Стивен Прессфилд - Ugnies vartai

Po šio nutikimo praslinkus dviem vasaroms, Lakedaimone turėjau progos stebėti, kaip rikiuotės mokytojai mirtinai nuplakė spartiečių berniuką, vardu Teriandras.

Jam tada buvo keturiolika. Aplinkiniai vadino jį Tripodu (Trikoju), nes nė vienas bendraamžis negalėdavo paguldyti jo ant menčių per imtynes. Per kelerius kitus metus mačiau, kaip nuo tos pačios bausmės kvapą išleido dar pora tuzinų berniukų. Visi jie, kaip ir Tripodas, buvo nusprendę, kad inkšti iš skausmo yra niekingas dalykas. Tačiau tas berniokas buvo pirmas.

Plakimas Lakedaimone yra tarsi berniukų apmokymo ritualas. Baudžiami jie taip ne už maisto vagystę (tokiems poelgiams berniukai net skatinami, nes šitaip jie ugdosi kare reikalingą išradingumą), bet už didesnį nusikaltimą — kad leidosi pagaunami. Plakdavo juos šalia Artemidės Ortijos šventyklos, siauroje gatvelėje, kurią vadino Taku. Virš gatvelės buvo išsikeroję platanai, taigi vieta buvo pavėsinga ir maloni, žinoma, ne tokiomis baisingomis aplinkybėmis.

Tripodą tądien plakė vienuoliktą. Du anksčiau bausmę vykdžiusius eirenus, rikiuotės mokytojus, neseniai pakeitė nauja pora ką tik agogą baigusių tvirtai sudėtų, kokie, beje, buvo visi miesto vaikinai, dvidešimtmečių. Paprastai viskas vykdavo taip: berniukas, kurį bausdavo, įsikibdavo į horizontalų geležinį strypą, įtvirtintą tarp dviejų medžių kamienų. Strypas nuo rituale per dešimtmečius (o kai kurių žmonių teigimu, per šimtmečius) dalyvavusių vaikinų delnų blizgėte blizgėjo. Tada du eirenai pasikeisdami imdavo čaižyti jį beržinėmis rykštėmis, storumo sulig vyro nykščiu, o du plakamo berniuko draugai iš pratybų būrio klūpodavo abipus jo, kad pagautų, kai šis grius. Berniukas bet kada galėjo nutraukti išbandymą-jam tereikėjo paleisti strypą ir drėbtis į purvą. Teoriškai taip pasielgti jaunuolis turėdavo tik nuo mušimo netekęs sąmonės, tačiau dauguma dribdavo tiesiog tada, kai jau nebegalėdavo pakelti skausmo. Tądien aplinkui buvo susirinkę nuo šimto iki dviejų šimtų žiūrovų: berniukai iš kitų būrių, baudžiamųjų tėvai, broliai ir auklėtojai, nuošaliau slapta ritualą stebėjo net kai kurių berniukų motinos.

Tripodas kentė ir kentė. Tuzine vietų jo nugaros raumenys buvo perplėšti; matėsi audiniai ir sausgyslės, mėsos, šonkauliai ir net stuburas. Tačiau strypo jis nepaleido.

„Mesk!“ — tarp kirčių vis ragino jį paleisti strypą ir pulti žemėn šalia klūpintys draugai. Tripodas jų neklausė. Net rikiuotės mokytojai ėmė šnypšti jam tą patį pro sukąstus dantis. Užteko žvilgtelėti į berniuko veidą, kad suprastum, jog jis neteko sveiko proto ir nusprendė geriau mirti nei prašyti pasigailėjimo. Eirenai pasielgė taip, kaip jiems buvo nurodyta elgtis tokiais atvejais: pasirengė iš visų jėgų pliekti Tripodui keturis kirčius, kurie turėjo atimti iš jo sąmonę ir taip išgelbėti gyvybę. Niekad neužmiršiu šių kirčių, kritusių ant berniuko nugaros, o koks buvo jų garsas... Tripodas griuvo ant žemės, ir rikiuotės mokytojai tučtuojau paskelbė, kad išbandymas baigtas. Tada iškvietė kitą berniuką.

Šiaip ne taip Tripodas atsistojo ant keturių. Iš burnos, nosies ir ausų jam plūste plūdo kraujas. Jis nei matė, nei galėjo ką pasakyti. Kažkokiu būdu jam pavyko apsisukti ir beveik atsistoti, tada jis lėtai susmuko ant užpakalio, kurį laiką taip pabuvo, o paskui sunkiai virto į purvą. Buvo visiškai aišku, kad niekad iš jo nebepakils.

Vėliau vakare, kai viskas pasibaigė (ritualas dėl Tripodo mirties nebuvo sustabdytas ir tęsėsi dar tris valandas), stebėjęs plakimą Dienekas pasivedėjo į šalį savo auklėtinį Aleksandrą, kurį anksčiau minėjau. Aš tuo metu jam tarnavau. Aleksandrui buvo dvylika, tačiau atrodė ne vyresnis nei dešimties. Šiaip jis buvo geras bėgikas, bet itin liaunas ir jautraus būdo. Maža to, jis buvo stipriai prisirišęs prie Tripodo, kuris, būdamas vyrėlesnis, globojo ir gynė jį. Tripodo mirtis Aleksandrą pribloškė.

