Стивен Прессфилд - Ugnies vartai

— Tai korintiečių dovana, Kseo. Senas dalykėlis, gavau jį maždaug tada, kai tu gimei. Tiesa, jo istorija susijusi su mano broliu.

Mano šeimininkas pažvelgė į nuokalnę, Čempionų alėjos link. Galbūt jis netoliese jautė brolio šešėlį ar tiesiog jį trumpam užplūdo vaikystės, kovų ar agonių 28 prisiminimų nuotrupos. Ženklu jis parodė, jog turiu įpilti jam taurę vyno, sau — taip pat.

— Tada dar buvau paprastas pėstininkas, — nesulaukęs mano klausimų tęsė Dienekas. — Būrio vado šalmą užsidėjau vėliau. Ar norėtum išgirsti šią istoriją, Kseo? Vietoj pasakos prieš miegą?

Atsakiau, kad labai norėčiau. Šeimininkas susimąstė. Buvo aišku, jog jis svarstė, ar norą perpasakoti tuos įvykius gimdo ne tuštybė arba pernelyg didelis plepumas. Jei taip, jis iškart būtų liovęsis ką nors pasakoti. Tačiau tas įvykis, matyt, galėjo kai ko pamokyti, tad vos pastebimai linktelėjęs galva, mano šeimininkas nutarė tęsti ir patogiau įsitaisė ant šlaito.

— Tai nutiko prie Achileono, kai kovėmės su korintiečiais ir jų sąjungininkais arkadais. Nebeatsimenu, dėl ko kilo karas, bet tie kekšių vaikai įsidrąsino pakelti prieš mus ginklą. Jie išsklaidė pirmas keturias mūsų karių eiles, ir tada visame kovos lauke užvirė grumtynės vyras prieš vyrą. Būriui vadovavo mano brolis, o aš stovėjau šešioliktoj eilėj. Mūšio įkarštyje atsidūriau šalia Jatroklio. Kovėmės kaip pora — dyas. Šitos taktikos mokėmės nuo pat vaikystės. Skirtumas tik tas, kad dabar tai buvo tikra kruvina beprotystė, o ne sportas. Staiga atsidūriau priešais pabaisą primenantį priešą, šešių su puse pėdų ūgio, su kuriuo būtų turėję ką veikti net du raitininkai. Jam ką tik buvo lūžusi ietis ir ši netektis taip jį įsiutino, jog palei šlaunis tabaluojantis kardas jam visiškai išgaravo iš galvos. Supratau, kad privalau suvaryt į tą niekšą kokį gelžgalį, kol jis neprisiminė turįs ginklą. Puoliau. Jis mane pasitiko skydu — švaistėsi juo kaip kirviu, briauna į priekį. Pirmuoju smūgiu į šipulius sudaužė manąjį skydą. Sugriebęs už koto ietį, bandžiau persmeigti jį iš apačios, bet antruoju smūgiu jis sutriuškino ir ją, tad prieš šį demoną likau visiškai beginklis. Tada jis sviedė tą savo skydą kaip lėkštę ir jis rėžėsi man į šalmą, truputį aukščiau akiaskylių. Pajutau, kaip šalmo viršus nuplėšė pusę kaukolės ir nulėkė šalin. Akiaskylių kraštas prakirto odą po antakiu ir mano kairė akis apsipylė krauju. Pajutau tą bejėgiškumo jausmą, visad apimantį, kai esi sužeistas ir žinai, kad žaizda sunki, tik nežinai, kaip labai, kai atrodo, kad jau esi žuvęs, bet dar nesi tuo visai tikras. Viskas tada vyksta lėtai, kaip sapne. Griuvau veidu žemyn. Žinojau, kad tas milžinas viršum manęs ir taikosi kitu smūgiu pasiųsti mane pragaran.

Bet staiga šalia manęs išdygo jis. Mano brolis. Mačiau, kaip jis žengė į priekį ir metė savo kardą — ksifą — į tą Korinto Gorgoną kaip svaidomąjį peilį. Pataikė tiesiai po nosimi. Geležis išdaužė žmogėnui dantis, sutrupino žandikaulio kaulą ir įstrigo gerklėje — iš burnos liko styroti rankena.

Dienekas papurtė galvą ir niūriai sukikeno. Jis kuo puikiausiai suprato, kaip arti mirties tądien buvo atsidūręs. Rodėsi, jog už stebuklingą išgelbėjimą jaučia begalinę pagarbą dievams.

— Tačiau tai anaiptol neprivertė to šūdžiaus nurimti. Jis metėsi ant Jatroklio plikomis rankomis ir strypu žandikaulyje. Čiupau jį už kojų, o brolis — už pečių. Pervertėm jį žemėn kaip per imtynes. Suvariau jam į žarnas savo ieties ašmenis (beje, tik tiek ir buvo iš jos likę), tada sugriebiau kažkieno į purvą numestą smaigą ir užgulęs visu svoriu sustūmiau jį į kirkšnį, prisegiau milžiną prie žemės. Mano brolis ištraukė to velnio išperos kardą ir nunešė juo pusę jo viršugalvio drauge su bronziniu šalmu. Bet šis vis tiek kėlėsi. Niekad lig tol nemačiau savo brolio iš rimtųjų išsigandusio, tačiau tąkart jis paklaiko. „Dzeusai visagali!“ — suriko jis, ir tai buvo ne prakeiksmas, o malda, taip, myžančio sau ant blauzdų vyro malda.

