Стивен Прессфилд - Ugnies vartai

Žodžiai, kuriais jis ketino nuraminti mane, tik dar labiau sustiprino pasiryžimą mirti. Mano delnai sutino ir tapo lyg kaladės, dukart didesni nei įprastai. Iš žaizdų sunkėsi pūliai, paskui stingo ir virsdavo šlykščia ledo mase, kurią kiekvieną rytą turėjau nukrapštyti, kad pasirodytų išdarkytos žaizdos. Bruksijus stengėsi kiek įmanydamas — tepė jas tepalais, dėjo karštus kompresus. Viskas buvo veltui. Abu viduriniai dešinės plaštakos delnakauliai buvo sutrupinti. Negalėjau ne tik kad suspausti kumščio, bet apskritai lankstyti pirštų. Niekada nepajėgsiu gniaužti ieties ar kalavijo rankenos. Diomachė pamėgino paguosti mane — ji palygino man padarytą žalą su savąja. Bet aš tik karčiai nusijuokiau:

— Tu ir toliau sėkmingai gali būti moterim. O ko dabar vertas aš? Kaip galėsiu užimti vietą kovos rikiuotėje?

Naktį karštligę keitė šalčio priepuoliai: virpėjau taip, kad net barškėjo dantys. Blaškiausi Diomachės rankose, o iš viršaus savo kūnu mus šildė Bruksijus. Vis nesilioviau šaukęsis dievų, tačiau atsakymo nesulaukiau jokio. Buvo akivaizdu, kad jie paliko mus, praradusius save ir nebepriklausančius poliui.

Vieną karštligišką naktį, po nutikimo pas ūkininką praėjus turbūt kokiai dešimčiai dienų, Diomachė su Bruksijum suvyniojo mane į odas, o patys leidosi ieškoti maisto. Jie tikėjosi netikėtai užklupti kokį kiškį ar žemėn nusileidusį tetervinų pulkelį.

Tai buvo proga. Pasiryžau ją išnaudoti. Palaukiau, kol sniego girgždėjimas po Bruksijaus ir Diomachės pėdomis visai nutilo. Palikęs jiems mantiją, kailius ir autus, basomis pasileidau į snaigių sūkurį.

Klampojau, kaip man atrodė, valandų valandas, tačiau iš tikrųjų, matyt, ne ilgiau nei penkias minutes. Karštinė nepaleido manęs iš savo gniaužtų. Buvau apakintas, kaip ir tie elniai, tačiau mane vedė neklystamas krypties pojūtis. Priėjau nedidukę laukyme tarp pušų ir supratau, kad tai ir yra mano vieta. Mane buvo užvaldęs nepaprastai stiprus noras viską atlikti kaip pridera. O visų svarbiausia — nepridaryti rūpesčių Bruksijui ir Diomachei.

Išsirinkau vieną medį ir atsirėmiau į jį nugara taip, kad jo dvasia, kuri siejosi tiek su žeme, tiek su dangumi, saugiai išvestų manąją iš šio pasaulio. Taip, būtent šis medis. Jaučiau, kaip nuo kojų pirštų ėmė kilti Miegas — Mirties brolis. Pamažu jis pakilo iki strėnų ir juosmens. Įsivaizdavau, kad sąstingis pasieks širdį ir aš iškeliausiu. Bet tada mane persmelkė siaubinga mintis.

O kas, jei išsirinkau netinkamą medį? Galbūt turėčiau būt atsišliejęs štai į tą. Arba aną. Mane pasigvelbė abejonių pagimdyta panika. Aš išsirinkau netinkamą vietą! Privalau pasikelti, bet nebepajėgiu valdyti galūnių. Ėmiau garsiai dejuoti. Ak, nesugebu net dorai numirti! Panika ir neviltis pasiekė viršūnę...

Ir tada krūptelėjau, nes išvydau tiesiai priešais save laukymėje stovintį vyrą!

Visų pirma šovė mintis, jog jis galėtų padėti man persikelti kitur. Galėtų ir patarti. Padėti apsispręsti. Kartu mes išrinktume tinkamą medį ir jis perneštų mane prie jo. Bet iš kažkokios mano sąmonės kertelės išsprūdo kita sustirusi mintis: ką šis vyras čia per tokį sniegą veikia?

Sumirksėjau ir iš visų beblėstančių jėgų pabandžiau sutelkti žvilgsnį. Ne, tai nebuvo sapnas. Žmogysta, kad ir kas ji buvo, išties stovėjo priešais mane. Į galvą atėjo miglota mintis, kad gal tai dievas. Dingtelėjo, kad elgiuosi jo atžvilgiu netinkamai. Įžeidžiamai. Man, be abejo, derėjo parodyti jam pagarbią baimę, siaubą ar — geriausia — pulti prieš jį ant kelių. Vis dėlto jo laikysena, ne tiek grėsminga, kiek keistai mįslinga, regis, sakė: „Mesk iš galvos rūpesčius.“ Pasistengiau tai ir padaryti. Jam tai lyg ir patiko. Žinojau, kad jis tuoj kažin ką pasakys ir kad tie jo žodžiai bus nepaprastai svarbūs man šiame žemiškajame gyvenime, tiksliau, tame, kuris turėjo netrukus prasidėti. Privalau klausytis įtempęs visą klausą ir nieko neužmiršti.

