Стивен Прессфилд - Ugnies vartai

Egiptiečiai jūrininkai vėliau man papasakojo, jog tada aš sumurmėjau žodį lokas, kuris jų kalba reiškia „šūdas“, ir prajuokinau juos visus, bevelkančius mano sumaitotą kūną dienos švieson.

Bet jie suklydo. Žodis, kurį ištariau, buvo Loksijas — taip graikai pagarbiai vadina Apoloną Dviprasmiškąjį, ar Apoloną Iškreiptąjį5, kurio pranašystės visad sunkiai suprantamos ir netiesioginės.

Kaip poetai šaukiasi mūzos, kad ji per juos prabiltų, aš savo nerišliu balsu sukrenkščiau Toliašaudžio vardą.

Jei Tu, Lankininke, išties pasirinkai mane, leisk iš mano lanko skrieti tavo dailiaplunksnėms strėlėms. Paskolinki savo balsą, Toliašaudi. Padėk man pasakoti.

ANTRAS SKYRIUS

Termopilai garsėja gydomaisiais šaltiniais. Žodis „Termopilai“ graikiškai reiškia „karštuosius vartus“. Vietos pavadinimas kilo nuo karštųjų versmių ir, kaip žino Jo Didenybė, siaurų bei skardingų tarpeklių, graikiškai pylae, arba pylai — rytinių ir vakarinių vartų, kuriais tik ir įmanoma prie tų versmių patekti.

Fokidės6 Sieną, prie kurios vyko dauguma pačių įnirtingiausių kautynių, pastatė ne spartiečiai ir ne jų sąjungininkai, ją, kaip apsaugą nuo šiaurinių kaimynų tesaliečių ir makedoniečių, senovėje surentė Fokidės ir Lokridės gyventojai. Spartiečiams atžygiavus į perėją, siena buvo gerokai apgriuvusi. Jie ją atstatė.

Helenų manymu, versmės ir perėja nėra išimtinai vietos gyventojų nuosavybė, o priklauso visai Graikijai. Sakoma, jų vanduo pasižymi gydomosiomis savybėmis, todėl vasarą čia knibždėte knibžda lankytojų. Jo Didenybė, be abejo, pastebėjo pavėsingų giraičių, baseinų ir amfiktionijos7 globojamų ąžuolų sąžalynų žavesį bei patrauklų akiai takelį, vingiuojantį palei Liūto Sieną, kurią iš akmenų sudėliojo, anot pasakojimų, pats Heraklis. Taikos metu šalia sienos paprastai savo ryškiaspalves palapines ir kioskus išstato prekiautojai iš aplinkinių miestų. Jie aptarnauja pavojų nepaisančius keleivius, atkakusius prie mineralinių šaltinių.

Po pačiu kriaušiu, šalia Vidurinių vartų, trykšta dviguba Persefonės globojama versmė. Ten, tarp Fokidės Sienos ir kalvelės, kur vėliau įvyko mirtina kova, spartiečiai įsikūrė stovyklavietę. Jo Didenybei žinoma, kaip striuka su vandeniu aplinkiniuose kalnuose. Žemė prie Vartų paprastai taip perdžiuvusi ir dulkėta, kad besimaudantieji pasamdo tarnus pašlakstyti takelius apie mineralinius šaltinius aliejumi. Taip, žemė čia kieta kaip akmuo.

Jo Didenybė matė, kaip greitai kovojančių karių pulkai sumušė marmuro kietumo molį į purvą. Tokio gylio purvynės, beje, niekad nebuvau matęs, o drėkino molį tik sužeistųjų kraujas ir siaubo apimtų karių šlapimas.

Kai priešakiniai kariuomenės būriai, Spartos žvalgai, keliomis valandomis aplenkę labai skubiai jiems iš paskos žygiuojančias pagrindines pajėgas prieš kovą atvyko į Termopilus, jie — neįtikėtina! — aptiko dvi karštųjų versmių lankytojų grupes, vieną iš Tirinto, kitą — iš Halkiono, iš viso trisdešimt vyrų ir moterų, apsistojusių nuošaliau viena nuo kitos; vieni buvo daugiau, kiti mažiau apsinuoginę. Išvydę ryškiomis spalvomis apsitaisiusius ir šarvuotus skiritus8, poilsiautojai, švelniai tariant, nusigando. Pirmieji visi buvo rinktiniai per trečią dešimtį dar neperlipę vyrai, pasižymėję tiek kojų eiklumu, tiek narsa kalnų kautynėse. Žvalgai išvaikė maudynių mėgėjus ir jų palydovus kvepalų pardavėjus, masažistus, prekiautojus pyragaičiais su figomis ir duona, aliejumi kūnus tepusias mergaites ir jį specialiais prietaisais nugrandantys berniukai (kurie kuo puikiausiai žinojo apie artėjančius persus, tačiau buvo nusprendę, jog neseniai slėnyje praūžusi audra kuriam laikui užvertė šiaurines perėjas). Kariai konfiskavo visą maistą, muilus, drobes ir gydomąsias priemones, taip pat poilsiaviečių palapines, vėliau taip niūriai suplazdėjusias vėjuje virš skerdynių. Žvalgai ištempė jas užnugaryje, spartiečių stovyklavietėje, šalia Vidurinių Vartų, ketindami pasiūlyti jas Leonidui ir jo karališkajai apsaugai.

