Лине Кобербёль - Šešėlių vartai

Staiga jis kažko sudvejojo. Pamačiau, kaip paraudo. Tas šiltas jausmas, kai jau maniau, kad galiu juo pasikliauti, ištirpo. Jis skaito mano mintis!

Herojus žvelgė į žemę.

— Pamanėme... Ponaitis Ajanas sakė, kad tu... kad tau nelengva kalbėti, taigi pamanėme, kad su tavimi turėtų pasilikti Skaitytojas. Tai buvo didžiulė garbė. Ir yra. Labai apgailestauju, jei... jei dėl to nepatogiai jautiesi. Kai... kai tik bus įmanoma, aš pasirūpinsiu, kad tave imtų saugoti kas nors kitas.

Ajanas. Staiga pajutau, kaip baisiai jo pasiilgau. Paprastas... na, gerai, nepaprastas, bet žmogus iš mano aplinkos, be jokių antgamtinių galių, tiesiog... normalus.

Herojus stovėjo nuleidęs žvilgsnį į savo batus. Ką mąsčiau apie Ajaną, jis, aišku, irgi suprato.

— Reikia eiti toliau, — pasakė jis. — Kuo ilgiau stovėsime, tuo daugiau nežabojamų sapnų pritrauksime. Netrukus mūsų pėdsakus aptiks ir šešėlių skalikai.

Apgaulingi sapnai. Bešešėliai. Ir Herojus, pasiryžęs dėl manęs mirti, bet vis lendantis į mano mintis.

Nenoromis prisiverčiau žengti toliau. Sudiegė skaudamą kelį ir aš pasistengiau sutelkti mintis į skausmą — mintys gal šiek tiek nemalonios, bet... ne atviros. Ne nuogos. Jis, aišku, žinojo, kad užsigavau kelį. Bet man tai nesvarbu.

— Man labai gaila, — pasakė jis keistu prislėgtu balsu. — Manėme, kad taip bus geriau.

Bet geriau nebuvo. Galiu būti pasaulio tylėjimo čempionė, bet kas iš to, jei žmonės skaito mano mintis?

Vis ėjome. Aš taip pavargau, kad ne visada turėdavau jėgų išsisukti nuo sapnų sūkurių. Tamsiame ir tykiame miške po kojomis painiojosi mirgančios sapnų nuotrupos.... anglies skonis — kaip sudegusio mėsos kepsnio ant grotelių... šlapio miško pakloto kvapas ir kelio skausmas — toks, kad greitai nebegalėsiu paeiti... „Mylimoji, kodėl tu taip toli išvykai?” — meilus, kviečiantis balsas, moters veidas be akių, be nosies — tik viena didžiulė tamsi burna... Persibraukiau ranka per veidą, pabandžiau nusipurtyti sapnus, bet jie tik dar įkyriau klijavosi ir tarsi skverbėsi į odą, į galvą... Man iš po kojų išslydo žemė, aš susvyravau, parkritau, aplinkui griaudėjo tamsiai pilki audros debesys, aš šaukiau, mano šauksmas buvo panašus į paukščio plėšrūno, mano balsas — plėšrūnės...

— Ana, eime...

Herojus suėmė mano veidą šiltais ir tvirtais delnais. Padėjo man atsistoti. Aš svyravau. Taip skaudėjo kelį, kad norėjosi rėkti. Ištiesiau ranką pasiremti į artimiausią medį.

Bet užčiuopiau ne žievę. Tai nebuvo šiurkšti, supleišėjusi, sakų išvagota žievė.

Pažvelgiau aukštyn. Stovėjau atsirėmusi visai ne į medį. Tai buvo šviestuvas. Ne toks, kokie įprasti gatvėse, o juodos kalinėtos geležies stulpas, pačioje jo viršūnėje — nedidukas šešiakampis šviestuvėlis juodais nuaštrintais kampais. Geriau įsižiūrėjusi pastebėjau, kad jų čia ne vienas, — išjungti, apmirę, panirę į vijoklius ir apžėlę laukiniais krūmokšniais.

Kirtome takelį. Tas takelis juk kažkur veda. Į miestą, prie namo ar dar kur nors.

Herojus nervingai pažvelgė į mane.

— Čia ne mūsų kelias, — paaiškino. — Šis takelis pavojingas.

Noriu namo. Kur galima prisėsti. Atsipūsti. Pamiegoti. Kur saugu.

Paleidusi jo ranką, žengiau žingsnį tuo takeliu.

— Ana, nereikia...

Nebegaliu.

Pasakiau tai mintyse, kartojau daugybę kartų, kad jis niekaip neišsisuktų neišgirdęs.

Jis dvejojo.

— Čia sustoti labai pavojinga, — pasakė jis. — Aplink knibždėte knibžda šešėlių. Jie negali mūsų paliesti, užtat mato. Bešešėliai visada kažkur netoliese.

Šešėliai. Bešešėliai. Šešėlių skalikai. Negi jis nesupranta, kad nė per nago juodymą nenutuokiu, apie ką jis kalba?

