Стивен Прессфилд - Ugnies vartai

Nemirtingųjų vyresnysis Orontas liepė graikui prisistatyti. Šis atsakė esąs vardu Kseonas, Skamandrido iš Akarnanijos miesto Astako sūnus. Kseonas pareiškė visų pirma norįs padėkoti Didžiajam Valdovui už tai, kad paliko jį gyvą, taip pat karališkiesiems gydytojams, kurių sugebėjimai jį sužavėjo. Kalbėdamas iš ligos patalo ir sunkiai gaudydamas orą dėl iki galo neužgijusių žaizdų krūtinėje ir plaučiuose, jis atsiprašė Jo Didenybės, kad nežinąs, kaip deramai kalbėtis pagal persišką etiketą, ir, nelaimei, stokojąs poeto bei pasakotojo gabumų. Pridūrė, kad jo pasakojimas būsiąs ne apie karvedžius ir karalius, nes jis užėmė ne tokią padėti kuri jam būtų leidusi iš arti stebėti politines didžiųjų intrigas. Galįs papasakoti tik apie tai, kaip pats gyveno ir ką matė vaikystėje, eidamas sunkiojo pėstininko ginklanešio pareigas, tarnaudamas karinei gurguolei. Visai įmanoma, paaiškino belaisvis, kad jo pasakojimas apie paprastus karius,“rikiuotės vyrus “, Didžiajam Valdovui pasirodys ne itin įdomus.

Per Nemirtingųjų vyresnįjį Orontą Jo Didenybė patikino, kad kaip tik tai jis labiausiai ir nori išgirsti. Karalių Karalius pareiškė apsčiai prisiklausąs apie didžiųjų intrigas, tad labiausiai jį dabar domina „pėstininko istorija “.

Kokie gi vyrai tie spartiečiai, Jo Didenybės akivaizdoje per tris dienas sugebėję išžudyti ne mažiau kaip dvidešimt tūkstančių šauniausių Jo karių? Kas gi jie, tie priešai, kiekvienas kurių į mirusiųjų pasaulį su savimi nusinešė dešimt, o kai kuriais paskaičiavimais, net dvidešimt persų? Kas jiems patinka? Ką jie myli? Kas kelia jiems juoką? Jo Didenybė neabejojo, kad jie, kaip ir visos žemės būtybės, bijo mirties. Tai kokia gi filosofija pastūmėjo juos mesti mirčiai iššūkį? O labiausiai Jo Didenybė, kaip pats pasakė, nori suprasti juos kaip asmenybes, tikrus iš kūno ir kraujo sudarytus vyrus, kuriuos jis stebėjo pakilęs virš kovos lauko, bet tik iš miglotos tolumos, vos matomus, įlindusius į tiek šviežiu, tiek jau sukrešėti spėjusiu krauju aptaškytus šarvų ir šalmų kiaukutus.

Belaisvis nulenkė audeklu aprištą galvą ir sumurmėjo padėkos maldą kažkuriam vienam iš savo dievų. Jo Didenybė norėjo išgirsti kaip tik tai, ką šis geriausiai galėjo ir ką pats troško papasakoti.

Pasakojimas būsiąs apie jį patį ir kitus jo pažinotus karius. Ar užteks Jo Didenybei kantrybės visa to klausytis? Juk istorija neapsiribos vien tik kova, ją būtina pradėti nuo daug ankstesnių įvykių, nes tik tada karių, kuriuos Jo Didenybė stebėjo Termopiluose, gyvenimai ir veiksmai įgaus tikrąją prasmę ir reikšmę.

Jo Didenybė, karvedžiai ir patarėjai liko patenkinti graiku. Padavė jam taurę vyno su medumi troškuliui numalšinti ir paprašė pasakoti, kaip jis pats norįs. Vyras, vardu Kseonas, darkart nulenkė galvą ir pradėjo:

Visad norėjau sužinoti, koks jausmas mirti.

Mes, tarnavę kumštynių maišais spartiečių sunkiaginkliams pėstininkams, darydavom vieną pratimą. Vadinome jį „ąžuolu“, nes užimdavome padėtis palei ąžuolus Otonos lygumos pakraštyje, kur spartiečiai ir perioikai4 rudenį ir žiemą vykdydavo mokymus. Išsirikiuodavome dešimčia eilių, įsirėmę pintais kūno aukščio skydais į žemę, o jie, smogiamieji būriai, daužydavo mus: išsirikiavę aštuoniomis eilėmis, iš pradžių artėdavo žingsniu, paskui — bėgte ir galiausiai — kiek kojos įkabina. Jų suglaustų skydų smūgis atimdavo kvapą. Atrodydavo, tarytum ant mūsų būtų virtę kalnai. Kad ir kaip tvirtai įsispirdavome kojomis į žemę, keliai sulinkdavo kaip sodinukai po žemės nuošliauža; visa drąsa akimirksniu palikdavo širdį, ir mus apversdavo kaip sausus stagarus artojo ašmenys.

