Стивен Прессфилд - Ugnies vartai

Iš anglų kalbos vertė

Aneta Gudelytė

Turinys

Istorinė pastaba

Pirma knyga - Kserksas

Antra knyga - Aleksandras

Trečia knyga - Gaidys

Ketvirta knyga - Aretė

Penkta knyga - Polineikas

Šešta knyga - Dienekas

Septinta knyga - Leonidas

Aštunta knyga - Termopilai

Padėka

Išnašos

MOTINAI IR TĖVUI

ISTORINĖ PASTABA

480 m. pr. Kr. Karaliaus Kserkso vadovaujama Persijos imperijos kariuomenė, kurią, anot Herodoto, sudarė du milijonai vyrų, persikėlė per Helespontą ir įžygiavo į Graikiją pavergti jos.

Iš paskutiniųjų bandant sulaikyti priešą, į Termopilų perėją buvo pasiųstas rinktinis trijų šimtų spartiečių būrys. Kalnai ten išaugę labai arti jūros, tad milžiniška persų armija ir jos kavalerija tokioje vietoje turėjo prarasti dalį pranašumo. Buvo tikimasi, jog geriausi savo gyvybes paaukoti pasiryžę vyrai bent kelioms dienoms sustabdys plūstančius milijonus.

Trys šimtai spartiečių ir jų sąjungininkai laikė įsiveržėlius septynias dienas, o kai daugumai jų nuo kautynių sulūžo ginklai, kovojo jie „vienomis rankomis ir dantimis“ (kaip yra užrašyta Herodoto), kol buvo galutinai nugalėti.

Spartiečiai ir jų sąjungininkai tespėjiečiai žuvo visi, iki paskutinio vyro, tačiau jų parodyta narsa įkvėpė graikus suvienyti jėgas ir sumušti persus prie Salamino salos ir Platajų miesto kitą rudenį bei pavasarį ir taip išsaugoti Vakarų demokratijos ir laisvės užuomazgas nuo žūties lopšyje.

Termopiluose šiandien išlikę du paminklai.

Ant naujesnio jų, paminklo Leonidui, skirto kritusiam ten Spartos karaliui, yra įrašytas jo atsakymas Kserksui, kai šis pareikalavo spartiečių sudėti ginklus. Leonidas atsakęs dviem žodžiais: „Molon labe“. („Ateikite ir pasiimkite. “)

Antrasis ir senesnis paminklas — negludintas akmuo su išraižytais poeto Simonido žodžiais. Tai turbūt pati įžymiausia iš visų kariams skirtų epitafijų:

O svetimšali, praneški spartiečiams, kad mes šitoj vietoj

Esame žuvę, jų įsakams paklusę. 1

Iš visų narsiųjų lakedaimoniečių ir tespijiečių, sakoma, vis dėlto labiausiai pasižymėjęs spartietis Dienekas. Kalbama, jog dar prieš susirėmimą vienas trakas pasakęs, kad persų lankininkų yra tiek daug, jog kai jie paleis salvę, galybė strėlių užtemdys saulę. O Dienekas, visiškai neišgąsdintas tokios galimybės, štai kaip atšovė:“ Gerai. Tada kovosim pavėsyje“.

Lapė moka daug gudrybių;

ežys — vieną gerą.

— ARCHILOCHAS

PIRMA KNYGA KSERKSAS

Jo didenybės Kserkso, Darėjo sūnaus, Didžiojo Persijos ir Medijos karaliaus, karalių karaliaus, didžiulės žemės karaliaus, Libijos, Egipto, Arabijos, Etiopijos, Babilonijos, Chaldėjos, Finikijos, Elamo, Sirijos, Asirijos ir Palestinos tautų viešpaties, Jonijos, Lidijos, Frygijos, Armėnijos, Kilikijos, Kapadokijos, Trakijos, Makedonijos ir Kaukazo, Kipro, Rodo, Šamo, Chijo, Lesbo ir kitų Egėjo jūros salų valdovo, Partų, Baktrijos, Kaspianos, Elamo, Paflagonijos ir Indijos suvereno, visų žmonių gyvenančių nuo ten, kur saulė teka, iki ten, kuri ji leidžiasi, Seimininko, Visų Švenčiausiojo, Teisingojo ir Aukščiausiojo, Neįveikiamojo, Nepaperkamojo, Dievo Ahūra Mazdos palaiminto ir Visagalio tarp mirtingųjų įsakymu. Taip įtvirtino Jo Didenybė ir užrašė Jo istorikas Gobartas, Artabazo sūnus:

Po šlovingos Jo Didenybės pajėgų pergalės prieš spartiečių ir jų sąjungininkų gretas prie Termopilų perėjos, sunaikinus priešą iki paskutinio kario ir iškėlus trofėjus šio šlovingo užkariavimo garbei, vedamas dievo įkvėptos išminties, Jo didenybė panoro daugiau sužinoti apie priešo pėstininkų taktikas, pasirodžiusias gana veiksmingas kovojant su Jo kariuomene, taip pat apie patį priešą, kuris nesaistomas jokių duoklės sistemų ar vergovės pančių ir regėdamas milžinišką Jo Didenybės pranašumą, suvokdamas neišvengiamą mirtį, vis dėlto pasirinko likti savo poste, kur ir krito iki paskutinio vyro.

