Стивен Прессфилд - Ugnies vartai

Jo Didenybė beveik dvidešimt valandų per parą būdavo užimtas neatidėliotinais kariniais ir diplomatiniais reikalais. Nepaisydamas tokios galybės reikalų, Jo Didenybė neprarado noro išgirsti tolesnį belaisvio Kseono pasakojimą. Įsakė pokalbius tęsti Jam nesant ir užrašyti juos pažodžiui, kad radęs laisvą valandą galėtų juos perskaityti.

Užduoties graikas ėmėsi su entuziazmu. Nenugalimos persų kariuomenės naikinamos gimtosios Heladės vaizdas nepaprastai liūdino ir skaudino jį, drauge įplieskė ryžtą kuo greičiau užrašyti kiek įmanoma daugiau istorijos. Žinios apie Delfų nusiaubimą dar labiau padidino kalinio sielvartą. Slapčia jis išreiškė susirūpinimą, jog Jo Didenybė vis labiau nekantrauja klausydamas jo paties ir kitų žmonių asmeninių istorijų ir aiškiai nori greičiau pereiti prie aktualesnės jam spartiečių taktikos, lavinimosi ir karo strategijos. Graikas meldė Jo Didenybės kantrybės tvirtindamas, jog pasakojimo seką jam diktuoją dievai, tad jis, pasakotojas, tik vykdąs jų valią.

Vėl pradėjome devintos tašritu mėnesio dienos vakarą Nemirtingųjų vyresniojo Oronto palapinėje, Jo Didenybei nedalyvaujant.

Jo Didenybė panoro, kad smulkiai papasakočiau apie tam tikras spartiečių karines pratybas, konkrečiau-jaunimo lavinimo sistemą, jų ugdymą pagal Likurgo kario kodeksą. Puikiai ją iliustruoti galėtų tikras nutikimas, jis ne tik supažindintų su tam tikromis detalėmis, bet ir leistų pajusti dvasią. Šis įvykis jokiu būdu ne išimtinis. Papasakosiu jį, nes jis iškalbingas, be to, susijęs su keliais vyrais, kurių didvyriškumą Jo Didenybė turėjo progos stebėti savo paties akimis kovoje prie Karštųjų Vartų.

Tai nutiko maždaug prieš šešerius metus iki kautynių prie Termopilų. Tuo metu buvau keturiolikos, dar nepašauktas tarnauti savo būsimam šeimininkui ginklanešiu; tiesą sakant, Lakedaimone buvau išgyvenęs vos pora metų. Tarnavau kaip parastates pais, treniruočių partneris vienam bendraamžiui spartiečiui, vardu Aleksandras. Šį žmogų porąsyk jau minėjau bepasakodamas istoriją. Jis buvo polemarcho, karo vado, Olimpijaus sūnus, globojamas Dieneko.

Aleksandro šeima — viena kilmingiausių Spartoje; jo giminė per Euripontidų giminę ėjo tiesiog nuo Heraklio. Vis dėlto pagal kūno sudėjimą kario vaidmeniui jis nebuvo tikęs. Švelnesniame pasaulyje Aleksadras būtų galėjęs tapti poetu ar muzikantu. Niekas iš bendraamžių negalėjo prilygti jam grodamas fleita, nors instrumentą į rankas jis paimdavo ir lavindavosi tik retkarčiais. Dar didesniais gabumais pasižymėjo kaip dainininkas — tiek vaikystėje, kai dainavo altu, tiek subrendęs, kai jo balsas virto grynu tenoru.

Taip jau nutiko — galbūt panorėjus dievams — kad abudu mes, trylikamečiai paaugliai, vienu metu gavome perti už skirtingus nusižengimus priešingose to paties treniruočių lauko pusėse. Jis kažin kuo prasikalto savo pratybų būryje, o aš netinkamai nuskutau aukoti skirto ožio gerklę.

Plakamas Aleksandras krito anksčiau už mane. Apie tai užsimenu ne išdidumo skatinamas — aš tiesiog buvau labiau prie to pratęs. Šis mano pranašumas, Aleksandro nelaimei, tapo baisiausios jo negarbės dingstimi. Idant jis nuolat atmintų šią gėdą, jo rikiuotės mokytojai visam laikui paskyrė mane jam, nurodė muštis su manim tol, kol sumals mane į miltus. O man buvo pasakyta, jog jei kils mažiausias įtarimas, kad nuolaidžiauju, pasiduodu Aleksandrui iš baimės įskaudinti kilmingą spartietį ar dėl kitų priežasčių, būsiu plakamas tol, kol nugaroje ims boluoti kaulai.

Šiuose reikaluose lakedaimoniečiai ypač sumanūs. Jie žino, kad jokios kitos gudrybės nesusaistys dviejų paauglių taip tvirtai. Aiškiai suvokiau, jog deramai vaidindamas savo vaidmenį ir toliau liksiu prie Aleksandro, o kai jis sulauks dvidešimties ir užims vietą karių gretose, tapsiu jo ginklanešiu. Nieko geriau ir negalėjau norėti. Juk tam visų pirma aš ir atkeliavau į Spartą — kad atsidurčiau kuo arčiau karinių pratybų ir pats jose dalyvaučiau, kiek tik leis lakedaimoniečiai.

