Лине Кобербёль - Šešėlių vartai

Pažiūrėjau į tetulę Enę ir parodžiau, kad noriu rašyti. Ji linktelėjo.

— Tuoj pažiūrėsiu, mažute.

Ji atrado dailų senovinį rašiklį ir storą pageltusį popieriaus lapą, primenantį tuos, kuriuos už daugybę pinigų galima nusipirkti specializuotose meniškai sendintų daiktų parduotuvėlėse. Ten parduodamas būtent toks popierius.

HEROJUS — parašiau.

Tetulė Enė papurtė galvą.

— Nieko nežinau, mieloji. Aš jo nemačiau.

Siurbčiojau karštą arbatą, bet viduje mane suspaudė šaltukas. Ar jį sučiupo bešešėliai? Mano ranka drebėjo, todėl raides raityti teko ilgiau nei paprastai. Surašiau, kas nutiko mudviem su Herojumi, papasakojau, kaip jis nuo manęs nuviliojo bešešėlius. Tetulė Enė linktelėjo.

— Taip, — pasakė. — Pareigingas jaunuolis. Vargšas vaikas.

„Kodėl taip kalbi?” — parašiau.

— Jo tėvas buvo tavo mamos sargybinis. Jis buvo Geležinis Kumštis, kaip ir dauguma jo giminės narių. Sako, jis nurungė vienuolika Šešėlių Karalienės karių, bet ir jis pats buvo įveiktas. Žmonės pasakojo, kraujas nuo laiptų tekėjo upeliais.

Mane tebelaikė suspaudęs šaltis ir kitą klausimą parašiau kone iš paskutiniųjų:

KUR MAMA DABAR?

Tetulė Enė prisimerkė, tarsi jai būtų staiga sudiegę, ir labai nuliūdo.

— Tai žino tik Nėra, — paaiškino ji. — Manome, kad ji laikoma įkalinta, bet kur, neaišku.

Jaučiau, kaip širdis į kulnus nusirito. Mano mama čia. Gyva. Mano košmarai patvirtina: ją pagrobė kažkas piktas ir baisus. Viduje atitrūko seniai graužusio skausmo gniužulas. Ji mūsų nepaliko. Tiek gimtadienių be jos dovanų, tiek dienų laukta žinių... tiek naktų, kai man jos taip trūko, kai pykau, kad jos nėra šalia. Ji tikrai būtų grįžusi, jei tik būtų galėjusi. Pajutau sąžinės graužimą, kad galėjau taip pykti, bet man palengvėjo. Ji kažkur įkalinta — tai ir gera, ir bloga žinia. Ji manęs nepaliko, nemirė. O belaisviai juk vis tiek išlaisvinami?

Belaisviai. Ajanas. Vis dar nežinojau, kas nutiko jam. Kur mano telefonas? Reikėtų pabandyti dar kartą, kol visai neišsikrovė baterija.

Mobilusis gulėjo ant naktinio staliuko šalia mano arbatos puodelio, bet atrodė kitoks. Iškart sumojau, kodėl. Jis švarutėlis. Nebeliko ne tik vakarykščių purvų, bet ir anksčiau nešvarių pirštų paliktų dėmių bei kišenėse prisikaupiančių apnašų, apsiveliančių apie klavišus.

— Na, jis buvo baisiai jau nešvarus, — pasakė tetulė Enė. — Tai aš jį ir nuploviau. Ar gerai padariau?

Rytas, žinoma, neatėjo. Bet virš medžių pakilo vaiskus auksinis mėnulis, jo šviesa skverbėsi į tetulės Enės namą.

Sėdėjau su neveikiančiu mobiliuoju rankose ir jaučiausi taip, tarsi kas būtų nukirpęs vienintelę likusią giją, jungusią mane su pasauliu. Tai buvo vienintelis saitas su Ajanu, su mūsų pasauliu. Kaip aš dabar jį surasiu?

— Pats metas judėti toliau, — pasakė tetulė Enė. — Tau teks atsistoti, mažute, kad galėčiau viską suspausti.

Maudė visą kūną, ypač kelį, bet užsitempiau aptrintą sportinį kostiumą, kurį ponia Enė išskalbė, kol miegojau. Jis buvo dar drėgnokas, bet jau geriau vilkėsiu tokį negu skolinsiuos vieną iš gėlėtųjų, į palapines panašių tetulės Enės suknelių.

— Sėskis čia, — pasakė tetulė Enė ir mostelėjo į didelį akmenį. — Kad netrukdytum.

Ir pradėjo viską mažinti. Prieš akimirką dar stovėjo visas namas su mėlynomis langinėmis, grybukais išpuoštais gėlių vazonėliais, kaminu, pašto dėžute ir net nediduku šuliniu. Iš pradžių iš namo pasigirdo keisti garsai — ffffffummmmmmp. Staiga pradėjo trauktis ir mažėti sienos, tada atėjo eilė stogui. Galiausiai namas tapo kaip žaislinis ir kuo puikiausiai tilpo į tetulės Enės vežimėlį. Nesumažėję liko tik gėlių vazonai ir grybukai.

