Стивен Прессфилд - Ugnies vartai

— Manau, kad tavo draugas Tripodas buvo kvailys. Šiandieninis jo poelgis labiau rodo beatodairiškumą nei tikrą drąsą — andreia. Miestas neteko gyvybės, kurią kovos lauke paaukoti buvo galima daug prasmingiau.

Vis dėlto buvo akivaizdu, jog Dienekas jaučia žuvusiajam pagarbą.

— Kita vertus, jis mums šiandien parodė, kas yra didžiadvasiškumas. Tau ir visiems kitiems ritualą stebėjusiems berniukams jis atskleidė, ką reiškia pakilti aukščiau kūno, aukščiau skausmo ir mirties baimės. Jo agonija tave pribloškė. Tave tada užvaldžiusį jausmą tiksliausiai būtų pavadinti pagarbia baime, tiesa? Pagarba berniukui ir jame apsireiškusiai dieviškajai jėgai – daimonui. Tavo draugas Tripodas parodė mums, kas tai yra panieka šiam daiktui, — Dienekas vėl įbedė pirštu į kūną. — Išties didinga panieka.

Iš ten, kur stovėjau, mačiau, kaip berniuko pečiai ėmė trūkčioti. Dienekas apkabino jį ir paguodė. Berniukui pagaliau atgavus savitvardą, jo globėjas švelniai paleido jį.

— Ar mokytojai tau aiškino, kodėl Spartoje be jokios bausmės atleidžiama už kovoje pamestą šalmą ar krūtinšarvį, tačiau atimamos visos piliečio teises iš to, kuris grįžta be skydo?

— Aiškino, — atsakė Aleksandras. — Taip yra todėl, kad šalmą ir krūtinšarvį karys nešioja siekdamas apsisaugoti pats, o skydą — dėl visos rikiuotės saugumo.

Dienekas nusišypsojo ir savo globotiniui ant peties uždėjo delną.

— Atmink tai, mano jaunasis drauge. Yra jėga, kurios neveikia baimė. Stipresnė už savisaugos instinktą. Ir šiandien tu trumpam išvydai ją, tiesa, šiurkščiu, nesąmoningu pavidalu. Bet ji buvo ten ir ji buvo tikra. Todėl atminkime ir gerbkime už tai tavo draugą Tripodą.

Spiegiau prikaltas prie lentos. Girdėjau savo riksmą, aidu atsimušantį nuo aptvaro sienų ir toliau sklindantį po kalvų šlaitus. Supratau, kad taip elgtis gėdinga, bet liautis negalėjau.

Maldavau ūkininkų, kad paleistų mane, baigtų kankinti. Buvau pasiryžęs padaryti už tai bet ką ir stūgavau apie tai, kiek tik leido plaučiai. Kalnuose dingstančiu laibu mažo berniuko balseliu šaukiausi dievų. Žinojau, kad mane girdi Bruksijus. Ar neprivers jo meilė man įsiveržti čia ir leistis prikalamam drauge? Apie tai nemąsčiau. Norėjau vieno — kad skausmas baigtųsi. Maldavau, kad tie vyrai užmuštų mane. Abiejuose delnuose jaučiau vinių sutriuškintus kaulus. Niekad nebegalėsiu spausti juose ieties, ką jau ieties — net kastuvo. Būsiu klipata, luošys. Mano gyvenimas baigtas, o jo galas — pats menkiausias, pats negarbingiausias, koks tik būna.

Pajutau triuškinamą kumščio smūgį į skruostą.

— Užčiaupk kakarinę, apsisnargliavęs mažas šūdvabali!

Valstiečiai pakėlė lentą, atrėmę į sieną pastatė ją beveik stačią.

Taip prismeigtas aš raičiausi, stebėdamas, kaip dangumi lėtai slenka saulė. Išgirdę mano riksmus, iš kiek aukštėliau slėnyje įsikūrusių sodybų subėgo padaužos. Mergaitės nudrėskė nuo manęs drapanas ir pagaliais baksnojo man į genitalijas, berniūkščiai atlėkdavo ant manęs nusimyžti. Šunys uostinėjo basus mano padus, bet manęs ėsti kol kas dar nesiryžo. Klykti nustojau tik tada, kai visiškai užgniaužė gerklę. Mėginau atplėšti delnus ir palikti lentoje styroti vien tik vinis, tačiau vyrai tvirtai pririšo mane už riešų.

— Na, ir koks jausmas, sušiktas vagišiau? Pažiūrėsim, kaip dar ką nors pavogsi, mažas naktini žiurkiūkšti!

Kai urzgiantys mano kankintojų pilvai pagaliau nuginė juos vidun vakarienės, Diomachė atsėlino nuo kalvos ir nupjovė virves, kuriomis buvau pririštas. Vinių galvutės buvo giliai įsiskverbusios į delnus ir ištraukti jų jai niekaip nepavyko. Taigi savo durklu ji išdraskė medieną — ir aš išsilaisvinau su styrančiomis delnuose vinimis. Bruksijus nešė mane lygiai taip pat, kaip išprievartautą Diomachę.

