Стивен Прессфилд - Ugnies vartai

— Kodėl nebesikalbi su manimi? — paklausiau jos vieną naktį, kai sunkiai kopėme į akmeningą šlaitą. — Kodėl nebegaliu padėti galvos tau ant kelių kaip seniau?

Ji pravirko ir nieko neatsakė.

Iš tvirto uosio pasidariau ietį, kokias nešioja pėstininkai, o smaigalį apdeginau ugnyje — tai jau nebuvo berniuko žaislas, bet ginklas, kurio paskirtis — žudyti. Širdį man maltinio keršto vaizdiniai. Gyvensiu tarp spartiečių. Atėjus laikui, išžudysiu argiečius. Treniravausi taip, kaip mačiau darančius mūsų karius, žygiavau, lyg būčiau būryje kitų, aukštai laikiau pakėlęs menamą skydą, tvirtai spaudžiau delne ietį virš dešinio peties, pasiruošęs smeigti. Kartą prieblandoje pamačiau šalimais stovinčią ir šaltai mane stebinčią pusseserę.

— Užaugęs būsi kaip jie, — pasakė.

Turėjo omenyje ją išniekinusius kareivius.

— Nebūsiu!

— Būsi vyras. Ir nieko negalėsi su savimi padaryti.

Vieną naktį, kai jau kelintą valandą žygiavome, Bruksijus pasiteiravo Diomachės, kodėl ji tokia tyli. Jam kėlė rūpestį tamsios jos protą nuodijančios mintys. Pradžioje ji atsisakė kalbėti. Bet galiausiai atsileido ir švelniu liūdnu balsu papasakojo apie savo vestuves. Ji mąsčiusi apie jas ir planavusi visą naktį. Kokią vilkės suknelę, kokios girliandos puoš ją ir kokiai deivei ji paskirs savo auką. Prisipažino ilgas valandas galvojusi apie basutes. Prote ji pergalvojusi kiekvieną jų dirželį, karoliukais išsiuvinėtus ornamentus. Jos vestuvinės basutės bus nepaprastai dailios! Bet tada jos akys apniuko ir ji nusigręžė nuo mūsų.

— Matot, kokia žiopla tapau. Manęs juk niekas neves.

— Aš vesiu, — išpyškinau tuojau pat.

Ji nusijuokė.

— Tu? Turi daug galimybių!

Kad ir kaip kvailai jausčiausi pasakodamas apie tai, bet jos atsainūs žodžiai nudiegė man širdį kaip niekas kitas per visą gyvenimą. Prisiekiau sau, jog vieną dieną vesiu Diomachę. Būsiu jos vertas vyras ir pajėgsiu ją apsaugoti.

Rudenį mėginome pagyventi prie jūros pakrantės, miegojome olose, klampojome po liūnus ir pelkėtas žemumas. Čia nors buvo galima išmisti. Rinkom kiaukutus ir krabus, midijas ir kitokius gyvius ir traiškėme juos tarp akmenų. Ant karčių pririštais tinklais įsigudrinom gaudyti kirus. Tačiau atėjus žiemai gyventi be stogo virš galvos tapo nebepakeliama. Bruksijus visai sunyko. Jis iš visų jėgų stengėsi neparodyti man ir Diomachei savo silpnumo, bet mačiau jį jo veide jam miegant. Iš pažiūros Bruksijui galėjai duoti septyniasdešimt. Nelengva jam buvo pakelti gamtos stichijų užgaidas ir vis dėlto jis aukojo savo dvasią, kad išsaugotų mane ir Diomachę. Kartais užtikdavau jį žiūrintį į mane, tiriantį mano veido išraišką ar balso toną. Taip jis bandė įsitikinti, ar man dar nepasimaišė protas, ar nesulaukėjau.

Ėmus šalti, maisto rasti darėsi vis sunkiau. Buvom priversti elgetauti. Bruksijus išsirinkdavo nuošalų ūkį ir vienas artindavosi prie jo vartų. Sulėkdavo garsiai skalijantys šunys, iš laukų ar iš grubiai suręstų ūkinių pastatų pasirodydavo bet kokiam netikėtumui pasiruošę vyrai; sudiržusiose nuo darbo rankose broliai su tėvais nešdavosi įrankius, kurie būtinybei prispyrus galėjo tapti ginklais. Kalvos buvo pilnos pabėgėlių, ir ūkininkai niekad negalėjo žinoti, kas ir su kokiais kėslais eina prie jų vartų. Bruksijus nusiimdavo kepurę ir laukdavo, kol iš namo išeis moteris, stovėdavo taip tol, kol neįsitikindavo, jog ji pastebėjo drumzlinas, balkšvas akis ir išsekusį kūną. Jis ranka parodydavo į mus, liūdnai virpančius ant kelio, ir prašydavo šeimininkės ne maisto — tokius duoneliautojus žemdirbiai paprastai užsiundo šunimis — o bet kokio sulūžusio nereikalingo daikto, grėblio, spragilo, sudėvėtos mantijos, — to, ką galėtume pataisyti ir parduoti kitame mieste. Jis neužmiršdavo pasiteirauti kelio jo link ir visaip rodydavo trokštąs ten nukakti. Taip jis elgėsi siekdamas įtikinti juos, jog bet koks mums parodytas gailestingumas nepastūmės mūsų čia užsibūti. Beveik visad šeimininkės pasiūlydavo kokio nors valgio, kartais net pasikviesdavo mus vidun, norėdamos pasiklausyti, kokių naujienų atnešėm iš tolimų kraštų, ir papasakoti savąsias.

