Стивен Прессфилд - Ugnies vartai

— Tu pasprukai! — sviedžiau jam negailestingą vaikišką kaltinimą. — Parodei šūdinus kulnus, baily!

Tenagras įniršęs pasisuko į mane.

— Skubinkis į miestą ir slėpkis už sienų!

— O kur Bruksijus? Jis gyvas?

Tada Tenagras taip drožė man per ausį, jog išsitiesiau ant žemės.

— Kvailas varvanosis! Tau labiau rūpi aklas vergas, nei nuosavi motina ir tėvas!

Diomachė padėjo man atsistoti. Jos akyse išvydau įniršį ir neviltį.

— Ką ten spaudi rankoj? — suriko man Tenagras.

Rankoje vis dar atsargiai laikiau ryšulėlį su kurapkos kiaušiniais.

Sudiržęs Tenagro kumštis sumaitojo gležnus lukštelius, ir man ant pėdų ėmė dribti gliti pliurza.

— Į miestą, įžūlus vaikigali! Slėptis už sienų!

KETVIRTAS SKYRIUS

Jo Didenybė vadovavo nesuskaičiuojamų miestų plėšimams, tad smulkiai pasakoti jam tos savaitės įvykių nėra didelio reikalo. Pridėsiu tik įspūdžius nustėrusio iš siaubo berniuko, iškart netekusio motinos ir tėvo, šeimos, giminės, genties ir miesto. Tada pirmąkart mano akys regėjo be galo būdingus visoms kautynėms ir skerdynėms, kaip žinau dabar, vaizdus.

Tądien supratau: karas neatsiejamas nuo ugnies.

Ore dieną ir naktį tvyro aitri migla, šnerves erzina sieringi dūmai, saulė tampa pelenų spalvos, kelią nusėja pajuodę nuo suodžių akmenys. Visur, kur bepažvelgsi, kas nors dega. Mediena, kūnai, pati žemė. Vanduo — ir tas dega. Liepsnų negailestingumas sustiprina dievų pykčio, lemties, atpildo ir amžinos bausmės už praeities poelgius pojūtį.

Viskas tada atrodo išversta į kitą pusę.

Kas pirmiau stovėjo, guli ant žemės. Kas buvo pririšta, dabar laisvėje, o pririšta tai, kas turėtų būti laisva. Daiktai, kurie buvo slepiami ir saugojami, traukiami ir verčiami lauk, o tie, kurie juos saugojo, tik viską stebi bukomis akimis ir nieko negali padaryti.

Berniukai tampa vyrais, o vyrai — berniukais. Vergai tampa laisvi, o laisvieji piliečiai virsta vergais. Akimirksniu prabėga ir baigiasi vaikystė. Sužinojęs apie motinos ir tėvo nužudymą ne tiek išsigandau ir susisielojau dėl savęs, kiek mane pribloškė jų dabartinė padėtis. Kurgi, po galais, buvau rytą, kai juos žudė? Palikau juos bėdoje, vaikydamasis savo vaikiškų užgaidų. Kodėl nesugebėjau nujausti šio pavojaus? Kodėl nestovėjau petis į petį su tėvu, apsiginklavęs, sukaupęs vyro jėgą, kodėl nekovojau už gimtą židinį ar nekritau šalia namų slenksčio, kaip kovojo ir krito jis su motina?

Pakelyje visur tįsojo kūnai. Daugiausiai matėsi vyrų kūnai, bet nestigo ir moterų, vaikų. Po visais jais telkšojo ir negailestingon žemėn sunkėsi tamsaus skysčio klanai. Gyvieji sliūkino pro juos, susmukdyti sielvarto. Visi jie buvo apskretę purvu, dauguma basi. Žmonės bandė pasprukti ir nepatekti į vergų gretas, nes tuoj turėjo prasidėti apsuptis ir gaudynės. Skubėjo moterys, nešinos savo kūdikiais, kai kurios jau nebegyvais, kitos slinko prošal lyg šešėliai, pasitvėrusios kokį pasigailėtinai bevertį daiktą. Taikos metu miestiečių žmonos visur vaikščiodavo su karoliais, vėriniais aplink kulkšnis ir žiedais — dabar jokių puošmenų nebesimatė. Galbūt jos buvo kur paslėptos, kad būtų kuo užmokėti keltininkui ar nusipirkti sužiedėjusios duonos. Sutikdavome žmonių, su kuriais seniau bendraudavom, bet jų nepažindavome. Nepažindavo ir jie mūsų. Artimi draugai sausai apsikeisdavo žiniomis apie mirusiuosius ir greit mirsiančiuosius pakelėje ar krūmuose.

