Стивен Прессфилд - Ugnies vartai

Dėl šio ir kitų panašių įvykių Leonidas tapo brangus visiems vyrams, ne tik lygiateisiams spartiatams, bet ir visiems kitiems kariams ir perioikams. Jie regėjo, kaip jų beveik šešiasdešimties sulaukęs karalius drauge su jais kenčia visus vargus ir nepriteklius. Ir jie žinojo, kad prasidėjus kovai jis nesislėps užnugaryje, bet stos į pirmas gretas — kur karščiausia ir pavojingiausia.

Tokių pratybų tikslas — išmušti kariams norą juokauti. Sakoma, kad pokštams pasibaigus išeinamos tikrosios pamokos, tada kiekvienas karys ir visa kariuomenė padaro pažangą, nuo kurios viskas ir priklauso atėjus lemiamam išbandymui. Pratybų sunkumai skirti ne tiek sustiprinti raumenis, kiek užgrūdinti protą. Spartiečiai kalba, jog laimėti gali kiekviena kariuomenė, jei tik ji sugeba išsilaikyti ant kojų, nes tikrasis išbandymas prasideda tada, kai pasibaigia visos jėgos ir pergalė priklauso vien tik nuo valios.

Septintoji diena atėjo ir praėjo, kariuomenė pasiekė tą išsekimo ir suirzimo pakopą, dėl kurios ir buvo surengtos aštuonių nakčių pratybos. Atėjo vėlyva popietė, vyrai kaip tik kirdo iš pasigailėtinai menko snaudulio, buvo iškankinti troškulio, purvini, prasmirdę, nujausdami paskutiniosios nakties išbandymus. Visi buvo alkani ir išsekę, visiškai perdžiūvę dėl skysčių trūkumo. Tas pats pokštas apie kiekvieno vyro norą stoti į tikrą karą, kad pagaliau galėtų numigti ilgiau nei pusvalandį ir prikimšti pilną pilvą karšto maisto, buvo apipintas šimtais skirtingų variantų. Niurzgėdami ir skųsdamiesi, kariai šukavosi savo ilgus prakaite sumirkusius plaukus, o jų ginklanešiai ir helotai, tokie pat nelaimingi ir perdžiūvę, tiesė jiems paskutinį sausą figų pyragaitį, be jokio vyno ar vandens, ir rengė juos saulėlydžio aukojimui, o krūvon suguldyta ginkluotė laukė beprasidedančio nakties darbo.

Aleksandro treniruočių būrys buvo jau pabudęs ir rikiavosi. Tą patį nuokalnėje, žemiau kariuomenės stovyklos, darė ir kiti aštuoni ketvirtos amžiaus klasės (trylikos keturiolikos metų berniukų) būriai, vadovaujami dvidešimtmečių pratybų mokytojų. Kai su pranešimu skubėjau į aukštutinę stovyklą, žemumoje pasigirdo sambrūzdis.

Atsisukęs pamačiau kiek atsitraukusį nuo savo treniruočių būrio Aleksandrą, į jį įniršęs spoksojo narsus karys ir Olimpiados nugalėtojas Polineikas. Aleksandrui buvo keturiolika, Polineikui — dvidešimt treji. Net stoviniuojant už šimto žingsnių buvo matyti, kad berniukas smarkiai išsigandęs.

Visi žinojo, kad su karinguoju Polineiku geriau nejuokauti. Jis buvo Leonido sūnėnas, maža to — beprotiškai drąsus ir negailestingas. Jis, matyt, ėjo pro išsirikiavusius agogos berniukus ir pastebėjo taisyklių pažeidimą — berniukas prasikalto.

Pasirodė, kad Aleksandras nederamai pasielgė su savo skydu. Kalbant dorėnų terminais — etimasen. Tai reiškia, „suteršė“ jį. Jis paliko skydą voliotis ant žemės be priežiūros, per toli nuo savęs ir „veidu žemyn“, o įgaubta puse žvelgiančia į dangų.

Polineikas stovėjo priešais jį.

— Ką gi aš čia matau purve? — suriaumojo jis.

Aukštėliau susibūrę spartiečiai girdėjo kiekvieną skiemenį.

— Tikriausiai tai labai įmantrios formos naktipuodis? Ar čia naktipuodis?

Berniukas atsakė neigiamai.

— Kas gi tai?

— Tai skydas, pone.

Polineikas atkirto, kad tai neįmanoma.

— Tas daiktas ne skydas, — jo balsas galingai aidėjo per slėnio amfiteatrą. — Nes net kvailiausias per subinę dulkinamas mėšlinas vaikigalis -paidarionas — nepaliktų veidu žemyn gulinčio skydo, nes iš tokios padėties jo nepavyks akimirksnių pagriebti priešui užklupus.

Polineikas palinko virš tirtančio iš baimės berniuko.

— Tai naktipuodis, — pridūrė Polineikas. — Pripildyk jį.