Naktis buvo vėsi. Šeimininkas apsigobė pečius mantija ir nurijo dar vieną gurkšnį vyno.

— Jis, mano brolis, turėjo ginklanešį iš Skitijos, greičiausiai girdėjai apie jį. Spartiečiai tą vyrą vadino Savižudžiu.

Mano išraiška, matyt, išdavė nuostabą, nes žvilgtelėjęs į mane Dienekas nusijuokė. Minėtas vyrukas iš Skitijos buvo Dieneko ginklanešys prieš mane. Tačiau tai, kad jis anksčiau tarnavo Dieneko broliui, man buvo naujiena.

— Tas pasileidėlis į Spartą, kaip ir tu, atėjo pats. Pamišęs šunsnukis! Jį gynė kaltės jausmas — mat per genčių kivirčą dėl mergelių jis nudobė savo tėvą ar uošvį, tiksliai ir nebeprisimenu. Atvykęs į Lakedaimoną, jis pristojo prie pirmo sutikto žmogaus, kad šis pasiųstų jį į pragarą. Tam atsisakius, lindo su šiuo prašymu prie daugelio kitų. Tačiau bijodami ritualinio užsiteršimo, žmonės nenorėjo prasidėti. Galiausiai mano brolis pasiėmė atvykėlį į kovą ir pažadėjo, jog ten jį greitai nudobs. Žmogėnas pasirodė besąs visiškas beprotis. Jis nemindžikuodavo užnugaryje, kaip kiti ginklanešiai, o be jokių šarvų verždavosi į patį kovos sūkurį, ieškodamas mirties ir jos šaukdamasis. Jo ginklai, kaip žinai, buvo svaidomosios ietys. Gamindavosi jas pats, jos būdavo trumputės, ne ilgesnės už vyro ranką, vadino jis jas „adikliais“. Prie savęs, susidėjęs į dėklą, primenantį strėlinę, nešiodavosi dvylika tokių iečių. Išsitraukdavo po tris iš karto — dvi mesdavo vieną po kitos į tą patį priešininką, o trečią pasilikdavo artimai kovai. Tas vyras išties buvo toks... Bebaimis iki beprotybės, visiškai nesirūpinęs savo gyvybe.

Taigi tą akimirką pasirodė šis skitų nevisprotis. Šmaukšt, šmaukšt, šmaukšt — dviem adikliais jis pervėrė Korinto pabaisai kepenis — smailūs jų galai išlindo nugaroje, o trečiąją įsodino tiesiai jam į kiaušinius. Ir tai suveikė. Titanas įsispoksojo į mane, kartą sumaurojo, tada dribo žemėn kaip maišas iš vežimo. Neilgai trukus susivokiau, kad nuo pusės mano kaukolės nudirta oda, visas veidas kruvinas, o visas dešinys barzdos kraštas ir skruostas sumaitotas.

— Kaip jūs ištrukote iš mūšio lauko? — paklausiau.

— Ištrūkom? Brovėmės pirmyn mojuodami ginklais dar gerą tūkstantį žingsnių, kol priešas galutinai atgręžė mums subines — ir viskas buvo baigta. Negaliu apsakyti, kokia buvo mano būsena. Brolis griežtai uždraudė man liesti savo veidą. „Ant jo keli įdrėskimai“, — pasakė jis. O aš jaučiau, kaip kaukolę glosto vėjas, ir žinojau, kad padėtis prasta. Paskui atsimenu tik tą šlykštų chirurgąmūsų draugą Savižudį, kuris dygsniavo mane jūreivišku špagatu, ir brolį — jis laikė mano galvą ir be perstojo pokštavo. „Nebebūsi didelis gražuolis po šių procedūrų. O aš galėsiu nebesijaudinti, kad nušvilpsi mano nuotaką.“

Čia Dienekas nutilo, jo veidas surimtėjo, tapo iškilmingas. Jis pareiškė, kad toliau istorija yra asmeniška, tad privaląs dėti tašką.

Maldavau tęsti. Jis, matyt, pastebėjo mano nusivylimą. „Kam pradėti ir paskui nutraukti pusiaukelėje“, — mąsčiau.

— Ar žinai, — tarė jis ironiškai perspėdamas, — kas nutinka ginklanešiams, dėl kurių kaltės pasakojimai pasklinda už mokyklos ribų, — paskui jis gurkštelėjo vyno ir minutėlę pamastęs tęsė: — Tu žinai, kad aš esu ne pirmas savo žmonos vyras. Aretė pirmiausia buvo ištekėjusi už mano brolio.

Apie tai buvau girdėjęs, bet ne iš savo šeimininko lūpų.