Лине Кобербёль - Šešėlių vartai

Vardo sakyti nė nereikėjo. Aišku kaip dieną, kad tai sugeba tik viena vienintelė Jos Piktenybė Šešėlių karalienė, — tai ji ant mūsų užsiundė šešėlių raitelius, tai ji laiko surakinusi mamą. Aš esu Šešėlių audėja — kaip ir Nėra.

Juk seniai jaučiau, kad esu kitokia. Dabar supratau, kuo.

Selena pažvelgė į virš mūsų galvų vis dar sklandančius tris šikšnosparnius. Tada atsistojo ir uždainavo. Kaipmat pajutau, kad daina persisunkusi drėgmės: drėgnas oras ėmė rinktis tiesiog akyse ir nusėdo dideliais lašais man ant odos ir drabužių. Ant rankų plaukelių jie atrodė kaip smulkučiai rasos perliukai.

Šlumšt. Kaip minkštas vaisius nuo medžio ant žemės nukrito pirmasis šikšnosparnis. Seleną nesiliovė dainavusi. Šlumšt — krito ir antrasis. Paskutinis buvo ištvermingiausias, o gal Seleną pavargo. Dainuoti jai teko tikrai ilgai — taip ilgai, kad jau buvau bepradedanti abejoti, ar jai pavyks. Tačiau galiausiai ir jis suskleidė sparnus, kaip akmuo nėrė žemyn ir žnektelėjo tiesiai man prie kojų. Suskliaudęs sparnus jis atrodė kur kas mažesnis. Plačiai išsižiojęs, buvo matyti eilė baltų aštrių dantų, bet manau, kad jis nusibaigė dar prieš nukrisdamas ant žemės. Jam ant kūno buvo dar kažkas — tarsi smulkus plonų pilkų siūlų tinklas, dėl kurio visas jo kailis atrodė tarsi languotas.

— Neliesk jo, — perspėjo Herojus. — Čia šešėlių audinys. Grandinės, kuriomis Nėra sukausto savo vergus.

Seleną pasirąžė tarsi būtų miegojusi arba ketintų tuoj tuoj eiti į lovą.

— Stokis, berneli, — paliepė ji Herojui.

— Kodėl?

— Gulinčių nemušu.

Herojus pažvelgė į ją. Tada lėtai pakilo ir tyliai priešais ją atsistojo, o ji iš peties atsivedėjusi skėlė jam antausį. Jis nė nemėgino išsisukti nuo smūgio ar pasilenkti, nors ir supratau, jog ji jam pataikė tik todėl, kad jis leidosi.

— Tu mane surišai ! — sušuko ji.

— Bet paskui paleidau.

— Tik dėl to, kad žinojai, jog ginsiu Aną.

Jis to nepaneigė.

— Anos gyvybė šiuo metu svarbiausia, — tepasakė.

— Bet vis tiek išsivilioji ją sprukti per priešų žemes, nes tau, mat, šovė į galvą velniai žino kokia mintis apie Kapų tvirtovę! Tu juk ne pats tai sugalvojai, vaikine, — tavo lūpomis prabilo Šešėlis!

— Visai ne, — atrėžė Herojus. — Juk sakau: sugebėjau nutraukti virvę! Šešėliai manęs nesusaistė!

Seleną ilgai ir atidžiai į jį žiūrėjo.

— Gal ne, o gal ir susaistė, — galiausiai pasakė. — Juk tu ir pats gali nežinoti.

Herojus nudelbė akis į viržienojus. Tada lėtai vėl pakėlė galvą.

— Jei būčiau paveiktas šešėlių, dabar būčiau atidavęs jiems Aną, — pasakė jis. — Kam vargti ir laukti Kapų tvirtovės?

Buvo matyti, kad Seleną rimtai svarsto.

— O kas, jei aš teisus? — kalbėjo Herojus. — Bent akimirkai susimąstyk. Kas, jei Šešėlių karalienė iš tiesų laiko Karą Kapų tvirtovėje, ir galėtume ją išlaisvinti... Tuomet Nerai tektų susikauti ir su Kara, ir su Ana. Kaip manai, kas tokią kovą laimėtų?

Atrodo, jis pirmą kartą privertė Seleną suklusti.

Atkakau čia mamos ieškoti, nusiunčiau Herojui mintį. Pasakyk jai.

— Ana čia atkako mamos ieškoti, — pasakė Herojus. — Jei ją įmanoma surasti, negi turėtume jai trukdyti?

Seleną pažvelgė į negyvą šikšnosparnį, tada į Herojų, tarsi juodu lygintų. Gal bandė įžvelgti, ar Herojus neapraizgytas tuo voratinkliu — grandinėmis, kuriomis Nėra sukausto savo vergus, kaip jis pats tik ką pasakė.

— Gerai, — galiausiai pasakė ji. — Pasvarstykime apie Kapų tvirtovę. Bet jei ten rasime spąstus, aš pasiimsiu Aną, o tavęs laukia šikšnosparnių dalia.

Tik išaušus pasiekėme Kapų tvirtovę. Ir Mirusį miestą.

