Стивен Прессфилд - Ugnies vartai

Kiekvienas Graikijos vyras žinojo, ką reiškia pralaimėti kare, taip pat suvokė, jog ši karti taurė anksčiau ar vėliau apsuks ratą apie stalą ir atsidurs priešais jį.

O Azijoje suspindėjus Jo Didenybės šlovei, tapo aišku, jog ši valanda ateis greičiau.

Po visą Graikiją iš lūpų į lūpas lydimas panikos keliavo gandas apie Jo Didenybės mobilizacijos mastus Rytuose ir apie jo ketinimus dūmais paleisti visą Graikiją. Kalbančiųjų apie tai buvo per daug, kad būtų likusi viltis tuo abejoti.

Taigi viską buvo persmelkusi panika. Jai net davė vardą.

Fobas.

Didžioji Baimė.

Žmonės bijojo Jūsų Didenybės. Taip, jiems kėlė siaubą Kserksas, Didysis Rytų Imperijos Karaliaus Darėjo sūnus, valdovas visų žmonių nuo ten, kur kyla saulė, iki ten, kur ji leidžiasi. Visa Graikija žinojo, kad nesuskaičiuojama daugybė karių jau išžygiavo po jo vėliava, idant ją pavergtų.

Dešimt metų jau praėjo nuo mūsų miesto apiplėšimo, tačiau tų dienų siaubas neišdilo ir toliau gyveno manyje. Buvau devyniolikmetis. Įvykiai, apie kuriuos atėjus eilei dar papasakosiu, atskyrė mane nuo pusseserės ir Bruksijaus ir nubloškė į Lakedaimonąkaip ir norėjau. Po kurio laiko gavau progą tarnauti savo šeimininkui, spartiečiui Dienekui. Aš ir dar trys ginklanešiai, lydintys kitus tris Spartos atstovus — Olimpijų, Polineiką ir Aristodemą — buvom išsiųsti į Rodo salą, priklausiusią Jo Didenybės imperijai. Kaip tik ten šie kariai ir aš pats pirmąkart išvydom karinių Persijos pajėgų galios trupinėlį.

Visų pirma pasirodė laivai. Buvau gavęs laisvą popietę ir leidau šį laiką siekdamas kuo daugiau sužinoti apie salą. Prisiartinęs prie besimiklinančių rodiečių svaidyklininkų stebėjau, kaip šie energija trykštantys vyrukai svaido švininius rutuliukus, dydžio sulig trimis vyro nykščiais. Šiais mirtį nešančiais sviediniais jie sugebėdavo pramušti už šimto žingsnių pastatytą pusės colio storio pušinę lentą, o žmogaus krūtinės dydžio taikinį iš tokio atstumo jie kliudydavo triskart iš keturių. Vienas iš jų, mano metų jaunuolis, rodė, kaip minkštame švininių sviedinių paviršiuje jie išraižo pašaipius sveikinimus: „Paskanauk šito“ arba „Su meile ir bučiniais“. Tik staiga pokalbis nutrūko, visi įsmeigė akis į jūrą ir ėmė rankomis rodyti į horizontą, Egipto link. Matėme bures, greičiausiai visos eskadros, bent už valandos kelio pėsčiomis nuo mūsų. Svaidyklininkai neilgai trukus užmiršo laivus ir pratęsė pratybas. Tačiau, regis, nepraėjo nė kelių akimirkų, kai vaikinai vėl atsigręžė į jūrą... šįkart jų veidai buvo apimti išgąsčio ir pagarbios baimės. Visi sustingo ir įsistebeilijo į vieną pusę. Artinosi eskadra tristiebių laivų. Apiplaukę kyšulį, jie jau suko prie kranto. Niekas dar nebuvo matęs tokio dydžio ir taip greit bangas skrodžiančių laivų.

Tai buvo karo laivai — tirėnų trieros18, tokios žemos, kad talamitų 19 suolai buvo pakilę virš banguojančio vandens vos per delną. Laivai lenktyniavo vienas su kitu Jo Didenybės garbei. Jie ruošėsi žygiui į Graikiją. Karo žygiui. Stojus lemtingai dienai, bronza apkalti jų taranai pasiųs dugnan karinį Heladės laivyną.

Tą vakarą Dienekas ir kiti įgaliotiniai pėsčiomis nukako į Lindo miesto uostą. Karo laivai buvo išvilkti ant kranto, juos iš visų pusių supo egiptiečių jūrų pėstininkai. Šie spartiečius atpažino iš skaisčiai raudonų apsiaustų ir ilgų plaukų. Paskui įvyko gana ironiška scena. Jūrų pėstininkų vyresnysis šypsodamasis rankos mostu pašaukė spartiečius į priekį iš laivus apsupusios žioplių minios ir surengė mums eskadros apžiūrą. Padedami vertėjo, vyrai ėmė svarstyti, kaip greit jie atsidurs priešingose kovos pusėse ir ar likimas vėl nesuves jų akis į akį žudynių sūkuryje.

