Стивен Прессфилд - Ugnies vartai

Šis paskutinis pratybų etapas visiems būdavo didžiausio jaudulio šaltinis. Netrūkdavo puikiausio maisto ir muzikos, o ką jau kalbėti apie gausybę šviežio pavasarinio vyno... Viskas baigdavosi tuo, jog nakties sargyba vežimais namolio išgabendavo didžiulę krūvą bronzinių šarvų ir būrį garsiai knarkiančių didvyrių.

Tas lemtingas man rytas prasidėjo nuo kurapkos kiaušinių.

Tarp daugelio kitų Bruksijaus talentų ryškus buvo sugebėjimas gaudyti paukščius. Jis buvo tikras žabangų meistras. Priraizgydavo kilpų kaip tik tose šakose, kur ir mėgdavo tupėti būsimos jo aukos. Vos girdimas paukšt! — ir išmoningi spąstai paukštį švelniai pagriebdavo už „bato“ (kaip mėgdavo sakyti Bruksijus).

Vieną vakarą Bruksijus slapta pasišaukė mane į prietvartį. Dramatišku rankos mostu jis pakėlė apsiausto skverną ir parodė savo paskutinį laimikį — nepaprastai karingai nusiteikusį laukinės kurapkos patiną. Iš jaudulio visiškai pamečiau galvą. Vištidėje mes laikėme šešias prijaukintas pateles. Patinas reiškė viena — kiaušinius! O kiaušiniai buvo laikomi didžiausiu delikatesu, iš jų miesto turguje berniūkščiai galėdavo susikrauti neregėtus turtus.

Žinoma, nepraėjo nė savaitė, o mūsų mažasis gaidžiukas jau staipėsi po vištidę kaip tikras jos viešpats, ir neilgai trukus aš supau savo delnuose krūvelę brangių kiaušinių.

Mes vyksime miestan!.. Į turgų!.. Dar nepasibaigus vidurinei sargybai, pažadinau savo pusseserę Diomachę — taip labai nekantravau nusigauti iki mūsų ūkio prekybos palapinės ir išdėti ant prekystalio brangius kiaušinius. Turguje buvo galima nusipirkti aulą — dvigubą dūdelę, kuria Bruksijus žadėjo mane išmokyti vilioti laukius ir jerubes. Pardavęs kiaušinius svajojau gausiąs aukso kalnus, tad dviguba dūdelė dabar jau tikrai bus mano!

Diomachė ir aš, užkrovę ant pusiau luošos asilės, vardu Šlubė, du sunkius svogūnų laiškų krepšius ir tris į drobę suvyniotus sūrio ratus, išvykome likus dviem valandoms iki aušros. Šlubės asiliuką pririšome tvarte — mat taip pasielgę mamytę, nukrovę nuo jos prekes, galėdavome paleisti mieste ir ji pačiu tiesiausiu keliu grįždavo pas savo vaiką.

Tai buvo pirmas kartas, kai lankiausi turguje be suaugusiojo, taip pat pirmas, kai pats turėjau ką parduoti. Be to, jaudino mane ir Diomachė. Man, tiesa, nebuvo dar nė dešimties, o ji buvo trylikos. Tada ji man atrodė visiškai suaugusi moteris, beje, pati dailiausia ir sumaniausia visoje apylinkėje. Vyliausi, jog pakelėje sutiksiu daug draugų ir šie pamatys mane vienui vieną kartu su ja.

Saulę pamatėme vos pasiekę Akamanijos kelią. Dar besislėpdama už horizonto, ji tviskėjo ryškiu geltoniu purpurinio dangaus fone. Keista buvo viena — kilo ji šiaurėje.

— Tai ne saulė, — staigiai sustojusi ir truktelėjusi už apynasrio Šlubę tarė Diomachė. — Tai ugnis.

Priešakyje buvo mano tėvo draugo Pierono ūkis.

Degė jis.

— Turime padėti jiems, — pareiškė Diomachė ir iš jos balso buvo aišku, jog ginčytis nėra prasmės. Viena ranka spausdamas ryšulėlį su kiaušiniais, kita tįsdamas bliaunančią raišą asilę, pasileidau sparčiai bidzenti paskui pusseserę.

— Kaipgi tai galėjo atsitikti dar neatėjus rudeniui, — bebėgdama šaukė man Diomachė. — Laukai juk dar neperdžiūvę! Tik pažvelk į liepsnas, kaip jos gali būt tokios didelės?

Tada pamatėme dar vieną gaisrą. Ūkis į rytus nuo Pierono irgi degė. Diomachė ir aš sustingome viduryje kelio, o tada pasigirdo arklių kanopų bildesys.

Žemė mums po kojomis ėmė dundėti, tarsi būtų prasidėjęs debėjimas. Išvydome deglus. Raiteliai. Visas būrys. Mūsų link griausmingai artėjo trisdešimt šeši raiti vyrai. Regėjome jų šarvus ir šalmus su ašutiniais kuodais. Puoliau bėgti į juos, su palengvėjimu mojuodamas ranka. Kokia sėkmė! Jie mums pagelbės! Su tokiu būriu mes tuojau pat uždusinsim ugnį...

