Стивен Прессфилд - Ugnies vartai

— Mums reikėjo spartiečių, — tyliai pareiškė mokytojas, įsmeigęs pavandenijusias akis į tuščią erdvę. — Miestui apginti būtų užtekę viso labo penkiasdešimties jų.

Bruksijus kumštelėjimu paragino mus eiti.

— Matote, kaip mes priblokšti? — tęsė vyras. — Šlitinė jam kaip apsvaigę, pametę sveiką protą. Tokie būdami spartiečių niekad nesutiksime. Tai, — jis mostelėjo ranka į pajuodavusį gamtovaizdį, — jų stichija. Jie kiaurai eina per visus šiuos siaubus plačiai atmerktomis akimis, nė nesudrebėdami. Ir jie nekenčia argiečių. Jie — pikčiausi šių priešai.

Bruksijus jėga nutempė mus šalin.

— Penkiasdešimt jų! — šūkavo vyras, o žmona bandė nutempti jį į krūmų prieglobstį. — Penkių! Mus išgelbėjęs būtų vienui vienas!

Trečios dienos vakarą atradome Diomachės motinos ir abiejų mano tėvų kūnus. Netoliese mūsų namo griuvėsių stovyklavietę buvo įsirengęs Argo pėstininkų būrys. Iš miestų užkariautojų jau buvo spėję atvykti matininkai ir ribų žymėtojai. Lindėdami krūmuose stebėjome, kaip jie dalijo žemės sklypus, o ant baltos mano motinos virtuvės sienos užkeverzojo Argo klano, kuriam nuo šiol priklausys mūsų žemės, ženklą.

Vienas argietis pasitraukė nuo kitų nusišlapinti ir mus pastebėjo. Mes puolėme bėgti, bet jis mums pavymui kažką riktelėjo raminamu balsu. Supratome, kad nei jis, nei jo bendrai neketina mums daryti nieko bloga. Šiandien jie jau praliejo užtektinai kraujo. Argiečiai mojavo rankomis, kviesdami ateiti, o paskui atidavė mums artimųjų kūnus. Nutryniau nuo motinos lavono purvą ir kraujo krešulius sudrėkintais marškiniais, kuriuos ji pati man buvo pasiuvusi žadėtai kelionei į Itakę. Jos kūnas priminė atšalusį vašką. Neverkiau nei vyniodamas jos palaikus į laidojimo mantiją, nei laidodamas juos kartu su tėvo kaulais po akmeniu su mūsų protėvių herbu.

Tada man priderėjo atlikti laidotuvių apeigas, tačiau jų dar nebuvau išmokytas — juk neturėjau dvylikos, kai berniukus įšventina į giminę. Diomachė uždegė liepsnelę, o argiečiai užtraukė paeaną, vienintelę šventą giesmę, kurią mokėjo.

Išgelbėtojau Dzeusai, būk gailestingas

Mums, žengiantiems į tavo ugnį.

Apdovanok drąsa,

Kad skydas i skydą stotume su savo broliais.

Globojami tavęs, Galingasai,

Mes puolam.

Perkūno viešpatie,

Mūsų Viltie ir mūsų Sergėtojau.

Baigę himną, vyrai Diomachę išprievartavo.

Pradžioje jų kėslų nesupratau. Pamaniau, kad ji bus pažeidusi kokią nors apeigų dalį ir jie ruošiasi ją už tai prilupti. Vienas karys nutvėrė mane už plaukų, o kitos dilbiu užspaudė kaklą, pasiruošęs jį nusukti. Bruksijus pajuto į gerklę įremtą ietį, o iš kitos pusės, į nugarą, jam buvo įbestas kardas. Niekas nepratarė nė žodžio. Jie buvo šešiese, be šarvų, išskyrus patamsėjusius nuo prakaito krūtinšarvius, vešliomis barzdomis, į kurias buvo prisivėlę šapų, ir permirkusiais nuo lietaus, susivėlusiais, purvinais gaurais ant krūtinės. Jie spoksojo į Diomachę, jos glotnias mergaitiškas kojas, po palaidine bepradedančias augti krūtis.

— Nelieskit jų, — paprastai pasakė Diomachė, turėdama omenyje Bruksijų ir mane.

Du vyrai nusivedė ją už sodo sienos. Kai jie baigė, į jų vietą stojo kiti du, o po jų — paskutiniai. Po viso kardas nuo Bruksijaus nugaros buvo patrauktas ir jis nuėjo, norėdamas atnešti Diomachę. Tačiau ji nesileido. Pati atsistojo ant kojų, nors tam turėjo atsiremti į sieną, abi jos šlaunys buvo apsipylusios krauju. Argiečiai davė mums ketvirtį gertuvės vyno ir mes paėmėme jį.

Buvo aišku, kad Diomachė pati eiti negalės. Bruksijus paėmė ją ant rankų. Kitas argietis įspraudė man į rankas sudžiūvusios duonos.