Prasidėjo kankynė.

Aleksandras gavo įsakymą primyžti į skydą. Taip, tai buvo pratybų skydas. Tačiau drauge su kitais lygiaisiais žvelgdamas nuo atšlaitės Dienekas žinojo, kad šis ilgus dešimtmečius lopytas aspis priklausė Aleksandro tėvui, o prieš tai — seneliui.

Aleksandras buvo taip išgąsdintas ir taip perdžiūvęs dėl skysčių trūkumo, kad nesugebėjo išspausti nė lašelio.

Tada lygtyje atsirado dar vienas kintamasis. Tarp jaunimo, kuris tuo metu nebūdavo užsitraukęs vyresniųjų įniršio, pasitaikydavo nemažai mėgėjų piktdžiugiškai pasijuokti iš nemalonėn patekusio draugo bėdos. Nors visa rikiuotė sukando liežuvius slopindama baimės įkvėptą linksmumą, vis dėlto vienas nepaprastai dailus berniokas, vardu Arsitonas, garsėjantis kaip greičiausias sprinteris tarp bendraamžių, beje, labai panašus į Polineiką vaikystėje, susivaldyti nepajėgė. Pro sukąstus jo žandikaulius išsiveržė garsus prunkštimas.

Polineikas įtūžęs atsisuko į jį. Aristonas turėjo tris seseris ir visos jos, kaip sako lakedaimoniečiai, buvo „dvižiūrės“ — tokios gražios, kad žvilgtelėjęs vienąkart būtinai pakeldavai į jas akis ir antrąkart.

Polineikas paklausė Aristono, ar šis matąs čia ką nors juokinga.

— Ne, pone, — atsakė berniukas.

— Jei tau kažin kodėl labai linksma, palūkėk, kol atsidursi mūšyje. Tada bus dar linksmiau.

— Ne, pone.

— Taip taip. Tada kikensi kaip tavo prakeiktos seserys, — jis žengtelėjo Aristono link. — Ar taip tu įsivaizduoji karą, prakeiktas išsišokėli?

— Ne, pone.

Polineikas prikišo savo veidą prie pat berniuko veido, jo akys liepsnojo pykčiu.

— Atsakyk man. Kuris įvykis, tavo manymu, juokingesnis: ar kai priešas suvaro ietį tau į šiknaskylę, ar tavo dainorėlio draugo Aleksandro?

— Nei viena, nei kita, pone — akmeniniu veidu pratarė Aristonas.

— Bijai manęs, ar ne? Juk dėl to ir juokiesi — esi sušiktai laimingas, kad užsipuoliau ne tave?

— Ne, pone.

— Ką? Nebijai manęs?

Polineikas pareikalavo tiesaus atsakymo. Jei Aristonas bijotų jo — jis bailys. O jei ne — jis nutrūktgalvis žioplys, o tai dar blogiau.

— Ką reiškia tas „ne“, tu nelaimingas šūdo gabale? Geriau jau prisibijotum manęs, nes įgrūsiu savo kotą tau į dešinę ausį, prakišiu pro kairę ir pats pripildysiu tą naktipuodį.

Polineikas liepė kitiems berniukams padėti Aleksandrui. Menkutėms jų šlapimo čiurkšlėms ėmus tikšti į medinį oda išmuštą skydo karkasą ant Aleksandro motinos ir seserų pagamintų ir vidinėje skydo pusėje sukabintų sėkmės talismanų Polineikas vėl atsigręžė į Aleksandrą ir paklausė, kaip dera elgtis su skydu. Tai berniukui buvo žinoma nuo trejų metų.

— Skydas visą laiką turi būti laikomas stačias, — visu balsu paskelbė Aleksandras, — jo mova dilbiui ir rankena visad paruošta. Jei karys ilsisi stovėdamas, skydas turi būti atremtas į kelius. Jei jis sėdi ar guli, skydas vis tiek lieka vertikalus — jį prilaiko tripous basis (lengvas trikojis stovelis, kurį kiekvienas nešiodavosi pritvirtintą specialiai tam skirtame lizde vidinėje išgaubto skydo — hoplono — pusėje).

Polineiko paliepimu, kiti jaunuoliai nutraukė savo pastangas kuo daugiau prišlapinti į Aleksandro skydo įdaubą. Pažvelgiau į Dieneką. Jo veidas neišdavė jokių emocijų, nors gerai žinojau, jog jis myli Aleksandrą ir dabar tetrokšta vieno — mestis šlaitu žemyn ir užmušti Polineiką.

Tačiau Polineikas buvo teisus, o Aleksandras — ne. Berniukas turėjo išmokti pamoką.

Polineikas dabar rankoje laikė Aleksandro tripous basis. Nediduką trikojį sudarė trys viename gale odiniu diržu sujungti kuoliukai. Jie buvo vyro piršto storio, apytikriai aštuoniolikos colių ilgio.