Diomachė aršiai mane sulaukė.

— Jie ne mūsiškiai.

Raiteliai šuoliavo visai pro pat mus, jie atrodė milžiniški, tamsūs ir nuožmūs. Jų skydai buvo pajuodę, visos baltos dėmės ant žirgų nuteptos suodžiais, bronziniai antblauzdžiai aplipę tamsiu purvu. Deglų šviesoje pastebėjau, kad po suodžiais jų skydai balti. Argiečiai. Mūsų sąjungininkai. Trys raiteliai vadelėmis pakreipė žirgus mūsų link. Šlubė subliovė, apimta siaubo, ir sutrepsėjo kanopomis norėdama ištrūkti, tačiau Diomachė tvirtai laikė ją už apynasrio.

— Ką čia turi mergužėle? — paklausė drūčiausias iš raitelių, pasukęs putomis apdribusį purviną žirgą prie mūsų maišų su svogūnais ir sūrių. Jis atrodė kaip bokštas, tikras Ajaksas, su atviraveidžiu šalmu, po akimis pasitepęs baltu tepalu, kad geriau matytų tamsoje. Naktiniai užpuolikai. Jis pasilenkė ir pamėgino pagriebti Šlubę. Diomachė spyrė jo arkliui į papilvę, šis sužvigo ir metėsi į priekį.

— Jūs deginate mūsų ūkius, išdavikiški velnio išperos!

Diomachė paleido Šlubės apynasrį ir iš visų jėgų plojo delnu paklaikusiai iš baimės asilei per pasturgalį. Gyvulys puolė kaip pasiutęs bėgti, o mes — jam iš paskos.

Ne kartą teko bėgti kiek kojos neša per mūšį, iš viršaus krintant strėlių ir iečių krušai, su šešias dešimtis svarų sveriančiais šarvais ant kupros... tūkstančius kartų mirtinai nusiplūkęs repečkojaus stačiu šlaitu aukštyn per karines pratybas. Tačiau dar niekad mano širdis ir plaučiai nedirbo taip žūtbūtinai kaip tą siaubingą rytą. Bijodami vėl sutikti raitininkus, nieko nelaukdami išsukome iš kelio ir leidomės tiesiai per laukus namų link. Skuosdami matėme, kaip dega ir kiti namai.

— Greičiau! — sušvokštė man atsisukusi Diomachė.

Iki to nelemto nutikimo buvom spėję nupėdinti dvi ar net beveik tris mylias keliu į miestą, ir dabar turėjome sukarti šį atstumą per akmenimis nusėtus ir apžėlusius kalvų šlaitus. Mus draskė gervuogės, basas pėdas raižė akmenys, o širdys, regėjos, tuoj iššoks iš krūtinių. Taip bebėgdamas pamačiau vaizdą, nuo kurio man sustingo kraujas — kiaules. Trys paršavedės su paršeliais viena vora turseno per lauką miškų link. Jos pernelyg neskubėjo ir nebuvo labai persigandusios, tiesiog nepaprastai guviai ir drausmingai traukė slėptis. „Šios kiaulės šiandien liks gyvos, o štai aš su Diomache — ne“, — šmėstelėjo mintis.

Vėl pamatėme raitininkų būrį. Ir anaiptol ne paskutinį. Tai buvo aitoliečiai12 iš Kalidono ir Pleurono miestų. Supratau, kad mus išdavė ne vienas kuris sąjungininkas, bet jie visi. Šūktelėjau Diomachei sustoti — bijojau, kad nuo įtampos sprogs širdis.

— Liksi čia, mažas snargliau! — atkirto ji.

Staiga iš miško išniro vyras — mano dėdė Tenagras, Diomachės tėvas. Jis buvo vienais naktiniais marškiniais, delne spaudė aštuonių pėdų ilgio ietį. Pamatęs dukrą, nutrenkė ginklą į šoną ir pribėgęs prispaudė ją prie savęs. Kurį laiką sunkiai gaudydami orą jie laikėsi įsikibę vienas į kitą. Tačiau užuot paguodusi ši sceną tik dar labiau mane nugąsdino.

— Kur mama? — išgirdau reiklų Diomachės balsą.

Tenagro akys buvo pamišusios iš širdgėlos.

— O kur mano mama? — surikau. — Ar mano tėvas su tavim?

— Negyvi... Visi negyvi...

— Iš kur žinai? Matei juos?

— Mačiau, bet jums geriau nematyti.

Tenagras pakėlė ant purvo numestą ietį. Rauda jam gniaužė kvapą ir jis buvo apsidergęs — vidinė šlaunų pusė buvo aplipusi skystomis išmatomis. Iš dėdžių jis man patiko labiausiai, bet dabar nekenčiau jo taip, kad būčiau įstengęs nužudyti.