodžiai jam tiesiog byrėjo iš burnos. Jis buvo panašus į žmogų, ką tik išgyvenusį įspūdingiausią gyvenime akimirką. — ...O ji moka kiečiausių triukų, ir jeigu jai pavyksta greitai suspausti daiktus, jie baisiai įkaista ir sprogsta, ir — babakšt!

Galiausiai jis vis dėlto aprimo.

— Ana, — pasakė jis. — Dabar jau viskas gerai. Viskas baigėsi laimingai. Mes tave išgelbėjome!

Laiminga pabaiga. Taip jis manė.

— Kodėl tu taip atrodai? — paklausė jis. — Ar kas ne taip?

Nepažįstamasis man linktelėjo — labai įdėmiai ir mandagiai, kad ir kaip nelengva būtų linktelėti prie kėdės pririštam ir ant žemės parverstam žmogui.

— Panele Ana, — prabilo jis, — aš vardu Justas. Justas Geležinis Kumštis. Man didžiulė garbė tarnauti tikrajai Rakto paveldėtojai. — Tada jis pagriebė kėdės atlošą ir pastatė mane su kėde ant žemės. Viena ranka, suprantama. Vyriškiui buvo nelengva laikytis oriai šalia tetulės Enės, bet Justui sekėsi visai neblogai. — Mes tučtuojau imsimės traukyti šešėlių gijas. Panelė Ana netrukus bus laisva.