Стивен Прессфилд - Ugnies vartai

Į žemyną persikėlusi mūsų misija sužinojo, jog sėkmės nesulaukė ir kiti Spartos įgaliotiniai, siųsti į Kretos, Koso, Chijo, Lesbo, Šamo, Tašo, Skyro, Mikono, Paro, Teno ir Lemno salas. Nuolankumo persams ženklus rodė net paties Apolono gimtinė Delas.

Fobas.

Šį siaubą galima buvo įkvėpti kartu su oru Andro salos, kur išsilaipinom plaukdami į namus. Jutome jį kaip prakaitą ant odos Kėjoje ir Hermione, kur kiekvienoje uosto smuklėje ar prieplaukoje galėjai sutikti kokio nors laivo savininką ar irklininką, pasakojantį apie didžiulę mobilizaciją Rytuose ir nesuskaitomą priešų daugybę.

Fobas.

Šis pakeleivis lydėjo įgaliotinius jiems išsilaipinus Tirėjoje ir pradėjus dviejų dienų dulkėtą žygį per Pamoną į Lakedaimoną. Kopdami į rytinį kalnų masyvą, pasiuntiniai matė savo turtą į kalnus tempiančius žemdirbius ir miestelėnus. Saugomi ginkluotų šeimos vyrų, berniukai varė kviečių ir miežių maišais apkrautus asilus. Neilgai trukus paskui juos pasipils senukai ir vaikai. Aukštumose šeimos kasė po žeme puodynes su vynu ir aliejumi, rentė gardus avims ir rausė bei skaptavo stačiose uolose primityvius būstus.

Fobas.

Prie pasienio tvirtovės Karijoje mūsų grupė prisijungė prie pasiuntinių iš Graikijos miesto Platajų — tuzino vyrų su raitelių apsauga, vykstančių į Spartą. Jiems vadovavo Maratono didvyris Arimnestas. Sklido kalbos, jog šis karžygys, nors jau gerokai perkopęs per penkiasdešimt metų, to pergalingo mūšio metu su visais šarvais ir ginkluote brido per bangas ir kalaviju kapojo persietiškų trierų irklus, kai gelbėdami savo gyvybes jūreiviai stūmėsi nuo kranto. Spartiečiai mėgsta panašius dalykėlius. Jie užsispyrė, kad Arimnesto būrys pavakarieniautų kartu su mumis ir drauge žygiuotų likusį kelią iki miesto.

Platajietis pasidalijo savo žiniomis apie priešą. Pasak jo, persų armija, kurią sudarė du milijonai vyrų, sušauktų iš visų Imperijos tautų, praeitą vasarą susirinko prie Didžiojo Karaliaus sostinės Sūzų. Vėliau pajudėjo į Sardus, kur ir peržiemojo. Iš ten, kaip nesunkiai būtų nuspėjęs net mažiausiai prityręs karvedys, nesuskaitoma kariuomenė turėjo žygiuoti šiaurėn Mažosios Azijos pakrante per Ajoliją ir Troadą, pontoniniu tiltu arba valtimis persikelti per Helespontą ir toliau keliauti į vakarus, skersai kirsti Trakiją ir Chersonesą, pasukti į pietvakarius per Makedoniją, tada — į pietus, Tesaliją.

Į pačią Graikiją.

Spartiečiai kitiems atpasakojo, ką sužinoję Rodo saloje: kad persų armija jau žygiuoja iš Sardų, kad pagrindinė jos dalis dabar stovi ties Abidu, ruošdamasi keltis per Helespontą.

Po mėnesio jie bus Europoje.

Selasijoje mano šeimininko laukė pasiuntinys nuo Spartos eforų23 su diplomatiniu siuntiniu. Dienekui prireikė atsiskirti nuo grupės ir vykti tiesiai į Olimpiją. Lydimas manęs vieno, leidosi sparčiu žingsniu, nes ketino per dvi dienas sukarti penkiasdešimt mylių.

Tokiose kelionėse neretai aplink keliautoją nežinia iš kur susibėga visas būrys kuo geriausiai nusiteikusių šunėkų ir net puslaukinių benamių vietinių berniūkščių. Kartais šie rūpesčių nepažįstantys bendražygiai bidzena įkandin ištisą dieną, keldami aplink linksmą šurmulį. Dienekui patiko tokie laisvi bastūnai, jis niekad nepraleisdavo progos pasveikinti juos ir pasidžiaugti nuotaikinga jų kompanija. Tačiau tądien jis rūsčiai ignoravo visus, ką tik sutikdavome — tiek šunis, tiek žmones. Jis ryžtingai žengė pirmyn ir nesidairė nei kairėn, nei dešinėn.

Niekad nemačiau jo tokio susirūpinusio ir grėsmingo.