Dievas Ahūra Mazda išgirdo Didžiojo Karaliaus apgailestavimus dėl žinių apie minėtus dalykus stygiaus. Po kovos vežimo ratais, tarp daugybės vyrų, žirgų ir nešulinių gyvulių lavonų buvo rastas labai sunkiai sužeistas, bet dar gyvas helenas (taip save vadina graikai). Jo Didenybė sukvietė savo gydytojus ir grasindamas lėtos mirties kančiomis privertė juos kiek tik įmanoma stengtis, kad belaisvis išgyventų. Ir dievas išpildė Jo Didenybės norą. Graikas išgyveno naktį ir rytą. O per kitas dešimt dienų jis atgavo sąmonę ir kalbos dovaną. Nors vis dar buvo prikaustytas prie guolio ir tiesiogiai prižiūrimas karališkojo gydytojo, jis pagaliau galėjo kalbėti ir netgi rodė karštą troškimą tai daryti.

Belaisvį apžiūrėję kariūnai pastebėjo keletą neįprastų jo šarvų ir aprangos detalių. Po jo kovos šalmu rado ne Spartos hoplitų 2 nešiojamą veltinį gobtuvą, o helotams, Lakedaimono 3 vergų sluoksniui, būdingą šuns odos kepuraitę. Nors belaisvio skydas ir šarvai (to Jo Didenybės kariūnai niekaip negalėjo suprasti) buvo pagaminti iš geriausios bronzos, inkrustuoti retu Hibernijos kobaltu, šalmą puošė lygiateisio spartiečio, vadovaujančio kitiems kariams, skiauterė.

Greitai paaiškėjo, kad vyro kalboje įmantrūs filosofiniai ir literatūriniai elementai, liudiję puikų jo helenų epų išmanymą, sumišę su šiurkščiausiu ir vulgariausiu žargonu, kurio dalies nesugebėjo suprasti net labiausiai išsilavinę Jo Didenybės vertėjai. Tačiau graikas mielai sutiko išversti tokias vietas pats ir darė tai pasitelkdamas šnekamųjų aramėjų ir persų kalbų nuotrupas, kurių, kaip pats teigė, išmoko keliaudamas laivais už Heladės ribų. Siekdamas apsaugoti Jo Didenybės ausis nuo nešvankių ir dažnai pasibjaurėtinų belaisvio svaidomų posakių, Aš, Karalių Karaliaus istorikas, norėjau pašalinti tokius žodžius, kad Jo Didenybei nereikėtųjų kęsti. Bet vadovaudamasis dievo įkvėpta išmintimi, Didysis Karalius nurodė savo tarnui perteikti vyro pasakojimą ir kalbos nuotaiką tiksliai — posakis į posakį. Tai aš ir stengiausi padaryti. Meldžiuosi, kad Jo Didenybė atmintų Jo paties man skirtą užduotį ir neapkaltintų savo tarno dėl kai kurių teksto vietų, kurios neabejotinai rėš bet kokio civilizuoto klausytojo ausį.

Užrašyta ir pateikta šešioliktą ululu mėnesio dieną, penktais Jo Didenybės įžengimo sostan metais.

PIRMAS SKYRIUS

Trečiąją penktų Jo Didenybės įžengimo sostan metų tašritu mėnesio dieną kirtusi Lokridės sieną ir toliau be jokio pasipriešinimo žygiuodama pietų kryptimi, į centrinę Graikiją, imperijos kariuomenė įkūrė stovyklavietę rytiniame Parnaso kalno šlaite. Kaip ir anksčiau žygyje iš Azijos, vietinių upelių vandens nepakako – jie buvo iki dugno išgerti karių ir jų žirgų.

Šis pirmas pokalbis vyko Jo Didenybės žygio palapinėje praėjus trims valandoms po saulės laidos, kai pasibaigė vakarienė ir buvo sutvarkyti visi karališkųjų rūmų reikalai. Susirinkus karvedžiams, patarėjams, karališkiesiems sargybiniams, žyniams ir valdytojams, buvo liepta atvesti graiką. Belaisvį atnešė ant neštuvų audeklu užrištomis akimis, idant jis nematytų Jo Didenybės. Užkalbėjimais žynys atliko apvalomąjį ritualą ir šitaip sudarė sąlygas vyrui kalbėti Karalių Karaliaus akivaizdoje. Belaisvis buvo perspėtas kreiptis ne tiesiai į karališkąjį asmenį, o į Nemirtinguosius — karaliaus asmens sargybinius, stovinčius Jo Didenybei iš kairės.