Стивен Прессфилд - Ugnies vartai

— Iš šių neapmatomų kraštų Jo Didenybė sutraukė begalę karių, užaugusių po karšta Rytų saule, pripratusių prie neįsivaizduojamų sunkumų, ginkluotų ginklais, su kokiais dar nesate susidūrę, tad nežinosite, kaip jiems atsispirti. O visas išlaidas jis padengia iš nesuskaičiuojamų savo aukso ir turtų atsargų. Kiekviena prekė, kiekvienas vaisius, grūdas, kiekviena kiaulė, avis, karvė ir arklys, visa, ką duoda kasyklos, ūkiai, miškai ir vynuogynai, — Jo didenybės nuosavybė. Ir visa tai jis skyrė sutvirtinti kariuomenei, kuri dabar žygiuoja pavergti jūsų. Paklausykite manęs, broliai. Egiptiečių tauta labai sena, atsigręžę į praeitį mes skaičiuojame šimtus kartų. Mes matėme, kaip atsiranda ir žlunga imperijos. Mes valdėme ir buvom valdomi. Net ir dabar formaliai mes esam nugalėta tauta, tarnaujam persams. Tačiau pažvelkit į mane, draugai. Ar aš atrodau nuskurdęs? Pažemintas? Štai užmeskit akį į mano kapšą. Su visa pagarba sakau: galėčiau lengvai nupirkti jus ir visa, kas jums priklauso, vien už tai, ką nešiojuos su savimi.

Olimpijus pertraukė egiptietį ir pareikalavo kalbėti trumpiau, nenukrypti nuo esmės.

— Noriu pasakyti štai ką, draugai: Jo Didenybė gerbs jus, spartiečius, ne menkiau nei gerbia mus, egiptiečius, ar bet kokią kitą didžių karių tautą, jei tik pasielgsite išmintingai ir savo valia stosite po jo vėliava. Rytuose mes pasiekėme tai, kas jums, graikams, kol kas nežinoma. Ratas sukasi ir žmogus turi suktis drauge su juo. Priešintis ne tik kvaila — tai beprotystė.

Tuo metu stebėjau savo šeimininko Dieneko akis. Jis suvokė, kad egiptiečio ketinimai nuoširdūs, kad kalbėjo jis draugiškumo ir pagarbos vedamas. Ir vis dėlto šeimininkas nesugebėjo suvaldyti užplūdusio pykčio.

— Tu, drauge, matyt, niekad neragavai laisvės, — tarė Dienekas, — kitaip žinotum, jog ji perkama ne auksu, o plienu.

Tačiau tai taręs jis skubiai užgniaužė beišsiplieskiantį pyktį ir ištiesęs ranką draugiškai kumštelėjo egiptietį į petį, su šypsena žvelgdamas jam į akis.

— O dėl rato, apie kurį kalbi, tai jis, kaip ir visa kita, sukasi dviem kryptim, — baigė pokalbį mano šeimininkas.

Išvykę iš Pelanos, antros dienos popietę pasiekėme Olimpiją. Olimpinės žaidynės, skirtos Dzeuso garbei, yra pats švenčiausias iš visų Graikijoje vykstančių renginių. Šventinių savaičių metu nė vienas graikas nepakels rankos prieš kitą, netgi prieš svetimšalius įsibrovėlius. Žaidynės turėjo vykti šiemet, už kelių savaičių. Tiesą sakant, į Olimpijos aikštes ir gyvenamuosius plotus iš įvairių Graikijos miestų jau plūdo sportininkai ir jų treneriai, norintys kaip pridera, pagal dangaus įstatymą, pasiruošti būsimoje varžybų vietoje. Tie jauni, augaloti ir niekam savo jėga bei greičiu neprilygstantys atletai apsupo mano šeimininką vos tik jam atvykus. Neslėpdami jaudulio jie klausinėjo naujausių žinių apie artėjantį pavojų, buvo matyti, kad juos slegia olimpinis draudimas turėti ginklą. Padėtis man neleido klausinėti šeimininko, kokiu reikalu jis čia atvykęs, galėjau tik numanyti, jog jis būtent ir ketino prašyti šventikų padaryti išimtį ir atšaukti šį draudimą.

Kol Dienekas tvarkė savo reikalus, laukiau jo lauke. Kai jis grįžo, buvo belikę vos kelios valandos dienos šviesos. Kadangi buvome dviese, be jokių kitų palydovų, maniau, kad nieko nelaukdami pasuksime Spartos link. Šeimininko susirūpinimas nebuvo dingęs. Jis įtemptai mąstė.

— Eime, — pagaliau tarė jis, rodydamas kelią į Čempionų alėją vakarinėje Olimpijos stadiono dalyje, — parodysiu šį tą, kas praplės tavo akiratį.