— Labai sunku supakuoti tai, kas gyva, — paaiškino tetulė Enė. — Supranti, augalai yra šilti. Esu bandžiusi mažinti, bet tada jie nuvysta.

Šiek tiek suglumusi linktelėjau. Tetulė Enė šaižiai sušvilpė Snukiui ir Stačiokui — jie noriai leidosi įkinkomi į vežimaitį, tarsi būtų ne dideli šunys, o darbiniai arkliai.

— Bus geriau, jei aš eisiu, — pasakė tetulė Enė, — o tu sėskis ant atramos, mažute. Tau reikia pailsėti. Snukius ir Stačiokas tokią mergytę be vargo patemps.

KUR TRAUKSIME? — parašiau dailiuoju jos duotu tušinuku.

— Reikia surasti Miglūnę, — atsakė tetulė Enė. — Ji tau geriausiai padės.

Bet...

O KAIP HEROJUS?

Tetulė Enė nenorėjo į mane žiūrėti.

— Kaip nors, mažute.

Ir vėl suspaudė šaltis, nes iš jos balso supratau, kad ji ir pati nelabai tiki, ką sako. Nelabai tiki, kad jis liks gyvas.

Išsirangiau iš apkloto, kuriuo ji buvo mane apmuturiavusi, ir iššokau iš vežimo.

— Ką darai, mieloji?

Ji puikiai suprato. Aš laukiau.

— Šok atgal į vežimą.

Ne. Jau praradau paskutinį saitą su Ajanu. Negaliu taip paprastai atsisveikinti ir su Herojumi — turiu bent jau pabandyti. Jis rizikavo gyvybe, kad išgelbėtų mane. Negi negaliu skirti šiek tiek laiko jo paieškoms, kad bent sužinočiau, ar jis gyvas?

Tetulė Enė pažvelgė į mane tarsi svarstytų, ar nederėtų griebti mane atbula ranka ir jėga įsodinti į vežimą. Jei ji būtų to ėmusis, nebūčiau galėjusi pasipriešinti, bet iš vietos nesijudinau.

— Visada buvai užsispyrusi, — iškošė ji pro sukąstus dantis. — Net vaikystėje. Matau, metai tavęs nepakeitė.

Stovėjau, ir tiek. Patekusi čia, aš visą laiką tik bėgu arba slapstausi. O dabar štai stoviu — jausmas visai malonus.

Tetulė Enė atsiduso.

— Gerai. Kaip sau nori. Teks pamėginti.

Ji iškinkė Snukių ir Stačioką iš vežimo. Dideli šunys ėmė linksmai šokinėti apie ją ir iškišę rausvus liežuvius vizgino uodegas. Ji suėmė Snukiaus galvą ir įdėmiai pažvelgė jam į gelsvas akis.

— Pameni Herojų? — paklausė ji. Snukius klausėsi. Tada susiraukė ir kiek galėdamas ištempė savo nugeibusias milžiniškas ausis. Tetulė Enė sudavė jam per nugarą. — Surask! — įsakė ji. — Surask Herojų!

Ir viskas? Nei pauostyti ko davė?

Atrodo, viskas. Gal net šunys čia turi magiškų galių. Keturkojis pakėlė snukį, pauostė orą ir pasileido į miško tamsybes — aiškiai žinodamas, kur.

— Na? — tarė tetulė Enė. — Važiuosi dabar kartu, ar kaip? Jei taip, turime kaip reikiant paskubėti.

Nebuvo malonu vėl leistis į kelią pro medžius. Drėgmės kvapas, šlapios samanos man priminė tą šuns dvėseną ir mano slapstymąsi duobėje — net pagaugai nugara perbėgo.

— Šalin! — šūktelėjo tetulė Enė ir nuvijo niūrų sapną kaip įkyrų uodą. Visai nenustebau, kad tas sapnas jai pakluso.

Nežinau, kiek laiko ėjome ir ar gerokai pasistūmėjome į priekį. Turbūt nemažai, nes man ir vėl pradėjo baisiai skaudėti kelį. Snukius bėgo priekyje — pilkas šuns šešėlis tarp medžių — gyvas, šiltas, uodegą vizginantis šuo, ne koks maita, atsiduodantis kapais ir sušvinkusia dvėsena. Pradėjau graužtis, kad reikalavau ieškoti Herojaus. Negi ta giria niekada nesibaigia?

Staiga priekyje kažkas šaižiai sukiauksėjo.

— Jie jį aptiko, — pasakė tetulė Enė.

Pasileidau tekina, nors su kiekvienu žingsniu diegė kelį.

Herojus gulėjo veidu į žemę, ir vieną šiurpią akimirką man pasirodė, kad jis nebegyvas. Jis gulėjo nejudėdamas; argi lengva judėti, kai tau nugaroje styro pusmetrinė strėlė? Tada išgirdau, kaip jis kvėpuoja — sunkiai, šnopuodamas, bet buvo aišku — jis gyvas.

— Atsargiai, — man už nugaros perspėjo tetulė Enė. — Tai šešėlių strėlė. Neliesk jos!