Лине Кобербёль - Šešėlių vartai

Ji kažkuo man priminė Herojaus ženklą ant kaktos. Ištatuiruota knyga, ištatuiruotas voras. Tačiau yra skirtumų — mano voras labai tikroviškas, detalus, pilkas ir juodas, o Herojaus knyga — viso labo purpuriniai kontūrai. Bet vis tiek... vis tiek žinojau, kad ir mano voras kažką reiškia. Tai ženklas. Bet ką jis žymi? Vėl sugniaužiau kumštį ir supratau dar vieną dalyką, nors ir nesuvokiau, kodėl: nenoriu, kad Herojus pamatytų mano vorą.

Buvo pradėję lyti. Lėtai, dideliais lašais. Girdėjau, kaip jie sunkiai dunksi į stogą ir langus — bumbt, bumbt, bumbt. Židinyje šoko liepsnos, o apie mano pavargusias kojas kaip meilus kačiukas ėmė glaustytis šiluma. Apsunkusios akys užsimerkė.

— Ana.

Herojaus balsas iš verandos. Pajutau sąžinės graužatį. Lauke juk šalta ir šlapia. Bet neįstengiau jo pakviesti į vidų. Vien nuo tos minties ėmė pykinti.

— Ana, pasistenk neužmigti. Sapnai čia apgaulingi. Tyko šešėliai.

Pavargusi linktelėjau. Puikiai viską suprantu. Nenoromis atsimerkiau ir įsistebeilijau į ugnį. Užmigti tikrai negalima. Pakaks šiek tiek pailsėti. Šešėliai švysčiojo į taktą su liepsna ir atrodė tokie, kokie turi būti. Šviesa nuo liepsnos krito ant išblukusio skudurinio kilimėlio, natiurmorto su trimis baltomis rožėmis, žalvarinio puodelio ant stalo, kurį, atrodė, kažkas ką tik čia pastatė. Tačiau, be mudviejų su Herojumi, čia nebuvo ničnieko — nė gyvos dvasios. Labai akivaizdu, kad namas apleistas, netgi vienišas.

Pala. Bet kažkas lyg...

Ten. Prie lango. Tirštesnė tamsa, judesys...

Ne. Kažkoks paukščiukas. Iš pradžių pamaniau, kad jis viduje, bet paskui supratau, kad į vidų prasismelkė tik jo šešėlis. Akimis pagavau nebylų tamsių sparnų plasnojimą, ir jis pradingo.

Mano širdis pamažėl nurimo. Vėl susmukau supamajame krėsle ir užsikėliau skaudamą koją ant suolelio. Nemiegok, perspėjau save. Tik pailsėk.

Ana Klara, saulės vaikeli, Ana Klara, dukra mėnesėlio,

Nakties karalystė jau laukia tavęs.

Sklęski Mėnulio paukštės sparneliais,

Pašoki su medžiais jų sapnuose.

Tik grįžki namo pas mane

— taip, grįžki namo pas mane.

Iš pradžių pagalvojau, kad skamba mano mintyse. Bet ne. Daina tikra. Balsas tamsoje skambėjo silpnai, neryžtingai, bet ir įžūlokai. Jau vien dainuoti tą dainą buvo tarsi savotiškas maištas. Mano mamos balsas buvo toks gražus. Minkštas, švelnus ir visada toks tyras. O šis buvo kimus, nelabai pataikė į toną, bet vis tiek toks gražus, kad ir vėl nugara pagaugais nuėjo. Nepajutau, kaip atsistojau. Atsidūriau lauke, nors neprisimenu, kad būčiau išėjusi pro duris. Ėmiau eiti. Ėjau mišku, o per veidą kaip ašaros riedėjo vandens lašai.

Ana Klara, saulės vaikeli, Ana Klara, dukra mėnesėlio,

Nakties karalystė sapnuoja tave.

Paslėptą tinklą surask tamsoje

Ir išblaškyk piktus šešėlius.

Tada grįžki namo pas mane

— taip, grįžki namo pas mane.

Tolėliau ant vieno iš medžių kabėjo žibintas. Jo viduje lindėjo nedidukas storas kirminas, savo silpna gelsva šviesa apšviečiantis paparčius ir...