Švelnios ir gerumu spindinčios jo akys susitiko su manosiomis.

— Ietis man visad buvo labai negrakštus ginklas, — prašneko jis ramiu, didingu balsu, kokį turėti galėjo tik dievas.

Ėmiau svarstyti, ką jis tuo norėjo pasakyti. Kodėl negrakštus? Toptelėjo, kad šis žodis parinktas visiškai sąmoningai. Tai dievas jį parinko. Jis labai svarbus, nors dar nenutuokiau kodėl. Ir štai tada pamačiau per jo petį permestą sidabrinį lanką.

Lankininkas.

Apolonas Toliašaudis.

Akimirksniu, bet be jokio žaibo blyksnio ar apreiškimo, tai yra pačiu paprasčiausiu ir suprantamiausiu pasaulyje būdu suvokiau viską, ką reiškė ir jo žodžiai, ir pasirodymas. Žinojau, ką jis turėjo omenyje ir ką turiu daryti aš.

Mano dešinioji ranka. Sudarkytas jos raumenynas ir sausgyslės niekad neleis man suspausti delne ieties koto, kaip pridera kariui.

Tačiau nykščiu ir rodomuoju pirštu iš žarnų suvytą lanko templę įtempti sugebėčiau. Nors iš kairiosios ir visiems laikams atimta jėga gniaužti virvinę hoplono, skydo, rankeną, ji galėtų visai tvirtai laikyti medinę lanko dalį.

Lankas.

Mane išgelbės lankas.

Lankininko akys, prieš nusigręždamos, švelniai tyrė manąsias. Ar supratau? Jo akys ne tiek klausė, ar „Dabar tarnausi man?“, kiek patvirtino mano ligi tol nenujaustą faktą, jog tarnauju jam nuo pat gimimo.

Pajutau, kaip į juosmens sritį grįžta šiluma, kaip į kojas ir pėdas vėl plūsteli kraujas. Išgirdau, kaip iš pakalnės mane vardu šaukia pusseserė. Su Bruksijum ji naršė kalvos šlaitus ir ieškojo manęs.

Klampodama per užsnigtą gūbrį pušų giraitės link, Diomachė mane rado.

— Ką darai čia vienui vienas? — riktelėjo ji man. Jaučiau, kaip ji stipriai talžo man per skruostus, tarsi norėdama pabudinti iš miego ar gilaus svaigulio. Ji verkė, spaudė mane prie savęs ir glėbesčiavo, nusiplėšė savo apsiaustą ir apvyniojo juo mane. Tada ji pakvietė Bruksijų. Šis, nors ir iš visų jėgų skubėdamas, per savo aklumą vis dar keberiojosi šlaitu aukštyn.

„Man viskas gerai“, — išgirdau savo paties balsą. Ji nesiliovė plaukšėjus man per veidą, vis raudojo ir keikė mane, kad esu toks kvailas ir kad mirtinai juos nugąsdinau.

„Man viskas gerai, Dio“, — girdėjau, kaip tą patį vis kartojo mano balsas.

„Man viskas gerai“.

SEPTINTAS SKYRIUS

Pasakodamas visus šiuos įvykius, nutikusius po užgrobimo miesto, apie kurį Jo Didenybė nežino nieko, kuris apskritai mažai kam buvo žinomas ir ne kažin kuo galėjo pasigirti, kuris nepagimdė nė vieno legendinio didvyrio ir kuris niekaip nesusijęs su dabartiniu Jo Didenybės pajėgų mūšiu su spartiečiais bei jų sąjungininkais prie Termopilų perėjos, meldžiu Jo Didenybės kantrybės.

Per dviejų paauglių ir vergo išgyvenimus tenoriu perteikti tą dvasios siaubą, kurį priversti patirti bet kokie nugalėti gyventojai, nušlavus nuo žemės paviršiaus jų miestą. Nors Jo Didenybė vadovavo daugybei karų, vis dėlto žmonių kančias jis regėjo tik per atstumą, nuo purpurinio sosto aukštumų ar gūnia apdengto žirgo, apsuptas paauksuotų savo karališkosios sargybos iečių.

Per kitą dešimtį metų tarp įvairių Graikijos miestų įsiplieskė mažiausiai šeši karai. Buvo visiškai ar bent iš dalies nusiaubti bent keturiasdešimt polių. Sudegė nesuskaičiuojama daugybė ūkių ir šventyklų, paskendo aibės karo laivų, kovose žuvo šimtai tūkstančiai karių, o jų žmonos ir dukterys tapo vergėmis. Joks helenas, nesvarbu, koks galingas būtų buvęs jo miestas, nebūtų galėjęs užtikrintai teigti, kad jo namai tais metais liks stovėti ant žemės paviršiaus, galva ir toliau puikuosis ant pečių, o šalia jo ramiai gyvens žmona ir vaikai. Tokia padėtis nebuvo neįprasta — nei geresnė, nei blogesnė už bet kurią kitą epochą per tūkstančius metų nuo pat Achilo ir Hektoro, Tesėjo ir Heraklio, nuo pačių dievų gimimo laikų. Įprasti reikalai, kaip sako pirkliai — emporoi.