Tą tvankią vėlyvos vasaros popietę kariuomenė stovėjo prie ąžuolų Otonos slėnyje pasirengusi oktonitijai — aštuonių naktų pratyboms, kurios vykdomos tik Lakedaimone. Daugiau nei dvylika šimtų vyrų su visais šarvais ir ginkluote ir toks pat skaičius ginklanešių ir helotų išžygiavo į aukštikalnių slėnius ir treniravosi tamsoje keturias naktis paeiliui. Miegojo pasikeisdami dieną lauko stovykloje po atviru dangumi, pasirengę kovai. Likusias keturias paras treniravosi ir dieną, ir naktį. Sąlygos tyčia buvo sumanytos tokios rūsčios, idant pratybos kiek įmanoma labiau primintų tikrą karo žygį — imituojama buvo viskas, trūko tik sužeistųjų ir žuvusiųjų. Buvo rengiami naktiniai antpuoliai — su visa ginkluote ir šešiasdešimt penkis ar aštuoniasdešimt svarų sveriančiais skydu ir šarvais reikėdavo kopti stačiu šlaitu aukštyn. Pulti reikėdavo ir šlaitu žemyn. Taip pat išilgai jo. Vietovė buvo parinkta kuo akmeningesnė, ant atšlaičių augo daugybė gumbuotų, žemai išsišakojusių ąžuolų. Kariai mokėsi kaip vanduo tekėti aplink tuos riedulius ir medžius išlaikydami tiesią atakos liniją.

Visi patogumai ir malonumai paliekami namuose. Tiesa, pirmąsias keturias dienas vyrai gavo po šlaką vyno, kitas dvi — vandens, paskutines dvi apskritai turėjo kęsti be skysčių. Maisto davinį sudarė vargiai įkandamos sėmenų bandelės, kurios, kaip pareiškė Dienekas, tinkamos nebent plyšiams daržinėje kamšyti, ir kelios figos — jokio karšto patiekalo. Panašios pratybos naktiniams antpuoliams paruošia tik iš dalies. Svarbiausia jų paskirtis — išsiugdyti gebėjimą judėti nelygioje vietovėje naktį, kai akys niekuo negali padėti, ir išmokti tokiomis sąlygomis rast savo vietą falangoje30. Lakedaimoniečiams tai aksioma — kariuomenė privalo sugebėti ištiesinti rikiuotę ir persirikiuoti tiek dienos šviesoje, tiek aklai, nes, kaip žinoma Jo Didenybei, pirmojo susidūrimo — othismos — dulkių debesyje ir siaube matomumas visomis kryptimis tėra keli žingsniai, o visuotiniame krioksme kariai negirdi net savo pačių aimanų.

Neretai kiti helenai klaidingai mano (o spartiečiai tyčia kursto tokį požiūrį), jog lakedaimoniečių karinis parengimas iki kraštutinumų žvėriškas ir sausas. Menkiau tikrovę atitinkantį teiginį sunku būtų ir sugalvoti. Jokiomis kitomis aplinkybėmis nebuvau patyręs tokios nepaliaujamos linksmybės, kuri viešpatavo per šias visais kitais atžvilgiais sunkias pratybas. Pokštai pasigirsdavo vos nuskambėjus kovos signalui ir netildavo iki paskutinės minutės, kai vos kojas bepavelkantys kariai susisupdavo į apsiaustus ir griūdavo miegoti — bet net ir tada iš vieno ar kito laukymės krašto karius dar kuris laikas pasiekdavo taikliai sviestas sąmojis, priverčiantis raitytis juoku dar nepasidavusiuosius miegui.

Tai ypatingas kareiviškas humoras, kylantis iš drauge pergyventos kančios, jis dažniausiai vargiai suprantamas ten nebuvusiems ir nepatyrusiems tų pačių sunkumų.

„Kuo skiriasi Spartos karalius nuo eilinio kario?“ — klausia besitaisydamas guolį po atviru dangumi pliaupiant šaltam lietui vyras bendražygio. Šis akimirką teatrališkai mąsto. „Karalius miega šūde štai ten, — sako jis. — O mes miegame šūde štai čia.“

Kuo niūresnės sąlygos, tuo labiau vidurius paleidžiantys tampa pokštai ar bent taip atrodo. Man teko matyti, kaip garbingi penkiasdešimtmečiai ar net vyresni vyrai su vešliomis žilomis barzdomis ir veidais, panašiais į Dzeuso veidą, bejėgiškai griūna ant keturių, voliojasi žeme ant nugaros ir tikrąja to žodžio prasme juokiasi, kol apsimyža. Kartą netgi mačiau, kaip taikliai paleistas sąmojis paguldė patį Leonidą — kojos, nors jis labai stengėsi, visiškai atsisakė jo klausyti. Kiekvienąkart jam bandant pakilti, vienas iš jo bendražygių, žilaplaukių šeštą dešimtį baigiančių karvedžių, besikreipiančių į jį dar agogoje duota pravarde, persmeigdavo jį dar viena to paties pokšto versija ir priversdavo vėl susirietus kristi ant kelių.