Apėjome aplink garbės plokštes, kuriose buvo surašyti žaidynių čempionų vardai ir gimimo vietos. Ten mano akis užkliuvo už Polineiko vardo. Polineikas buvo mano šeimininko bendrakeleivis, kai vykome su misija į Rodo salą. Tas vardas akmenyse už pergalę bėgimo su šarvais varžybose buvo iškaltas du kartus iš eilės. Dienekas atkreipė dėmesį į kitus Lakedaimono čempionų vardus: dabar jau ketvirtą ar penktą dešimtį einančius vyrus, pažinotus iš matymo, taip pat tuos, kurie jau buvo kritę kovose prieš dešimtmečius ar net šimtmečius. Galiausiai jis parodė man vardą žmogaus, laimėjusio pentatlono varžybas prieš keturias Olimpiadas.

Jatroklis,

Nikodiado sūnus,

Lakedaimonietis.

— Tai mano brolis, — tarė Dienekas.

Nakvoti mano šeimininkas nuėjo į bendrą spartiečių poilsiui skirtą patalpą. Jam buvo atlaisvintas gultas viduje, aš gavau vietą po portiku. Vis dėlto jo nerimas neatslūgo. Man dar nespėjus deramai įsitaisyti ant vėsių akmeninių grindų, jis pasirodė iš vidaus visiškai apsirengęs ir davė ženklą sekti paskui. Ištuštėjusiomis alėjomis atėjome prie stadiono, tada įsukome į tunelį, kuriuo vidun patekdavo varžybų dalyviai. Taip atsidūrėme plačioje, tylos persmelktoje erdvėje priešais areną, žvaigždžių šviesoje atrodančią violetinės spalvos. Dienekas palypėjo aukščiau teisėjų sėdynių ten, kur Žaidynių metu būdavo paliktos vietos spartiečiams. Išsirinko kampelį po pušimis ant šlaito, atgręžto į stadioną, ir atsisėdo.

Sako, kad įsimylėjėliai prabėgusį laiką asocijuoja su mylimosiomis, kurių grožis vienu ar kitu metu kaitino jų širdis. O motinai ir tėvui metus skaičiuoti padeda gimę vaikai: tais metais vienas iš jų žengė pirmą žingsnį, anais — kitas ištarė pirmus žodžius. Tokiomis jaukiomis akimirkomis nužymėtas mylinčių tėvų kalendorius, tokiu būdu metai įvardijami jų atminties knygoje.

Tačiau karys laiką skaičiuoja ne šiais mielais matais, net ne kalendoriniais metais, o kovomis, karo veiksmais, prarastais bendražygiais, įveiktais mirties išbandymais. Susirėmimai ištrina visus paviršutiniškus atsiminimus ir palieka vien kovos laukus ir jų pavadinimus — pastarieji kario atmintyje užima ypatingą vietą, juos jis perka už šventas kraujo monetas, už mylimų ginklo brolių gyvybes. Kario istorija rašoma plieno plunksna, neišdildomai išgraviruojama ietimi ir kalaviju ant jo paties kūno.

Dienekas sėdėjo medžių šešėlyje ant žemės, virš stadiono. O aš ėmiausi vykdyti savo, jo ginklanešio, pareigas: pašildęs aliejaus su gvazdikėliais ir taukės žole įtryniau jam kūną. To jis (kaip, beje, bemaž kiekvienas pilnateisis pilietis, peržengęs trisdešimties metų ribą) reikalaudavo kiekvienąkart prieš guldamasis ant žemės ir užsnūsdamas. Dienekas toli gražu nebuvo senukas — dar tik neseniai sulaukė keturiasdešimt dvejų, tačiau jo sąnariai traškėjo kaip tikro senolio. Ankstesnis jo skitų kilmės ginklanešys, vadintas Savižudžiu, parodė man, kaip tinkamai išmasažuoti gumbelius ir surambėjimus aplink nesuskaitomų žaizdų ant šeimininko kūno randus, taip pat sužinojau nedidelių gudrybių, kaip apkaustyti jį šarvais, kad šie jo negalavimai būtų nepastebimi. Kairiu petimi Dienekas negalėjo pasiekti ausies, o tos pačios rankos alkūnė nesidavė iškeliama aukščiau peties. Jo stuburas beveik nesilankstė ir jis nesugebėdavo pakelti skydo nuo žemės net tada, kai tas būdavo atremtas į jo kelį. Nelankstė Dienekas ir savo dešinės pėdos, nebent aš gerai išmasažuodavau sausgysles ir sąnarius — nervai tada atgydavo, sąstingis kuriam laikui praeidavo.

Tačiau apie šiurpiausią mano šeimininko žaizdą bylojo sukrečiantis dantytas randas, storumo sulig vyro nykščiu, einantis per visą kaktą truputį žemiau plaukų linijos. Paprastai jį dengdavo ilgoki ant kaktos krintantys plaukai, tačiau kai jis atmesdavo juos aukštyn, prieš man uždedant jam šalmą, ar surišdavo užpakalyje eidamas gulti, ši melsvai pilkšva žaizda pasirodydavo visu „gražumu“. Žvaigždžių šviesoje mačiau ją ir dabar. Smalsumas mano veide šeimininkui pasirodė juokingas, jis tyliai sukikeno ir pakėlęs delną pirštu perėjo per rando kontūrą.