Mano įsitikinimu, šeimininko nerimo priežastimi tapo Rodo saloje nutikęs įvykis. Viskas vyko uoste, iškart po to, kai spartiečiai baigė keistis su egiptiečiais dovanomis ir jau rengėsi atsisveikinti. Stojo tokia akimirka, kai nepažįstamieji atmeta bendravimo formalumus, kuriais ligi tol grindė santykius, ir vienas su kitu pradeda kalbėti iš širdies — kaip vyras su vyru. Mano šeimininkas ir polemarchas 24 Olimpijus, Aleksandro tėvas, aiškiai įgijo kapitono Ptamitecho akyse pasitikėjimą. Pastarasis pasišaukė pirmuosius į šalį, pareiškęs, jog nori šį tą jiems parodyti. Nusivedė spartiečius į pakrantėje pastatytą karinių jūrų pajėgų vado palapinę ir gavęs jo leidimą parodė stebuklą, kokio spartiečiai ir, savaime aišku, aš gyvenime nebuvom regėję.

Tai buvo žemėlapis.

Geografinis atvaizdas, kuriame buvo matyti ne tik Heladė ir Egėjo jūros salos, bet ir visas pasaulis.

Išvyniotas žemėlapis į plotį siekė beveik du metrus, su mažiausiomis smulkmenomis, meistriškai išrašytomis ant nepaprastos medžiagos — Nilo papiruso. Iškėlus jį prieš šviesą, buvo galima kiaurai permatyti, vis dėlto net stipriausio vyro rankos nebūtų pajėgusios jo perplėšti, pirmiau neįpjovus krašto peilio ašmenimis.

Jūrininkas išvyniojo žemėlapį ant eskadros vado stalo. Parodė spartiečiams jų tėvynę, esančią pačiame Peloponeso pusiasalio viduryje, nuo jos už 140 mylių į šiaurės rytus matėsi Atėnai, dar šiauriau buvo Tėbai ir Tesalija, o pačioje Graikijos šiaurėje stūksojo Olimpo kalnas. Vakaruose geografo ranka buvo pavaizdavusi Sikeliją, Italiją ir visą sausumą bei jūrą iki Heraklio stulpų25. O išvyniota buvo tik nedidukė žemėlapio ritinio dalis...

— Įspūdį siekiu jums padaryti tik jūsų pačių labui, — į spartiečius per savo vertėją kreipėsi Ptamitechas. — Noriu atskleisti Jo Didenybės imperijos platybes ir išteklius, kuriuos jis ketina atgręžti prieš jus. Kad apsispręstumėte — priešintis ar ne — remdamiesi faktais, o ne spėlionėmis.

Jis išvyniojo papirusą ir atskleidė teritorijas į rytus. Lempos šviesoje išryškėjo Egėjo jūros salos, Makedonija, Ilyrija, Trakija, Skitija, Helespontas, Lidija, Kariją, Kilikija, Finikija ir jonėnų miestai Mažojoje Azijoje.

— Visas šias tautas valdo Didysis Karalius. Visas jas jis privertė paklusti. Ir visos jos žygiuoja prieš jus. Pastebite, mes dar nepasiekėm Persijos, imperijos būstinės...

Ritiniui toliau vyniojantis, išniro dar daugiau žemių. Egiptiečio ranka apvedė Etiopijos, Libijos, Arabijos, Egipto, Asirijos, Babilonijos, Šumero, Kapadokijos, Armėnijos ir Kaukazo kontūrus. Nusakė kiekvienos šių karalysčių šlovę, karių skaičių ir jiems būdingą ginkluotę.

— Sparčiai keliaujantis vyras Peloponesą gali kirsti per keturias dienas. Pažvelkite štai čia, mano draugai. Vien norint nukakti nuo Tyro26 iki Didžiojo Karaliaus sostinės Sūzų, žygiuoti prireiktų tris mėnesius. Ir visos šios žemės, visi jose gyvenantys vyrai, visi jų turtai priklauso Kserksui. Šios tautos, beje, nesivaidija tarpusavyje, kaip esat pratę jūs, helenai, nesiskaldo į besikivirčijančias sąjungas. Kai Karalius paliepia susirinkti, jie susirenka. Kai jis paliepia žygiuoti, kariuomenė žygiuoja. Ir vis dėlto, — Ptamitechas padarė reikšmingą pauzę, — mes dar toli nuo Persepolio ir Persijos širdies.

Jis tęsė vynioti ritinį.

Į regos lauką pateko naujos žemės, pavadintos dar keistesniais vardais. Egiptietis pažėrė naujų skaičių krūvą. Du šimtai tūkstančių iš šios satrapijos27, trys šimtai tūkstančių iš anos. Vakaruose likusi Graikija atrodė vis menkesnė ir menkesnė. Ji tarsi traukėsi lyginama su begalinėmis Persijos imperijos platybėmis. Egiptietis dabar prakalbo apie keisčiausius gyvūnus ir Chimerą. Jis paminėjo kupranugarius ir dramblius, laukinius asilus, dydžiu prilygstančius sunkiesiems arkliams. Jis apmetė pačios Persijos žemes, tada Mediją, Baktriją, Partus, Kaspianą, Ariją, Sogdą ir Indiją — vietas, apie kurias klausytojai apskritai niekad nebuvo girdėję.