Štai koks jausmas mirti. Termopiluose mane į saulės rezginį kliudė egiptiečio ietis. Tačiau pojūtis nebuvo toks, kokio galėjau tikėtis, — ietis tarsi ne persmeigė mane, o galingai smogė, kaip tiems vyrukams po ąžuolais.

Įsivaizdavau, kad mirusieji turėtų būti nešališki. Kad į gyvenimą turėtų žvelgti grynosios išminties akimis. Tačiau patirtis parodė, kad yra priešingai. Užvaldė emocijos. Regis, neliko nieko, tik jos. Širdis man maudė ir plyšo į gabalus kaip dar niekad gyvenime. Praradimas apgaubė mane deginamu ir nenugalimu skausmu. Mačiau savo žmoną, vaikus ir brangią pusseserę Diomachę — tą, kurią mylėjau. Regėjau tėvą Skamandridą, motiną Eunikę, Bruksijų, Dektoną ir Savižudį, — visi šie vardai Jo Didenybei nereiškia nieko, tačiau man jie brangūs kaip gyvenimas, o tada, mirties akimirką, tapo net dar brangesni.

Tolyn jie lėkė. Tolyn ir aš nuo jų lėkiau.

Nė akimirkai nepamiršau drauge su manimi kritusių ginklo draugų. Dabar mane su jais siejo šimtąkart stipresni saitai, nei gyviems esant. Pajutau neapsakomą palengvėjimą ir supratau, kad išsiskyrimo su jais bijojau labiau nei mirties. Įsivaizdavau, kokia kankynė likti po karo gyvam, patirti tą vienatvės ir kaltės jausmą, neapleidžiantį žmogaus, išrinkto toliau kvėpuoti, kai jo bendražygiai buvo priversti kvapą išleisti.

Tas būvis, kurį vadiname gyvenimu, užsibaigė.

Buvau miręs.

Ir nors milžiniškas buvo šis praradimo jausmas, kai kas mane ir, kaip jaučiau, mano ginklo brolius jaudino dar labiau.

Kad mūsų istorija sunyks drauge su mumis.

Kad niekas to taip ir nesužinos.

Rūpinausi ne savimi, ne dėl savanaudiškų ar tuščiagarbiškų tikslų — rūpinausi jais. Leonidu, Aleksandru ir Polineiku, namų židinio netekusia Arete, o visų labiausiai — Dieneku. Nepakeliama buvo, kad visa jo narsa, visas sąmojis, mintys, kurių dalį išgirsti aš vienas turėjau išimtinę teisę — kad visa tai ir viskas, ką jis su savo draugais pasiekė ir už ką kentėjo, paprasčiausiai išnyks, išsisklaidys kaip laužo dūmas miškingoje vietovėje.

Štai mes jau pasiekėme upę. Ausimis, kurios jau nebebuvo ausys, ir akimis, kurios jau nebebuvo akys, girdėjome ir matėme Letos srovę ir aibes seniai kenčiančių mirusiųjų, kurių laikas po žeme pagaliau ėjo prie pabaigos. Atsigėrę šių visus atsiminimus apie jų žemiškąjį gyvenimą nuplaunančių vandenų, jie grįždavo į būtį.

Tačiau mums, žuvusiems prie Termopilų, dar liko laukti amžinybę, kol galėsime atsigerti Letos vandens. Mes viską atsiminėm.

Rauda, kuri išties buvo ne rauda, o bendras karių širdžių skausmas, kamavęs ir mane, suteikė grėsmingam gamtovaizdžiui nenusakomo liūdesio.

Tada man iš už nugaros (jei pasaulyje, kuriame visos kryptis susivienija, įmanomi tokie dalykai kaip „priekis“ ar “užnugarys“) suspindėjo tokio didingumo šviesa, jog aš supratau — mes visi iškart supratome — jog tai ne kas kita, o dievas.

Foibas Toliašaudis, pats Apolonas, apsitaisęs kovos šarvais nužengė tarp spartiečių ir tespėjiečių. Niekas neištarė nė žodžio; jų ir nereikėjo. Lankininkas jautė vyrų agoniją ir jie be kalbų žinojo, jog jis, karys ir gydytojas, atėjo čia jiems padėti. Taip greitai, kad net nespėjau nusistebėti, jis atsigręžė į mane — mane, kuris mažiausiai galėjo to tikėtis, tuo labiau kad šalia manęs buvo pats Dienekas, mano šeimininkas gyvenime.

Aš būsiu išrinktasis. Tas, kuris grįš ir viską papasakos. Mane suėmė skausmas, daug baisesnis už ankstesnį. Malonus gyvenimas, net beprotiškai laukta galimybė papasakoti apie mus žmonėms staiga tapo nepakenčiama dėl skausmo, kurį žadino būtinybė palikti taip mylimus žmones.

Tačiau priešais Dievo didybę nebuvo įmanomi jokie maldavimai.

Išvydau kitą šviesą, blankesnę, žemiškesnę, ir supratau, jog tai — saulė. Po truputį grįžau atgal. Fizines ausis vėl užplūdo garsai. Kareivių pašnekesiai egiptiečių ir persų kalbomis, odinėm pirštinėm apmautos rankos, traukiančios mane iš po krūvos lavonų.