Miestas buvo tikras. Nesuprantu, kodėl mane tai taip nustebino. Nameliai čerpiniais ir šiaudiniais stogais, akmenimis grįstos gatvės, aikštelės ir alėjos, vingiuojantys skersgatviai ir plačios aikštės. Net gatvių žibintai kaip prie Sapnų sodo, tik dauguma nebešvietė. Švytintys kirminėliai buvo išgaišę arba išlakstę pro sudaužytus stiklus. Buvo matyti ir suolelių, ant kurių kadaise sėdėdavo žmonės. Krautuvėlės, kuriose apsipirkdavo.

Tetrūko tik pačių žmonių. Tarp tuščių gatvių sienų aidėjo žirgų kanopų taukšėjimas. Gatvių grindinio plyšiuose žėlė dilgėlės ir kitokios žolės. Visos durys ir visi langai buvo apmuturiuoti storais blizgančiais šešėlių voratinkliais.

Priešais apleistą smuklę vėjyje suposi iškaba, nežinia kam skelbianti pavadinimą: „Linksmoji našlė”. Tik linksma nebuvo. Toliau būta siuvimo reikmenų parduotuvės. Pirštinių siuvykla, mėsos krautuvėlė, arbatos salonas, o pirmoje aikštėje, kurią priėjome, — prabangus teatras. Pro šešėlių tinklų tankumyną buvo matyti seni plakatai, kviečiantys žiūrėti spektaklį „Vagišiai”.

— Čia ničnieko nėra, — pasakė Herojus. — Jokių kitų minčių, tik mūsų pačių.

Kodėl tada kalbi pašnibždomis, pagalvojau. Bet aš jį puikiai supratau. Kai žmonių nėra miške, tai viena. Bet mieste? Čia kaip tik turėtų būti žmonių ir galėtum pastebėti visus iki vieno. Seleną ėjo ir visą laiką niūniavo tokiu tyliu ir žemu balsu, kad tą melodiją veikiau buvo galima pajusti, o ne išgirsti, — lengvus virpesius ore. Šitaip ji bando atpažinti priešus, supratau galiausiai. Mėnulis švietė gana ryškiai ir metė nemažai šešėlių, tačiau jie laikėsi ramiai ir krito tik ten, kur turėjo kristi.

— Štai, — pasakė Herojus ir mostelėjo. — Kapų tvirtovė yra ten.

Tolėliau kelią buvo užtvėrusi geležinė tvora, bet vartai buvo praviri, o sargybinių būdelės abipus gatvės — tuščios. Kitapus vartų buvo tiltas, vedantis prie griovio, pilno stovinčio juodo vandens, kur ne kur kyšojo žolių kuokštai.

Kodėl nėra jokių sargybinių? Jei mano mamą Nėra kalina čia, negi kalėjimo niekas nesaugo?

— Nežinau, — prabilo Herojus. — Gal lengviau žmogų slėpti, kai niekas — net sargybiniai — nežino, kur jis. Čia tikrai ničnieko nėra.

— Yra, — įsiterpė Seleną. — Vienas. Jaučiu, kad tvirtovėje yra vienas vienintelis žmogus.

Mama. Ji pajuto mano mamą. Nusiropščiau nuo žirgo, kuriuo jojome kartu su Herojumi. Staiga ir pati tarsi išgirdau jos balsą. Ana, padėk man. Dabar visai šalia. Kaip tik tą akimirką paukščio klyksmas kaip peiliu perskrodė tylą. Pažvelgiau aukštyn. Baltas paukštis suko ratu apie aukščiausią tvirtovės bokštą. Mėnulio paukštė...

Tai buvo Luna.

— Pala, — perspėjo Herojus. — Ana, leisk man eiti pirmam...

Bet aš nebesiklausiau. Žengiau ant tilto.

Tarp pylimų buvo tankiai prižėlę žolių. Jos kaip gyvos kuteno man kulkšnis. Tvirtovės sienos metė ilgus tamsius šešėlius į pilies kiemą. Nevalingai apsižiūrėjau, ar šešėliuose niekas neslypi. Bet juk ir Seleną, ir Herojus paaiškino, kad čia ničnieko nėra. Nieko, tik vienas žmogus. Ir dar Luna.

Nemaniau, kad mums bus leista čia taip vaikštinėti vieniems. Kirbėjo nuojauta, kad kas nors vis tiek iš kur nors išdygs. Jeigu jie nori, kad mama išgyventų, kas nors turi tiekti vandenį ir maistą. Kas nors juk turi ją prižiūrėti — bent jau kartkartėmis.

Luna toliau suko ratus virš manęs ir klykė. Baltais savo sparnais draskė tirštą tamsą. Ar čia tikrai Luna? Iš tolo negalėjau įžiūrėti, tačiau kažkodėl buvau tuo tikra. Kitaip ir būti negali, ir dėl to ėmiau dar karščiau tikėti, kad mama nebetoli.

Pilies kiemas buvo didžiulis dilgėlynas. Dilgėlės buvo tokios aukštos, kad, norėdama nenusidilginti, rankas turėjau laikyti prie krūtinės. Per jų lapus nepastebėjau ir galvos, kol neužkliuvau už jos koja.