Labiausiai gaila buvo gyvulių. Tą pirmą rytą pamačiau degantį šunį ir mėginau uždusinti rusenantį jo kailį savo apsiaustu. Šuva, aiškus daiktas, bėgo nuo manęs ir aš jo nepavijau. Diomachė išbarė mane už kvailumą ir liepė niekur nesiblaškyti. Tas šuo buvo pirmasis iš daugelio. Ant žemės kupinomis nebylaus siaubo akimis gulėjo arkliai, kardais perkirstomis sausgyslėmis. Klaikiai mykė mulai su išvirtusiais viduriais, maurojo galvijai su šonuose styrančiomis ietimis, deja, jie buvo per daug išsigandę, kad prisileistų ką nors arčiau padėti. Kaip tik tokie vaizdai, vargšų ir kvailų gyvulių kančia, o labiausiai jų nesugebėjimas įsisąmoninti jos, skaudžiausiai draskė man širdį.

Užtai varnoms ir krankliams prasidėjo nepaprastas pokylis. Pirmiausia jie gardžiavosi akimis. Dievai žino, kodėl paukščiai snapu kapojo tiesiai į vyrų lavonų tarpvietes. Pradžioje gyvieji pasipiktinę baidė abejingai besistiprinančias maitėdas. Bet jos atsitraukdavo ne toliau, nei būdavo būtina, o ramybės drumstėjams pasišalinus, vėl nustriksėdavo į puotą. Pagarba reikalavo iš mūsų palaidoti žuvusius tėvynainius, tačiau priešo raitininkų baimė gynė mus pirmyn. Kartais kūnus nuvilkdavo iki griovio ir trumpai pasimeldę užmesdavo ant jų kelias menkas purvo saujas. Varnos tiek apsirijo, jog vargiai gebėjo pakilti bent porą pėdų aukštyn.

Diomachė ir aš į miestą nenuėjome.

Mus išdavė savi — aiškino ji be galo lėtai, kaip kokiam mulkiui, tardama žodžius ir taip siekdama užsitikrinti, jog suprantu. Pardavė mūsų pačių miesto piliečiai, viena valdžios siekianti grupuotė. Beje, paskui argiečiai apgavo juos ir su jais susidorojo. Nors ir nedidelis, Astakas buvo uostamiestis. O išėjimo į vakarus Argą seniai geidė. Dabar jį gavo.

Kitos dienos rytą radome Bruksijų. Jį išgelbėjo vergo ženklas ir balkšvos neką tematančios akys, iš kurių užkariautojai, nepaisydami piktų jo keiksmų ir lazdos rankose, tyčiojosi: „Tu laisvas, seni!“

Laisvas badauti ar dėl duonos kąsnio pačiam prašytis belaisvio jungo.

Tą vakarą pradėjo lyti. Tokia, regis, būna kiekvienų skerdynių pabaiga. Pelenai virto pilku purvu, o nurengti sūnų ir motinų nepasiimti kūnai, numazgoti gailesčio nepažįstančių dievų, dabar žvilgėjo šiurpiu balčiu.

Mūsų miestas liovėsi egzistavęs. Neliko ne tik sienų, ūkių ir piliečių. Liovėsi egzistuoti pati mūsų miesto dvasia, pats polis, protų visuma, vadinama Astaku. Jis, tiesa, dydžiu nė iš tolo neprilygo Atėnams, Korintui ar Tėbams, nebuvo toks turtingas, kaip Megara, Epidauras ar Olimpija, bet iki tol vis dėlto egzistavo kaip miestas. Mūsų miestas, mano miestas. Dabar jis buvo visiškai nušluotas nuo žemės paviršiaus. Nušluoti buvome ir mes, tie, kurie save vadino astakiečiais. Kas mes tokie be miesto? Kas?

Nelaimė atėmė iš visų vyriškumą ir savitvardą. Niekas nebepajėgė mąstyti. Mūsų širdys nustėro ir sugrubo. Gyvenimas tapo labai panašus į vaidinimus, tragedijas, kurias seniau stebėdavome scenoje, — apie Iliumo žlugimą, Tėbų nusiaubimą. Tik dabar viskas buvo tikra. Likimas padarė mus savo scenos aktoriais.

Į rytus nuo lauko, kur laidodavo kritusius kovoje, sutikome vyrą bekasantį kapą kūdikiui. Šis, susuktas į vyro mantiją, gulėjo šalia duobės krašto ir priminė prekeivio ryšulį. Stovėdamas kapo dugne, vyras paprašė paduoti ryšulį jam. Jis bijąs, kad prie jo neprisikastų vilkai — štai kodėl išrausė tokią gilią duobę. Kūdikio vardo vyras nežinojo. Jį jam padavusi viena iš miesto bėganti moteris. Jis nešiojęsis kūdikį dvi dienas, trečiosios rytą jis miręs.

Bruksijus neleido man liestis prie mažo kūnelio — mat gyva jauna dvasia, prisilietusi prie negyvėlio, esą galinti užsitraukti nedalią. Jis tai padarė už mane. Tada pagaliau mes atpažinome tą vyrą. Jis buvo matematikos, miesto aritmetikos ir geometrijos mokytojas. Tuo metu iš krūmų pasirodė jo žmona ir duktė; supratome, kad jos visą laiką slėpėsi ten, kol neįsitikino, kad mes nepadarysim joms nieko bloga. Abidvi jos buvo visiškai paklaikusios. O pamišimas, kaip manė Bruksijus, — užkrečiamas dalykas, tad užsibūti su tokia draugija mums nedera.