Стивен Прессфилд - Ugnies vartai

Vaikystėje, ligi tol, kol likimas nuvedė mane keliu, pasibaigusiu ties Karštaisiais Vartais, gyvenau Astake, Akamanijoje, į šiaurę nuo Peloponeso, kur kalnai atsiveria į vakaruose plytinčią jūrą, o už horizonto slepiasi Sikelija (taip graikiškai vadinama Sicilija) ir Italija.

Už sąsiaurio ten galima įžiūrėti Itakės salą, Odisėjo gimtinę, nors pačiam man nei vaikystėje, nei užaugus niekad nenusišypsojo sėkmė palytėti šią šventą didvyrio žemę. Teta ir dėdė žadėjo nuplukdyti mane ten dešimtojo gimtadienio proga. Tačiau nespėjus jam ateitį, mūsų miestą sugriovė, visus mūsų giminės vyrus išskerdė, o moteris pardavė vergėmis. Iš protėvių paveldėtą žemę atėmė, o mane vienui vieną, neskaitant pusseserės Diomachės, išvarė lauk telikus trims dienoms iki dešimtųjų metų kelionės dangun, kaip pasakytų poetas, sukakties.

TREČIAS SKYRIUS

Kai buvau visai mažas, tėvas ūkyje laikė vergą, vardu Bruksijus, nors aš šiek tiek abejoju, ar žodis „vergas“ čia tinkamas — pažvelgus iš šono atrodė, jog po Bruksijaus padu yra tėvas, o ne atvirkščiai. Ir taip galima buvo pasakyti apie mus visus, ypač — apie motiną. Kaip namų šeimininkė, ji nesugebėdavo nuspręsti net ir menkų dalykų (o ką jau kalbėti apie svarbesnius) visų pirma nepasitarusi su Bruksijumi. Aš irgi buvau visiškai jo apžavėtas.

Bruksijus gimė ir vaikystę praleido Elidėje9. Jį, devyniolikos metų jaunuolį, mūšio metu į nelaisvę paėmė argiečiai. Apakino jį verdančia smala, tačiau kadangi puikiai pažinojo įvairius gydomuosius tepalus, jis vėliau atstatė nedidelę dalelę buvusios regos. Ant kaktos jam buvo išdeginti jaučio ragai — taip Argo gyventojai žymėdavo savo vergus. Tėvas jį gavo jau perkopusį per ketvirtą dešimtį kaip kompensaciją už jūroje sunaikintą hiacintų aliejaus siuntą.

Kaip man tada atrodė, Bruksijus mokėjo viską. Be jokio gvazdikėlio ar oleandro galėjo išrauti skaudamą dantį. Plikais pirštais sugebėdavo nešioti žarijas. Tačiau visų svarbiausia, mano berniukišku požiūriu, buvo tai, jog Bruksijus mokėjo begalę užkeikimų ir užkalbėjimų, kuriais esą galima buvo apsisaugoti nuo blogos akies ir permaldauti likimą.

Kaip jau minėjau, vienintelė Bruksijaus silpnybė buvo rega. Toliau nei per tris žingsnius nuo savęs jis nematė nieko. Ir tai man buvo slapto pasitenkinimo šaltinis, nes jam nuolat reikėjo šalia savęs berniūkščio, kuris matytų už jį. Savaitėmis nesitraukdavau nuo jo šono, neišsiskirdavome net naktį — jis primygtinai reikalaudavo galimybės prižiūrėti mane, tad snausdavo ant avies kailio, patiesto mano mažos lovelės apačioje.

Tomis dienomis be karo, rodos, nepraeidavo nė viena vasara. Atsimenu, kiekvieną pavasarį, po sėjos, vykdavo kariniai mokymai. Tėvo šarvai, kyboję virš židinio, būdavo nukeliami, ir Bruksijus aliejumi sutepdavo kiekvieną apvadą ir sandūrą, ištiesindavo, naujai pritvirtindavo „dviejų iečių ir dviejų atsarginių“ (kaip pats sakydavo) antgalius ir kotus, pakeisdavo iš ąžuolo ir bronzos pagaminto skydo — hoplono — virves ir rankenas atstodavusius odinius diržus. Pratybos vykdavo plačioje lygumoje, į vakarus nuo puodžių kvartalo, visai šalia miesto sienų. Mes, berniukai ir mergaitės, nešdavom jiems skėčius nuo saulės ir pyragaičius su figomis, pešdavomės dėl patogesnių žiūrovų vietų ant sienos ir neatitraukdavom akių nuo apačioje mūsų pagal trimitininkų ir kovos būgnininkų signalus besitreniruojančių tėvų.