Per vienus tokius pasigailėtinus pietus pirmąkart išgirdau žodį „Sepėja“13. Toje miškingoje vietovėje, kuri tada priklausė Argui, neseniai įvyko kova tarp argiečių ir spartiečių. Šią žinią atnešė nebylys mus priėmusio ūkininko sūnėnas. Jis su aplinkiniais bendravo ženklais ir net jo paties šeima vargiai jį suprato. Karaliaus Kleomeno vadovaujami spartiečiai, kiek mes įstengėme suprasti, pasiekė įspūdingą pergalę. Kovoje galvas padėjo du tūkstančiai argiečių, girdėjęs jis iš vienų, nors kiti kalbėję, jog jų žuvo keturi ar net šeši tūkstančiai. Širdis man kone sprogo iš džiaugsmo. Viską būčiau atidavęs už galimybę pabūti ten! Būti suaugusiu vyru, žengti pirmyn rikiuotėje, pulti į teisingą kovą su Argo vyrais, klastingai nužudžiusius mano motiną ir tėvą.

Spartiečiai man tapo keršto dievais. Be galo troškau daugiau išgirsti apie šiuos karius, taip triuškinamai nugalėjusius nekaltos mano pusseserės niekintojus ir motinos bei tėvo žudikus. Nė vienas pakelyje sutiktas nepažįstamasis neišvengdavo priekabių mano berniukiškų klausimų. Papasakok apie Spartą. Apie du jos karalius14. Ir tris šimtus juos sergstinčių didžiūnų. Miesto jaunimą lavinančią agogą, karių vaišes sisitijose 15 . Mus pasiekė Kleomeno istorija. Kažkas paklausė karaliaus, kodėl jis visiems laikams nesunaikino Argo, kai šis miestas paslikas gulėjo prie jo kariuomenės kojų. „Argiečiai reikalingi mums, — esą atsakęs Kleomenas. — Kaipgi be jų lavinsis mūsų jaunuoliai?“

Žiemą kalvose badavome. Bruksijus vis labiau silpo. Aš ėmiau vagiliauti. Gindamiesi nuo šunų pagaliais, mes su Diomache nakčia užpuldavome avių bandą ir jei pasisekdavo, čiupdavom po ėriuką. Dauguma piemenų nešiojosi lankus, ir mums iš paskos į tamsą švilpdavo strėlės. Kartais stabteldavome ir susirinkdavome jas — taip gana greitai sukaupėme jų gerą šūsnį. Bruksijus bjaurėjosi matydamas, kad virstame vagimis. Kartą mes iš pat snaudžiančio ožkaganio panosės nukniaukėme lanką. Tai buvo tikras vyriškas ginklas — Tesalijos raitininkų lankas, toks tvirtas, kad įtempti jo nepajėgė nei Diomachė, nei aš. Netrukus nutiko ir mano gyvenimą pakeitęs įvykis — jis įstatė mane į vėžes, atvedusias prie Karštųjų Vartų.

Mane pagavo vagiantį žąsį. Ji buvo riebi ir šeimininkai tikriausiai jau ruošėsi vežti ją į turgų. Aš nerūpestingai persiropščiau per sieną ketindamas čiupti ją ir sprukti. Tačiau mane apspito šunys. Ūkininkas nuvilko mane į galvijų išmintą purvą ir ten nutrenkė, o paskui abu delnus prikalė vinimis prie lentos, dydžio sulig durimis. Gulėjau aukštielninkas ir spiegiau iš beprotiško skausmo, kiek įstengdamas spardžiausi kojomis, kol ūkininkas pririšo jas prie lentos, dievagodamasis, kad papietavęs iškastruos mane lyg aviną ir pakabins mano kiaušus ant vartų, idant kiti vagys žinotų, kuo tokie dalykėliai baigiasi. Diomachė ir Bruksijus lindėjo krūmuose ant gretimo šlaito ir viską girdėjo...

Čia belaisvis nutraukė pasakojimą. Nuovargis ir neužgijusios žaizdos pasiėmė savo duoklę. O galbūt, kaip įsivaizdavo klausytojai, jis nugrimzdo į atsiminimus apie pasakojamą įvykį. Per Nemirtingųjų vyresnįjį Orontą Jo Didenybė pasiteiravo belaisvio, gal jam ko nors reikia. Šis atsakė neigiamai. Paaiškino, esą istoriją pristabdė ne dėl to, kad nesugebąs tęsti. Tai dievas, iš vidaus jam vadovaujantis, kokia tvarka dėstyti įvykius, dabar nurodė trumpam peršokti į priekį. Žmogus, vardu Kseonas, patogiau įsitaisė ir gavęs leidimą suvilgyti gerklę vynu pasakojo toliau.