Лине Кобербёль - Šešėlių vartai

— Ana, tu turi galių, — Seleną prabilo tokiu balsu, tarsi ramintų suirzusį vaiką. — Jos slypi tavyje, tik tu nežinai, kokios jos ir kaip jas išlaisvinti. Bet gali išmokti. Aš tave pamokysiu. Ir patikėk, Šešėlių karalienė taip pat pasimokys — Nėra supras, ką reiškia bijoti.

Ji pažvelgė į mane taip, kad nusipurčiau iki sielos gelmių. Tarsi būtų norėjusi mane išrinkti, o paskui vėl sudėti taip, kaip jai patogiau. Tai toks tas jų sumanymas? Seleną iš manęs padarys stebuklingą robotę žudikę, nugalėsiančią tą Šešėlių karalienę?

Ne. Velniai rautų, ne.

Jos išėjo iš proto. Abi. Pažvelgiau į Herojų. Pasakyk joms, kad aš nenoriu!

— Ana nenori, — paklusniai pasakė Herojus, nors iš jo balso supratau, kad niekas manęs neklausys. Kas atsitiko, — argi ne aš čia turiu viską spręsti?

Tetulė Enė uždėjo savo milžinišką delną man ant rankos.

— Mes tau tikrai padėsime, mažute. Nemanyk, kad atiduosime tave vieną raganai Nerai į nagus.

Braškiniai ledai, močiutė ir zoologijos sodas. Norėjau pulti jai į glėbį ir visa paskęsti jos milžiniškose rankose. Bet ištraukiau ranką. Staiga ir Snukius su Stačioku, ir pyragaičiai, ir širdingi apsikabinimai įgijo visai kitokią prasmę. Pasirodo, ji mane ne šiaip mylėjo. Pasirodo, iš manęs tikėjosi naudos. Visą laiką žinojo, kad aš kada nors užaugsiu ir nugalėsiu jų piktąją karalienę.

Mane pradėjo krėsti smarkus drebulys. Tiesiog nebegalėjau būti su jomis viename name. Tačiau lauke tyvuliavo liūnas — į jį viena aš tikrai nesileisiu.

Seleną atsistojo. Išvyniojo ir ant žemės paklojo keletą nendrinių kilimėlių, iš skrynios ištraukė kelias žalias antklodes. Dėbčiojo į mane akies kampučiu, matuodama ir sverdama kitą žingsnį. Pasijutau tarsi laboratorinė pelytė.

— Pamiegok, — pasakė Seleną. — Dabar tu pavargusi ir nieko nesuvoksi. Pasikalbėsime, kai būsi pailsėjusi.

Jos veidas buvo nepermaldaujamas. Ji nenorėjo manęs paleisti. Ne, ji nebuvo priešiškai nusiteikusi, — tiesiog pasišovusi padaryti viską, ką reikia: tvirtai, tiksliai ir be gailesčio.

Atsiguliau ant kilimėlio, antklode užsiklojau veidą, bet tai nepadėjo. Prieš užmigdama vis tiek regėjau jos šaltą migdolinių akių žvilgsnį, jis lydėjo mane, kol ištirpo baisiuose sapnuose apie apleistus namus, šunų dvėsenas ir gyvus šešėlius. Ir apie Ajaną. Kur Ajanas? Sapne jis bėgo tamsoje su kažkokiu akmeniniu milžinu. Juos gaubė naktis, kupina klyksmų, grasinimų ir mėnesienoje švysčiojančių šešėlių voratinklių.

— Ana...

Pabudusi pamačiau šalia priklaupusį Herojų, purtantį mane už peties.

— Ana, pabusk. — Jis pasilenkė ir sušnabždėjo visai prie ausies, kad palei kaklą jaučiau jo šiltą kvėpavimą. — Surišk šunis.

Kodėl? Galvoje dar sukosi įvairiausios sapnų nuotrupos. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl jis mane pažadino su tokiu keistu prašymu.

— Bėgsime į Kapų tvirtovę, — sušnibždėjo jis. — Tik tu ir aš. Akimirksniu išlakstė visi miegai, viską prisiminiau. Selenos žvilgsnį. Tetulę Enę... Tetulę Enę, kuri mane išdavė. Ar čia iš viso kuo nors įmanoma pasitikėti? Net ir pats Herojus man pasirodė kitoks — toks užsidegęs ir paslaptingas. Gal jis pats to nežinodamas tarnauja Nerai. Ar tai tiesa? Tuomet tikra kvailystė leistis su juo į Kapų tvirtovę ir tą jų Mirusį miestą. O kas, jei jis teisus? Jei mama iš tiesų ten? Juk dėl jos čia ir esu. O ne... o ne pasaulio gelbėti. Ne, su savo piktąja karaliene tegu kovoja pačios. Aš joms nieko neskolinga.

— Padėsiu prasibrauti pro liūną, — pažadėjo Herojus. — Tu tik šunis surišk.

Snukiui ir Stačiokui jis nepatiko, prisiminiau. Gal jie jo dar nepažįsta. O gal pajuto, kad jame apsigyveno Neros šešėlių galios?