— Ryt iš pietų atžygiuos dar du pulkai. Kilkite į kalnus ir eikite šiaurėn. Nenusileiskite žemyn, kol nepaliksite šių kraštų, — jis kalbėjo maloniai, tarsi su nuosavu sūnumi. — Jei prieisite miestą, nesiveskite į jį mergaitės, nes vėl nutiks tas pat.

Pasisukau ir spjoviau ant tamsaus ir prasmirdusio jo apdaro — taip išreiškiau savo bejėgiškumą ir neviltį. Jis griebė mane už rankos ir atgręžė į save.

— Ir atsikratykit to senio. Jis niekam tikęs. Galit tik galą gauti per jį abu su mergaite.

PENKTAS SKYRIUS

Sakoma, kad negalėdamos nutraukti ryšio su gyvaisiais mirusiųjų vėlės kartais užsibūna, plevena ore kaip bekūnės maitėdos, neklauso Hado nurodymo traukti į požemių valdas, šlaistosi vietose, kur gyveno po saule. Lygiai taip pat ir mes — Bruksijus, Diomachė ir aš — ištisas savaites klaidžiojom aplink mūsų miesto griuvėsius. Daugiau nei mėnesį (ką jau mėnesį — didžiąją vasaros dalį) negalėjom palikti ištuštėjusio mūsą polio. Bastėmės po laukinę gamtą, po pasėlių laukus supančias dykvietes, miegodami dieną, kai šilta, o nakčia šlitinėdami lyg šešėliai — ne kas kita mes ir buvom.

Diomachė visiškai pasikeitė. Ji viena eidavo į tamsias pragumas ir darydavo moteriškoms savo kūno vietoms dalykus, kurių geriau neminėsiu. Ji mėgino atsikratyti kūdikio, kuris galėjo būti užsimezgęs jos įsčiose.

— Ji mano įžeidusi dievą Himenėją, — paaiškino man Bruksijus, kai kartą užklupau ją, o ji nuvijo mane šalin keiksmais ir akmenų kruša. — Ji bijo, kad nebegalės tapti kieno nors žmona, o tik verge ar kekše. Bandžiau pasakyti, kad tai tikra kvailystė, bet ji neklauso mano, vyro, žodžių.

Tokių kaip mes kalnuose buvo ir daugiau. Pamatę kur prie šaltinių buvusius astakiečius, bėgdavome į juos ir mėgindavom atkurti bičiuliškus santykius. Bet drauge su polio žlugimu amžiams buvo nutraukti ir malonūs jo buvusių gyventojų saitai. Kiekvienas dabar buvo kas sau: kiekvienas klanas, kiekviena giminė.

Grupelė seniau pažinotų berniukų susimetė į gaują. Jų buvo vienuolika, nė vieno vyresnio už mane daugiau nei dvejais metais, visi — siaubingi padaužos. Tampėsi su savimi ginklus ir gyrėsi, esą užmušę suaugusių vyrų. Jie sumušė mane, kai atsisakiau prisijungti prie jų. Man, tiesą pasakius, norėjosi, bet negalėjau palikti Diomachės. Būtų jie priėmę ir ją, bet žinojau, jog ji prie jų niekad nesiartins.

— Tai mūsų kraštas, — perspėjo mane spuoguotas jų vadeiva, pasivadinęs Sferijumi. (Vardas reiškė „žaidžiantįjį kamuoliu“, o pasirinko jis jį todėl, kad savo rankomis nužudė argietį, prigrūdo jo kaukolę žolės ir žaidė su ja, kaip valdovas žaidžia skeptru. Argiečių būriams nepasiekiamas aukštumas šalia miesto jis laikė savo gaujos nuosavybe.) — Jei darkart pagausime čia slampinėjantį tave, tavo pusseserę ar vergą, išlupsim jūsų kepenis ir sušersim šunims.

Rudenį mes pagaliau palikom mūsų miestą užnugaryje. Tai įvyko rugsėjį, papūtus borėjui — šiaurės vėjui. Jei ne Bruksijus ir jo žinios apie šakneles ir žabangas, būtume seniai mirę iš bado.

Gyvendami tėvo ūkyje, laukinius paukščius gaudydavome savo paukštidei, kad jie ten poruotųsi, o kartais tiesiog valandą palaikę rankose paleisdavome juos į laisvę. Dabar mes juos valgėme. Bruksijus versdavo mus sudoroti viską, išskyrus plunksnas. Treškindavom mažučius tuščiavidurius kauliukus, valgydavome akis ir kojas, palikdavome tik nesukramtomus snapus ir nagus. Gerdavom žalius paukščių kiaušinius. Rydavome kirminus ir šliužus. Čiaumodavom lervas ir vabalus, kovojome dėl paskutinių driežų ir gyvačių, kol šaltis nenuvarė jų žiemoti į urvus. Tomis dienomis sukramtėme tiek pankolių, jog iki šiol baisiausiai raukausi, jei mėsą kas pagardina bent žiupsneliu šių prieskonių. Diomachė išdžiuvo kaip nendrelė.