Egiptiečių jūrų pėstininkai buvo aukščiausi kada nors mano matyti vyrai, juoda buvo beveik juoda nuo karštos saulės. Jie avėjo elnio odos batus, vilkėjo žvynuotus krūtinę ir nugarą dengiančius šarvus ir stručio plunksnomis puoštus šalmus, inkrustuotus auksu. Ginkluoti buvo pikomis 20 ir lenktais kardais. Linksmai nusiteikę, jie lygino savo sėdmenų ir šlaunų raumenis su spartiečių ir juokavo tarpusavyje kitiems nesuprantama kalba.

— Džiaugiuosi jus matydamas, hienasnukiai išgamos, — dorėnų dialektu šypsodamasis tarė Dienekas jūreivių vyresniajam ir šiltai paplekšnojo jam per petį. — Nekantrauju nupjauti tau kiaušus ir pasiųsti krepšelyje namo. Nieko nesupratęs egiptietis nusijuokė ir visas spinduliuodamas nesuprantama kalba metė neabejotinai nė kiek ne mažiau grėsmingą ir nešvankų įžeidimą.

Paskui Dienekas per vertėją paklausė vyresniojo, kuo šis vardu.

„Ptamitechas“, — gavo atsakymą.

Spartiečių liežuviams toks žodis buvo neįveikiamas, tad jie pavadino jūreivį „Tomiu“, o tai, regis, šiam suteikė daug pasitenkinimo. Dienekas pasiteiravo, kiek dar tokių karo laivų Didysis Karalius turi savo laivyne.

— Šešiasdešimt, — perdavė atsakymą vertėjas.

— Šešiasdešimt laivų? — perklausė Aristodemas.

Egiptietis vėl apakino pašnekovus šypsena.

— Šešiasdešimt eskadrų.

Jūrų pėstininkai leido spartiečiams atidžiau apžiūrėti ant kranto tįsančius karo laivus. Jie buvo paversti ant šono taip, kad matytųsi korpuso apačia ir ją galima būtų valyti bei sandarinti — tą entuziastingai ir darė tirėnų jūrininkai. Užuodžiau vašką. Jūreiviai tepė juo laivų pilvus, kad šie geriau slystu vandeniu. Korpuso lentos buvo sujungtos taip tiksliai, jog atrodė, kad visa tai darė ne laivų statytojai, o baldžiai. Jungiamosios plokštės tarp tarano ir korpuso buvo padengtos greitį didinančia keramika ir išteptos alyva. Šalia šių greitaeigių laivų spartiečių laivai priminė šiukšles gabenančius luotus. Vis dėlto gyviausią mūsų susidomėjimą sužadino kiti, su jūra nesusiję dalykai.

Turiu omenyje iš metalinių grandžių nunertas strėnjuostes, saugojusias intymias jūrininkų kūno vietas.

— Kas čia per vystyklai? — juokdamasis paklausė Dienekas ir timptelėjo už vyresniojo strėnjuostės kampo.

— Atsargiau, drauguži, — atkirto jūrininkas su teatrališka gestu, — girdėjau apie jus, graikus!

Egiptietis tada savo ruožtu pasiteiravo spartiečių, kurių galų šie nešioja tokius ilgus plaukus.

— Nes jokia kita puošmena nepadaro gražaus vyro dar dailesnio, o bjauraus — dar labiau atstumiančio, — cituodamas įstatymų kūrėją Likurgą atsakė Olimpijus. — Ir tai nieko nekainuoja.

Paskui jūrų pėstininkas ėmė tyčiotis iš trumpų spartiečių kalavijų — ksifų. Jis neva niekaip negalįs patikėti, kad tai tikri lakedaimoniečių kovos ginklai. Kiekvienam aišku, kad jie žaisliniai. Kaip tokiais mažutėlaičiais obuoliams pjaustyti skirtais peiliukais galima ką nors padaryti priešui?

— Visa gudrybė tą, — tarė Dienekas krūtine įsiremdamas egiptiečio krūtinėn, — kad reikia gerai priglusti.

Jiems persiskyrus, spartiečiai padovanojo jūreiviams du odinius maišus vyno, beje, geriausio, kokį turėjo, skirto Rodo valdytojui. Jūrininkai davė kiekvienam spartiečiui po auksinį dariką (mėnesio Graikijos irklininkų užmokestį) ir po maišioką šviežių Nilo granatų.

Į Spartą misija grįžo nieko nepešusi. Rodiečiai (tai tikriausiai Jo Didenybei žinoma), kaip ir lakedairnoniečiai, yra dorėnai21, jų tarmė panaši į lakedaimoniečių, dievus jie vadina tais pačiais iš dorėnų dialekto kilusiais vardais. Tačiau jų sala buvo tapusi Imperijos protektoratu dar prieš prasidedant Persų karams22. Tad kokį kitą pasirinkimą, jei ne pasiduoti, turėjo rodiečiai — juk jų gyvenamosios vietos driekėsi po pat imperijos laivyno stiebų šešėliais? Per daug nesitikėdami, Spartos įgaliotiniai tik pabandė pasinaudoti giminystės saitais ir atkalbėti dalį rodiečių laivyno nuo tarnystės Jo Didenybei. Tačiau įkalbėti nepavyko nieko.