Atvykęs Spartos karalius atsisakė pasinaudoti tokia prieglauda, nusprendęs, jog tai jam nepridera. Spartiečių pėstininkai taip pat atmetė šiuos patogumus. Todėl palapinės atiteko Spartos helotams (tikrai ironiška, kaip pasakytų karo laukų senbuviai), tespėjiečių, fokiečių ir lokriečių vergams bei kitiems karo vilkstinės nariams, kenčiantiems nuo strėlėmis ir ietimis padarytų žaizdų. Tačiau po antros dienos net ir jie atsisakė naudotis šia prieglauda. Skutais virtusios ryškiaspalvės poilsiautojų palapinės, pasiūtos iš egiptietiškos drobės, kaip turėjo progą matyti Jo Didenybė, tada tiko pridengti tik vilkstinės gyvuliams, mulams ir asilams. Jie, beje, taip paklaiko nuo kovos vaizdų ir kvapų, jog prižiūrėtojai vargiai bepajėgė juos suvaldyti. Galiausiai palapinės buvo visiškai sudraskytos ir šiais skarmalais ėmė tvarstyti spartiečių ir jų sąjungininkų žaizdas.

Minėdamas spartiečius, omenyje turiu formalų graikišką terminą spartiatai, kuris reiškia aukštesniąją lakedaimoniečių klasę, visateisius spartiečius ( homoioi ) — laisvuosius, ar lygiuosius. Prie Karštųjų Vartų iš pradžių nekovojo nė vienas iš perioikų, visų teisių neturinčių žemesniųjų spartiečių, taip pat nebuvo užverbuotųjų iš Lakedaimoną supančių miestų. Tačiau galų gale, kai gyvų spartiečių liko tiek nedaug, kad jie nebegalėjo sudaryti falangos, tuščias vietas buvo leista užpildyti, Dieneko žodžiais tariant, „išpurenančiam elementui“ — paleistiesiems vergams, nešikams ir ginklanešiams.

Vis dėlto Jo Didenybė gali didžiuotis, nes Jo pajėgos įveikė Heladės pažibas, geriausius ir narsiausius karius.

Norėdamas paaiškinti savo paties padėtį kovos vilkstinėje, turėsiu šiek tiek nukrypti nuo temos, bet tikiuosi Jo didenybės dėmesio.

Į nelaisvę buvau paimtas (ar, tiksliau, pasidaviau) būdamas dvylikos. Tokius kaip aš spartiečiai su pašaipa vadindavo žodžiu heliokekaumenos, kurio tiesioginė reikšmė yra „saulės nusvilintas“. Žodis reiškė beveik laukinius jaunuolius, kuriuos saulė buvo taip nujuodinusi, jog jie nedaug kuo besiskyrė nuo etiopų; prieš pirmąjį karą su Persija ir po jo kalnuose jų buvo apstu. Pradžioje mane įmetė tarp Spartos helotų, vergų klasės, kurią lakedaimoniečiai suformavo iš prieš daug amžių nukariautų gretimų Mesenijos srities ir Helo meisto gyventojų. Tačiau tie žemdirbiai atstūmė mane, nes dėl tam tikrų fizinių trūkumų buvau niekam tikęs lauko darbuose. Be to, helotai neapkentė visų tarp jų atsidūrusių svetimšalių ir nepasitikėjo jais, mat šie galėjo pasirodyti besą skundikai. Ilgai gyvenau šunišką gyvenimą, kol lemties, sėkmės ar maloningo dievo ranka atvedė mane į tarnybą Aleksandrui, jaunam spartiečiui, Dieneko auklėtiniui. Tai man išgelbėjo gyvybę. Nors ir ne be ironijos, spartiečiai pripažino, kad gimiau laisvas. Kadangi juos žavėjo kai kurios laukinį žvėrį primenančios mano savybės, buvau pakylėtas į parastates pais statusą: tapau kovos bei treniruočių partneris agogos jaunuoliams. Agoga — tai pagarsėjęs trylikos metų trukmės negailestingų treniruočių ciklas, paversdavęs berniukus Spartos kariais.

Kiekvieną į karą keliaujantį sunkiaginklį spartiečių pėstininką lydėdavo bent vienas helotas. Enomotarchai, būrio vadai, pasiimdavo po du. Toks buvo ir Dienekas. Jo rango vadai neretai pasirinkdavo sau į pagrindinius palydovus, ginklanešius, laisvėje gimusį užsienietį ar net jauną motaksą, piliečio teisių neturintį ar pavainikį spartietį, dar nebaigusį agogos lavinimo. Gerai tai buvo ar blogai, bet mano šeimininkas į šias pareigas pasirinko mane. Žygyje prižiūrėjau jo šarvus, tvarkiau asmeninę mantą, gaminau jam maistą, paruošdavau vietą miegui, tvarstydavau žaizdas, — žodžiu, dariau viską, ką reikėjo, kad jis galėtų rūpintis tik kovinėmis pratybomis ir pačia kova.