— O Dieve, — teištarė ji išvydusi mano delnus.

ŠEŠTAS SKYRIUS

Ta žiema, kaip pasakė Bruksijus, buvo pati šalčiausia, kokią jis tik galėjo atsiminti. Aukštikalnių ganyklose šalo avys. Kalnų perėjas užvertė storos pusnys. Bado apakinti ir paklaikę elniai, iš kurių tebuvo likę vieni griaučiai, patys prašėsi paskerdžiami — leisdavosi žemyn prie avių aptvarų, kur juos paguldydavo kerdžių strėlės.

Stūmėme laiką aukštai kalnuose, vietose, kur kiaunių ir lapių kailis baltas kaip sniegas. Miegodavome piemenų paliktose žeminėse ar pačių akmeniniais kirviais išsikirstose ledo olose, kurių grindis išklodavome pušų šakomis. Kaip šunyčiai glausdavomės vienas prie kito užsikloję visomis trimis mūsų mantijomis. Meldžiau Bruksijaus ir Diomachės, kad paliktų mane ir leistų numirti ramybėje ir speige. Jie primygtinai reikalavo, kad leisčiausi nunešamas žemyn į miestą, pas gydytoją. Aš besąlygiškai atsisakiau. Niekada daugiau aš nestosiu prieš nepažįstamąjį be ginklo rankose. Nejaugi Bruksijus įsivaizdavo, jog gydytojai yra garbingesni ir kilnesni už kitus žmones? Kokio užmokesčio paprašytų kalnų miestelio šundaktaris? Kokią naudą jis įžvelgtų pamatęs vergą ir suluošintą berniuką? Kaip galėtų pasipelnyti iš bado išsekintos trylikametės mergaitės?

Neiti į miestą turėjau dar ir kitą priežastį. Nekenčiau savęs už tai, kad niekaip negalėjau liautis gėdingai spygavęs viso to išbandymo metu. Pamačiau savo paties širdį – ji buvo bailio širdis. Jaučiau sau kandžią ir negailestingą panieką. Brangios istorijos apie spartiečius vertė mane dar labiau savęs nekęsti. Nė vienas iš jų nebūtų pasielgęs kaip aš — be mažiausio trupinėlio orumo maldavęs pasigailėjimo. Taip pat mano sąžinę ir toliau graužė tėvų nužudymo aplinkybės. Kur aš šlaisčiausi didžiausios jų nevilties valandą? Manęs šalia nebuvo, kai jiems labiausiai reikėjo. Vaizduotėje vis regėjau jų žūtį, vis dar skaudžiai suvokiau, kad manęs su jais nebuvo. Troškau mirti. Paguodą teikė tik aiškus suvokimas, kad išties greit mirsiu ir išsivaduosiu iš savo gėdingos būties pragaro.

Bruksijus nujautė, apie ką mąstau, ir švelniai bandė mane raminti. Tu juk dar vaikas, kalbėjo jis man. Kokių karžygiškų stebuklų galima tikėtis iš dešimties metų vaikigalio?

— Spartoje dešimtmečiai jau vyrai, — pareiškiau jam.

Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai mačiau Bruksijų išties ir akivaizdžiai supykusį. Jis pagriebė mane už abiejų pečių, smarkiai papurtė ir privertė pažvelgti į jį.

— Klausyk manęs, vaike. Tik dievai ir didvyriai gali likti narsūs vienumoje. Vyras drąsos įgauna tik vienu būdu — kai jis yra greta ginklo brolių, kai stovi savo genties ir miesto rikiuotėje. Labiausiai pasigailėjimo verta būsena vienišo žmogaus, netekusio savo namų, dievų ir savo polio. Žmogus be miesto — ne žmogus. Jis tik šešėlis, kiaukutas, juokų ir patyčių objektas. Štai kuo dabar tapai, mano vargšas Kseo. Negalima tikėtis didvyriškumo iš to, kuris paliktas vienas, atskirtas nuo dievų ir namų.

Tai taręs jis atsitraukė nuo manęs ir nukreipė šalin sielvarto pilnas akis. Virš jo antakių mačiau vergo ženklą. Supratau. Štai toks jis gyveno mano tėvo namuose visus tuos metus.

— Tačiau tu laikeisi kaip tikras vyras, dėdule, — pasakiau pavartodamas patį meiliausią astakiečių kreipinį. — Kaip tau tai pavyko?

Jis liūdnai ir švelniai nužvelgė mane.

— Meilę, kurią būčiau galėjęs skirti savo vaikams, atidaviau tau, mažasis sūnėne. Tai mano atsakymas į dievų kelių nežinomybę. Tačiau argiečiai jiems, regis, brangesni nei aš. Jie net ne vieną, o du kartus leido jiems atimti iš manęs viską.