Лине Кобербёль - Šešėlių vartai

Jie nebetoli. Balsai artėjo, garsėjo ir aiškėjo. Netrukus juos išvysime. Ir jie — mus.

— Nieko nebus, — uždusęs pasakė Herojus. — Teks pabandyti juos apmauti.

Jis išsuko iš takelio ir iki juosmens įsibrido į papartyną. Tada kaip išprotėjęs pradėjo rausti paklotę. Spoksojau į jį. Ką jis čia sumąstė? Iškasti slaptą tunelį?

— Padėk man, — nutraukė jis mano mintis. — Greičiau, Ana.

Gal jis galėtų bent paaiškinti? Tačiau paskubomis ėmiau kasti kartu su juo, nes balsai vijosi mus lyg tiksliai žinotų, kad jau nebetoli.

— Duobė skirta tau. Pabandysiu nukreipti jų dėmesį į save.

Tučtuojau lioviausi kasti. Man? Negi jis tikrai mano, kad gulsiuosi į tą šlapią, juodą, šlykštų kapą, o jis nubėgs mišku, mane čia palikęs? Kas gi taip neseniai prisiekė: „Nepaleisiu tavęs iš akių”?

— Tau teks slėptis. Dabar kitos išeities nėra. Gulėk, kol nutils balsai. Kai viskas aprims, eik štai tos žvaigždės kryptimi. Matai? Tai Nakties akis. Eik paskui ją, kol prieisi proskyną ir namelį su mėlynomis langinėmis. Jis priklauso tetulei Enei. Ji tau padės. Jis visai netoli, tu jį tikrai rasi.

Bet... o kaipgi jis pats? Staiga susigraužiau, kad buvau jam tokia bjauri, o jis visaip bandė man padėti. Kas, jei aš jo daugiau nepamatysiu?

Jis uždėjo man ant rankovės savo gerokai purviną delną.

— Aš grįšiu, jei tik galėsiu, — pasakė jis. — O jei ne, tavimi pasirūpins tetulė Enė. Štai, paimk, kad neliktum visai be nieko.

Jis įdavė man peilį — ne tą ilgą ir siaurą, o kitą. Ir kiek jis jų turi? Šis buvo neką ilgesnis už paprastą kišeninį peiliuką. Neįsivaizduoju, nuo kokių priešų galėčiau apsiginti dvylikos centimetrų ilgio plieno ašmenimis, kuriais nė naudotis nemoku. Stovėjau ir mirksėjau bandydama sulaikyti ašaras ir nežinojau, ką daryti. Jaučiausi tarsi prarandu vienintelį šiame pasaulyje likusį draugą.

— Gulkis, — keistu, švelniu balsu paliepė Herojus. — Dabar jau pakankamai gilu.

Kad ir kaip sunku buvo, padariau, kaip liepiama. Atsiguliau ir leidausi uždengiama žemėmis ir lapais, liko tik mažas veido lopinėlis, akys ir nosis.

Herojus atsargiai palietė vieną mano skruostą.

— Tu labai drąsi, — pasakė jis. — Tikrai išsikapstysi. Lik sveika, Ana.

Paėmęs porą paparčių jis uždengė likusią veido dalį. Ir nubėgo. Daug greičiau, nes jau nebereikėjo laukti manęs. Jo žingsniai tolo, kol galiausiai nutilo.

Gulėjau tamsoje ir klausiausi. Skalikų balsai buvo prislopinti, tačiau taip atrodė dėl to, jog gulėjau duobėje. Jie vis tiek čia pat, vis tiek ieško manęs, turbūt arti kaip niekad. Bent jau nešalta. Žemė visai nešalta. Ji...

Šilta.

Ui. Galima pamanyti, kad jausmas visai mielas, bet tikrai ne. Žemė buvo šilta kaip kūnas, todėl apėmė jausmas, tarsi esu praryta kokio nors gyvio. Šlapia miško paklotė sunkiai užgulė ir spaudė mane prie žemės, buvo nelengva kvėpuoti. Pradėjau būgštauti, ar iš viso kada nors pajėgsiu atsikelti. Beprotiškai magėjo pabandyti, bet dabar jau girdėjau žingsnius — žingsnius ir garsus — kažkas brovėsi per brūzgynus, po kojomis lankstydamas ir laužydamas šakas.

Kaskart, kai įkvėpdavau ir iškvėpdavau, man nosį kuteno karpyti paparčių lapai, jutau, kaip nuo žingsnių dundesio virpa lapų paklotė. Kad tik jie prabėgtų sau, meldžiau aš ir prisimerkiau, tarsi taip jiems būtų sunkiau mane pamatyti. Staiga man pasirodė, kad... ar tie garsai kartais nenutolo? Taip. Tikrai nutolo. Jie nulėkė tolyn, Herojaus pavymui.

Visu kūnu pajutau palengvėjimą, net sudrebėjau. Jie prabėgo pro šalį!

Tada išgirdau, kad papartyne kažkas traška. Traškėjimas artinosi. Girdėjau šnopavimą ir tylutėlį letenų šiurenimą. Šuo, pamaniau. Vienas iš tų šunų. Užuodė mane.