Tais metais, apie kuriuos kalbėsiu, nuvilnijo plačiai pagarsėjusios diskusijos dėl pritaniarcho (miesto tarybos pirmininko) žemvaldžio Onaksimandro pasiūlymo. Jis norėjo, kad visi vyrai nutrintų nuo savo skydų giminės ar asmeninius ornamentus ir pakeistų juos vienarūše alfa 10 , mūsų miesto Astako simboliu. Pagrindinis jo argumentas buvo toks: visi Spartos kariai išdidžiai nešioja ant savo skydų lambdą 11, jų šalies Lakedaimono ženklą. „Na, ir puiku — nuskambėjo pašaipus atsakymas, — bet mes juk ne lakedaimoniečiai.“ Tada kažkas papasakojo apie spartietį, ant kurio skydo apskritai nebuvo jokio ornamento, išskyrus paprastą natūralaus dydžio kambarinę musę. Kai draugužiai ėmė dėl to iš jo šaipytis, spartietis atsakęs, jog mūšio metu jis prieinąs taip arti priešo, kad ta kambarinė musė anam atrodo sulig liūtu.

Karinės pratybos kiekvienais metais vykdavo pagal nusistovėjusią tvarką. Pirmas dvi dienas karaliaudavo entuziazmas. Vyrai taip džiūgaudavo išsivadavę iš žemdirbystės ar prekybos rutinos ir vėl susitikę su senais draugais, atitrūkę nuo vaikų ir šeimos moterų, kad pratybos būdavo panašios į šventę. Rytais ir vakarais būdavo aukojamos aukos. Visur tvyrodavo ant iešmo keptos mėsos kvapas, niekam nestigo kvietinių bandelių ir meduolių, šviežiai keptų pyragėlių su figomis, saldžiame ką tik išspaustame sezamų aliejuje spragintų ryžių ir miežių.

Trečią dieną nereguliarios kariuomenės kariams prisitrindavo pūslių. Sunkūs skydai — hoplonai — iki kraujo mitrindavo dilbius ir pečius. Nors regėjos, kad kariai, kurių dauguma buvo ūkininkai ar sodininkai, turi būti užgrūdinti sezoninių darbų, taip nebuvo — didžiąją dalį laiko jie praleisdavo pagalbinių patalpų vėsoje, o ne vaikščiodami paskui plūgą. Taigi dabar jie vargo ir prakaitavo. Su šalmu išties yra karšta. Ketvirtą pratybų dieną gyvenimo džiaugsmu trykštantys kovotojai užplūsdavo vadus su visiškai nuoširdžiomis dingstimis pasišalinti: ūkyje prireikė padaryti viena, nuosavoje krautuvėje — kita, vergai bebaigią išgrobstyti visą jų turtą, o tarnams esą tik ir rūpi ištvirkauti.

„Pažvelkite, kokia pasitempusi šiandien rikiuotė pratybų lauke, — kikendavo Bruksijus markstydamasis šalia manęs ir kitų berniūkščių. — Įdomu, kas nutiks visam jų šaunumui, kai iš dangaus pasipils strėlių ir iečių kruša. Kiekvienas jų slinksis dešinėn, slėpdamasis bendražygio šešėlyje. (Bruksijus čia turėdavo omenyje priedangą už dešinėje stovinčio vyro skydo.) Jei jiems galiausiai pavyktų pasiekti priešo gretas, dešinysis sparnas būtų atsilikęs per pusę lauko...

Vis dėlto mūsų piliečių armija (paskelbus šaukimą, lauke išsirikiuodavo keturi šimtai sunkiaginklių hoplitų), nors ir dideli buvo kareivių pilvai ir kiek skystokos blauzdos, save tikrai gerbė, bent jau taip buvo trumpo mano gyvenimo ten laikotarpiu. Tas pats pritaniarchas Onaksimandras turėjo dvi puikias poras galvijų, parsivarytų iš kaimyninių apylinkių, kurias mūsų pajėgos, susijungusios su argiečiais, negailestingai grobstė trejus metus paeiliui. Mūsiškiai tada sudegino šimtus ūkių ir nužudė daugiau nei septyniasdešimt vyrų. Mano dėdė Tenagras tų žygių metu praturtino savo ūkį tvirtu mulu ir įgijo visą šarvų komplektą. Nebuvo nė vieno, kuris namo būtų parkakęs tuščiomis.

Bet grįžkime prie mūsų karių mokymo. Penktą dieną miesto tėvai būdavo visiškai išsisėmę, pervargę ir viskuo pasibjaurėję. Aukos dievams padvigubėdavo, mat visi tikėdavosi, jog nemariųjų malonė atsvers mūsų kariuomenės polemike techne, ar ginklo valdymo įgūdžių, stygių, ir empeiria, arba patirties, stoką. Rikiuotėje jau žiojėdavo didžiuliai tušti tarpai, o mes, berniūkščiai, nusileisdavome į pratybų lauką ir kovodavome savo žaisliniais ginklais, skydais ir ietimis. Tai būdavo ženklas baigti mokymus. Pasigirsdavo baigiamąjį paradą skelbiantis signalas. Visų tuometinių sąjungininkų atstovai (metais, kai man turėjo sukakti dešimt, argiečiai atsiuntė strategos autokrater, aukščiausią didžiulio savo miesto karo vadą) būdavo džiugiai palydimi į geriausias stebėti vietas, o pagyvėję mūsų piliečiai-kariai, regėdami, kad sunkūs išmėginimai jau beveik baigti, užsiversdavo ant savęs visus turimus šarvus bei ginkluotę ir pasiruošdavo paradui.