— Todėl mes ją ir vadiname Šešėlių karaliene, — pasakė Herojus. — Nėra valdo šešėlius. Ji grobia žmonių šešėlius — taip užvaldo ir šešėlį, ir be jo likusį žmogų — bešešėlį.

Grobia žmonių šešėlius? Kaip tai įmanoma?

— Su gyvųjų šešėliais gana painu, — tyliai prabilo Herojus, bet taip tyliai, kad vos girdėjau, ką šneka. — Jie yra jos akys ir ausys, pasiekiančios visur: kas gi užsirakins taip, kad į vidų neprasiskverbtų šešėlis? O kas gali būti tikras, kad tamsoje tyliai netūno nematomas šešėlis? Vos išgirdusi vieną vienintelį jai nepatikusį žodelytį, ji meta savo bešešėlius vergus, ir jie tą nelaimėlį pagrobia. O mes, nepaklusnieji, esame priversti amžinai slapstytis. Labai nedaugelio iš mūsų ji nedrįsta liesti — tokių kaip Selenos Miglūnės, kuri turi karalienei neįveikiamų galių, nors tai tik laiko klausimas. Nes dabar jai tarnauja nebe vien gyvųjų šešėliai. Dabar jos valiai lenkiasi ir negyvėlių šešėliai.

Negyvėlių šešėliai. Ne visai supratau, ką tai reiškia, bet mane nupurtė drebulys.

— Gal verčiau dabar apie juos nekalbėkime, — pusbalsiu pasakė Herojus. — Bet... bet mano dėdė Justas sako, kad priešą privalu pažinti. Negyvėlių šešėliai — patys pikčiausi mūsų priešai. Jų nenužudysi, nes jie ir taip nebegyvi. Joks ginklas jų neima. Kai jie prie žmogaus prisiliečia... gyvieji niekaip neatsilaiko. Jie tokie šalti, kad šaltis kaipmat įsismelkia į pačią širdį, ir žmogus griūna negyvas.

Jis atidžiai apsižvalgė aplinkui po mišką tarsi bandydamas už artimiausių medžių įžvelgti negyvėlio šešėlį. Tada maldaujamu žvilgsniu pažvelgė į mane.

— Ana, negi nesupranti, kad privalome jų saugotis bet kokia kaina?

Aš laikiausi už savo žibinto stulpo. Taip, puikiai suprantu, bet jei nepailsėsiu bent mažumėlę, išvis niekada nebepaeisiu.

Herojus žvelgė į mane ir aiškiai skaitė visas mano tylias mintis.

— Gal miške susiręsime slėptuvę, — pasakė jis.

Papurčiau galvą ir parodžiau į takelį. Noriu stogo virš galvos.

— Mintis nelabai gera.

Aš nesijudinau. Herojus tebežiūrėjo į mane. Apėmė šiurpus jausmas, nes žinojau, jog jo žvilgsnis siekia giliai.

Jis nulenkė galvą.

— Jei tu įsakysi, turėsiu paklusti.

Įsakysiu? Negi iš tiesų lemiamas žodis — mano?

— Tu — rakto paveldėtoja, — pasakė jis. — Aišku, kad viską sprendi tu.

Iškart sumojau, apie kokį raktą jis kalba. Tą auksinį, kurį buvo paėmęs Ajanas. Auksinį mano raktą — mano, nors ir negalėjau paaiškinti, kodėl.

Ir tai suteikė man teisę įsakinėti Herojui?

— Taip, — šiek tiek sutrikęs pasakė jis, tarsi negalėdamas suprasti, kodėl stebiuosi.

Visiškai naujas jausmas.

Nebyliui gana keblu įsakinėti. „Daryk, kaip liepiu”, — paprastai girdi jis. O aš niekam negaliu liepti, todėl manęs niekas niekada neklauso. Išskyrus, aišku, Herojų, kuris girdi, ko aš noriu, nors balsu neištariu.

Pažvelgiau į takelį.

Noriu eiti šiuo keliu, ištariau mintyse. Ir stogo virš galvos! Toks mano nurodymas.

Ir Herojus pasidavė, pakluso man.

Priešais namą stovėjo žibintas su blausia šviesele. Herojus vikriai užsliuogė žibinto stulpu. Atidaręs vieną jo langelių, atsargiai išėmė kažką švytintį ir smilkstantį rankoje. Tada nušliuožė žemėn ir ištiesė man delną, kad pati pamatyčiau.

Tai buvo nedidukas gyvūnėlis — tarsi riebus kirminas su sparneliais ir neproporcingai trumpomis kojytėmis, o pilvukas žybčiojo trumpais blyksniais kaip elektros lemputė per nenusisekusį fizikos eksperimentą.

— Šviesos kirminas, — pasakė jis. — Jie pratę, kad juos šeria ir prižiūri, bet neturiu ko jam duoti. Teks paleisti jį į laisvę ir tikėtis, kad jis išgyvens.