Bet tik vienas. Gal spėčiau išpulti ir nudobti jį peiliu, kol nepradėjo kaukti ir neprisišaukė kitų? Ar iš viso įstengčiau jį nudobti? Gyvenime nesu nudėjusi nieko didesnio už uodą. Gal ir nepavyks, bet nieko geresnio nesugalvojau. Kol kas jis tylėjo. Negi šunys nepradeda loti, kai ką nors užuodžia?

Jis užlipo ant manęs, tiksliau, ant žemių. Jaučiau, koks jis sunkus, ir tvirčiau suspaudžiau peilį. Staigus smūgis į širdį... o gal taikyti į sprandą? Jo uostinėjantis snukis vos už dvidešimties ar trisdešimties centimetrų nuo manęs. Iš pradžių viena priekine letena pakapstė žemę, o paskui pradėjo kaip reikiant rausti.

Še! Vožiau iš visų jėgų. Pavyko ne taip staigiai ir smarkiai, kaip tikėjausi, nes teko iškelti ranką iš po žemių, bet jaučiau, kad pataikiau į...

Kažką šaltą.

Ne kailį, ne raumenis, ne šiltą kraują.

Jis tik keistai sušnypštė, ir staiga svoris nuo mano krūtinės dingo. Taip staigiai įkvėpiau oro, kad į burną pribyrėjo žemių, pradėjau kosėti ir spjaudytis. Šiaip taip atsiklaupiau. Šalta. Buvo šalta... Kur šuo? Nemačiau nieko kito, tik šešėlius, buvo visiškai tamsu...

Ir tada man toptelėjo, kad šuo tėra šešėlis. Vienas iš Šešėlių yra šuo. Negyvas šuo. Stovi už kelių metrų nuo manęs ir žvelgia blausiomis negyvomis akimis. Šešėlis ir pūvantis kailis kabojo ant to, kurio — o ne mano — vieta buvo tame kape. Iš kaulėtų žandikaulių švietė geltoni dantys, o nasrai buvo seniausiai sudūlėję.

Jis pasiruošė pulti. Pamėginau atsistoti ant kojų, o jis šoko. Spėjau suimti peilį abiem rankomis — nesitaikiau, tik iškėliau atkišusi nuo savęs, — nenorėjau prisileisti to gaišenos, bijojau net pagalvoti, kad jo geltoni dantys ir pliki žandikauliai galėtų mane paliesti.

Peilis įsirėžė jam į krūtinę, man ant rankų ištryško šaltas šešėlių syvų lietus. Kaipmat nudilgė odą — kaip sausas ledas. Šalta. Šalčiau už ledą. Šuo neišleido nė garso. Gal jis ir balso nebeturi. Gal tai, kuo jis kadaise lodavo, jam irgi išpuvo, ir jis dabar toks pat nebylys kaip ir aš.

Jis žnektelėjo ant pilvo. Jam iš nasrų pasipylė juodas skystis, matyt, tekėjęs jo kūne vietoj kraujo, ir jis parvirto ant šono. Iš jo kažkas sunkėsi — ne gyvybė, o paskutiniai jėgų likučiai, būties syvai. Galiausiai liko tysoti šuns išnara, nyki maita — atrodė, guli miške jau daugybę savaičių, — nugairinta vėjų, liūčių ir apgraužta kirminų. Negalima sakyti, kad nugaišo tik dabar, nes tai įvyko jau seniai. Tik dabar jis gulėjo visai nejudėdamas.

Ūūūūūfiūūūūūūū! Mišką pervėrė kraują stingdantis staugimas, iš baimės net peilį iš rankų išmečiau. Vieną akimirką pasirodė, kad paskutinį mirties kauksmą išleido mano jau dukart pastipęs šuo. Ūūūūūūūūūūūūū!

Ne. Tai ne mirties kauksmas, o medžioklės šūksnis kažkur toliau, miško gilumoje. Bešešėliai medžioja. Ne ką kitą, o Herojų.

Atsiklaupusi karštligiškai ėmiau ieškoti peilio. Juk turėtų būti kažkur čia, tarp juodu krauju apšlakstytų paparčių. Taip skaudėjo kelį, kad nebegalėjau stovėti ropomis, turėjau atsigulti ant pilvo ir šliaužioti po papartyną, bet peilis buvo dingęs kaip į vandenį.

Pratisi kauksmai tolo. Galiausiai stojo tyla.

Atsisėdau ir lioviausi ieškojusi.

Pradėjau drebėti.

Ta šuns gaišena.

Klausytis Herojaus pasakojimų apie tai, kad Nėra valdo visus „negyvėlių šešėlius”, buvo viena. Tačiau pačiai susidurti su tokiu — visai kas kita. Dabar jis guli tarp paparčių, plokščias ir įdubęs, be jokių gyvybės ženklų. Dvėsena, kokių kartais aptinki paprastame miške. Oi, sakai, žiūrėk, negyvas šuo guli. Tai vargšelis, pamanytum, ir tiek. Bet dar prieš kelias akimirkas jis judėjo. Nei šis, nei tas — gyvas šešėlis, gyvis. Pasitryniau dešinę ranką ir prisiminiau tą sauso ledo pojūtį, kai ranka su peiliu perėjo per šešėlių šunį — kiaurai kaip per rūką — gal tik tirštesnį nei įprastai.