Norėdama apsispręsti žvelgiau į Herojų. Jis buvo toks išblyškęs, jo veido spalva beveik tokio pat baltumo kaip ir plaukai. Prisiminiau, kaip jis prisiekė mane saugoti. Nuo žvėrių ir žmonių., nuo kalavijo ir nuo Tamsos, kol gyvastis mano kūno neapleis, kol kraujas mano gyslomis tekės. Ne, tikrai nemanau, kad jis dabar ims ir atiduos mane Nerai į nagus. O galutinai apsispręsti padėjo Selenos žvilgsnis. Tikrai nebūsiu jos laboratorinė pelytė. Tikrai nesileisiu, kad ji savo mikliomis rankomis mane išardytų ir paverstų ginklu.

Lėtai linktelėjau. Gerai. Bandykime.

Herojus su palengvėjimu net nušvito ir ištiesė man kelių metrų ilgio raudoną medžiaginį diržą.

— Imk, — pasakė man, — jie atpažins kvapą.

Iš kur jis jį gavo?

Jis bedė smiliumi į galingai knarkiančią tetulę Enę. Man toptelėjo, kad tai jos lietpalčio diržas.

Pasiėmiau diržą ir išėjau į lauką. Snukius ėmė taip vizginti uodegą, kad net pasturgalis šokinėjo į šonus. Stačiokas apuostė diržą ir draugiškai aplaižė mano skruostą. Abiem pakasiau paausius ir pririšau prie vieno iš salos gluosnių, o jie nė nemanė priešintis.

Kai tik Snukius ir Stačiokas buvo tvirtai pririšti, iš paviljono išėjo Herojus. Bet ne vienas. Už jo tarsi nenoromis pasirodė Seleną — jis tvirtai laikė ją už surištų rankų.

O kam ji mums? Ir kodėl jis surišo jai rankas?

Snukius ir Stačiokas pamatė Herojų su Seleną ir pradėjo loti. Bandžiau juos nutildyti, bet negalėjau užrikti, kaip tai darydavo ponia Enė. Štai dabar viskam galas, pamaniau, nes tas triukšmas būtų prikėlęs net numirėlį. Labai abejojau, ar Herojus susitvarkys su tetule Ene, kad ir kaip kovingai nusiteikęs būtų. Ji viena pati kaip visa kariauna.

Bet Herojus ėjo ramiai takeliu su Seleną, o tetulė Enė jiems pavymui neišbėgo. Kai jie priėjo arčiau, pamačiau, kad jis buvo užklijavęs Selenai burną pleistru iš vaistinėlės.

Seleną bandė kažką mykti.

— Ne, — tvirtai pasakė Herojus. — Galėsi tik pagalvoti ir aš tave išgirsiu. O per pelkę pirmoji brisi tu.

Pažvelgiau į Herojų. Nesakau, kad man labai pagailo Selenos, — kažin, ar manęs jai buvo bent kiek gaila? — tačiau tokio jo dar nebuvau regėjusi. Tas jo pasiryžimas mane baugino. Staiga išsigandau, ar jis nebus nuskriaudęs tetulės Enės.

— Nieko jai nepadariau, — pasakė jis. — Bent jau nieko tokio, kas sukeltų ilgalaikes pasekmes. Kai atsibus, jai šiek tiek skaudės galvą, ir tiek.

Čia jis stumtelėjo Seleną — nesmarkiai, bet ryžtingai.

— Pasiskubink, — pasakė jis. — Negalime gaišti visą naktį.

Kvaaaaa, kvaaaaaa, kvaaaaa. Aplink mus visur kurkia varlės, — atrodė, jog vyksta svarbiausios metų kvarkimo varžybos. Nesupratau, ar jos taip kvarkia visada, ar tik protestuoja dėl to, kad išsivedame jų balų karalienę. Kažkur dar buvo girdėti Snukiaus ir Stačioko lojimas — nebuvo nė menkiausios abejonės, dėl ko jie taip triukšmauja.

Jau buvome beveik išbridę iš liūno.

„Gal jau galime ją paleisti?” — ištariau mintyse taip raiškiai, kad Herojus negalėjo neišgirsti.

Jis papurtė galvą.

— Pernelyg pavojinga, — atsakė jis. — Vandenų uždainuotoja gali pridainuoti pilną kūną vandens ar pridaryti dar baisesnių dalykų. Nespėjusi parkristi ant žemės tu jau būsi netekusi sąmonės, o aš... aš nė nežinau, ar ji iš viso leistų man pabusti.

Seleną metė į jį tokį neapykantos kupiną žvilgsnį, kad pagalvojau, jog pleistras — labai jau abejotina saugumo priemonė. Jei negalime jos paleisti, ką su ja darysime? Juk iki pat Kapų tvirtovės nesitempsime?

Herojus nusišypsojo.

— Taip, — pasakė jis. — Toks ir buvo sumanymas. Seleną iš paskutiniųjų kovos, kad tu liktum gyva, — gal netgi ir aš, — kai pamatys, kad nėra kitos išeities.