Dienekas vienas, neskaitant savo ginklanešio ir manęs, nuėjo su Aleksandru į vietelę kiek žemiau miesto sargėtojos Atėnės šventyklos, baimės dievo Fobo statulos papėdėje. Tuo metu Dienekui būčiau davęs trisdešimt penkerius. Jis jau buvo gavęs du apdovanojimus už drąsą, parodytą kovose. Kiek atsimenu, jis dabar taip pamokė auklėtinį.

Pradžioje švelniu ir šiltu balsu jis papasakojo, kaip jam būnant dar jaunesniam už Aleksandrą buvo mirtinai nuplaktas jo draugas. Tada pasidalijo atsiminimais apie kelis nuosavus išbandymus rykštėmis Take.

O paskui pradėjo klausimų ir atsakymų seką, būdingą lakedaimoniečių lavinimo programai.

— Atsakyk man, Aleksandrai, kas nugali priešą, kai mūsiškiai švenčia pergalę?

— Mūsų plienas ir įgūdžiai, — glausta spartietiška maniera atsakė berniukas.

— Šie dalykai padeda taip pat, — ramiai pataisė jį Dienekas, — bet ne tik. Nugali štai kas, — jis mostelėjo į šlaitą Fobo link.

Baimė.

Priešą nugali jo paties baimė.

— Dabar sakyk, kur yra baimė?

Aleksandras užsikirto, o Dienekas apvedė ranką apie savo krūtinę ir pečius.

— Štai kur. Kūnas yra baimės saugykla.

Aleksandras klausėsi niūriai susikaupęs, kaip ir turėtų berniukas, suvokiantis, kad visas jo gyvenimas bus karas, kad Likurgo16 įstatymas draudžia jam ir visiems be išimties spartiečiams bet kokį kitą amatą, išskyrus karą, kad jo priedermė tęsis nuo dvidešimties iki šešiasdešimties metų ir kad jokia jėga po saule nepadės jam nuo jos išsisukti. Jau greit, labai greit jis turės stoti į kovos rikiuotę ir skydas skydan, šalmas šalman susidurti su priešu.

— Štai dar atsakyk man, Aleksandrai. Ar pastebėjai rykštes laikiusių ir jomis plakusių eirenų veiduose bet kokį pagiežos ženklą?

Berniukas atsakė neigiamai.

— Ar pavadintum jų elgesį žiauriu? Ar jie mėgavosi kankindami Tripodą?

Ne.

— Ar siekė jie sugniuždyti jo valią ar palaužti dvasią?

— Ne.

— Tai ko jie siekė?

— Suteikti jo protui atsparumo prieš skausmą.

Dieneko balsas buvo ramus ir rūpestingas. Joks Aleksandro poelgis nebūtų suerzinęs jo mokytojo, o mokytojas niekada nebūtų atstūmęs mokinio. Tokia yra spartietiška berniukų lavinimo sistema — kiekvienam skiriamas auklėtojas (juo, beje, negalėjo tapti berniuko tėvas). Auklėtojas gali sakyti dalykus, kurių nepasakytų tėvas, o berniukas savo ruožtu jam gali prisipažinti apie tai, ką tėvui atskleisti gėdytųsi.

— Šiandien nutiko blogas dalykas, mano jaunasis drauge, tiesa?

Kiek palūkėjęs, Dienekas paklausė berniuko, kaip šis įsivaizduojąs kovą, tikrą kovą, taip pat paprašė palyginti ją su tądien stebėtu įvykiu. Jokio atsakymo nereikėjo, auklėtojas jo ir nelaukė.

— Niekad neužmiršk, Aleksandrai, kad šis mėsos gniužulas, šis kūnas priklauso ne mums. Iš ačiū už tai dievams. Jei manyčiau, kad jis mano nuosavybė, net nesiartinčiau priešo link. Tačiau jis ne mūsų, drauge. Kūnas priklauso dievams ir mūsų vaikams, mūsų tėvams ir mūsų motinoms, taip pat tiems lakedaimoniečiams, kurie gims po šimto, po tūkstančio metų. Jis priklauso miestui, kuris mums suteikia viską, ką turime. Iš mūsų jis, beje, reikalauja ne mažiau.

Vyras ir berniukas pajudėjo nuokalne upės link. Jie ėjo takeliu į dvikamienių mirtų, vadinamų „dvyniais“, giraitę, Tindarėjo17 sūnų šventvietę. Į šią vietą iniciacijos naktį Aleksandras ateis patirti paskutinio savo išbandymo ir bus čia vienas, tik su savo motina ir seserimis, kad gautų jo giminę globojančių dievų palaiminimus ir pritarimą.

Dienekas atsisėdo ant žemės po dvyniais. Ženklu parodė Aleksandrui įsitaisyti šalimais.