Ir duris. Tarp samanų, akmenų ir žolienojų buvo durys — tarsi įėjimas į slėptuvę. Pagriebusi sunkią durų rankeną trūktelėjau, kad net vyriai sugirgždėjo. Durys prasivėrė ir pamačiau laiptus, vingiuojančius žemyn į tamsą. Laiptai iš plytų buvo seni, aptrupėję ir slidūs, bet neišsigandau. Nusikabinau nuo šakelės žibintą ir žengiau ant pirmojo laiptelio. Kirminas žibinte tylutėliai sucirpė sparneliais.

Žemyn. Gilyn. Vos nepaslydau ant akmenų atplaišų, tad įsikibau į akmeninę sieną. Šalta. Glitu. Tarsi prie sraigės liesčiausi. Išgirdau, kaip žemyn laiptais nudardėjo mano paspirtas akmenukas. Matyt, leistis teks ilgai. Iš rūsio gilumos vėl pasigirdo mamos balsas:

Ana Klara, saulės vaikeli, Ana Klara, dukra mėnesėlio,

Nakties karalystė pasiilgo tavęs.

Ieškau, šaukiu tave tamsoje,

Tik tavęs kaip nėra, taip nėra.

Kaip noriu tave išvysti, vaikeli,

Kad atsirastum bent šalia,

— kad atsirastum bent šalia.

Anksčiau ji niekada taip nedainuodavo. Dabar jos balsas buvo toks gailus, kad per ašaras beveik nebemačiau kelio. „Aš ateinu! — sušukau viduje. — Atbėgu!” Ir taip pasileidau paskutinėmis pakopomis, kad vos nepargriuvau.

Ten stovėjo ji. Mudvi skyrė surūdijusios geležinės grotos, bet aš jas pakelsiu. Išvaduosiu ją. Pro grotas įkišau rankas norėdama ją paliesti...

Bet ji atsitraukė.

— Ar tu ir vėl mane kankinsi? — paklausė ji nebe tuo gražiu, o džeržgiančiu, kančios ir skausmo kupinu balsu. — Negi tau dar negana? Per tave visas pasaulis žūsta. Gal gali pagaliau palikti mane ramybėje?

Sustingau. Išsižiojau ir norėjau kažką pasakyti — pirmąkart po labai ilgos pertraukos norėjau prabilti, — bet supratau, kad nieko nebus. Neišlemenau nė garso. Nė šnabždesio. Mama, čia juk aš. Pažiūrėk!

Bet ji negalėjo. Ir dabar pamačiau, kodėl. Jos akis dengė ploni pilki siūlai, sumazgyti taip, kad ji negalėjo ničnieko įžiūrėti. Stovėjau priešais ją, o ji manęs nematė. Negalėjau pratarti nė žodžio — tad negalėjo ir išgirsti.

Trenkiau ranka per tas grotas, bet susikruvinau ranką. Spyriau į jas — dar ir dar, — bet krauju persisunkusiais sportbačiais negalėjau išjudinti suvirintų metalo virbų. Nubyrėjo žiupsnelis rūdžių, ir tiek.

— Ana, sugrįžk, — pasigirdo Herojaus balsas. — Paleisk. Čia tik sapnas.

Bet paleisti nenorėjau. Įsikibusi į grotas spardžiau toliau, nes mama kaip tik pasuko galvą tarsi susidomėjusi, koks čia triukšmas. Gal suvoks pagaliau, kad prieš ją — ne priešai, o aš. Jos vaikas.

— Ana!

Šaukė Herojus, ne mama. Staiga ant nugaros pajutau krentančius sunkius lietaus lašus. Buvau kiaurai permirkusi. Sportinis kostiumas prilipo prie manęs kaip kūdros maurai. Gulėjau ant pilvo šlaput šlaputėliame miške ir kabinausi į žibinto stulpą, o mano pirštai juodi, tarsi būčiau mėginusi nagais iškasti purvą.

Mama. O kur mama? Kvėptelėjau oro ir gavau gurkšnį lietaus vandens, sumišusio su sūriomis ašaromis. Ji juk ten. Aš ją mačiau. Tai tikrai ne sapnas, aš ją iš tiesų mačiau...

— Ana. Jos čia nėra. Juk sakiau — sapnai čia apgaulingi. Eime, mums reikia keliauti toliau. Jos labui.

Ką jis tuo nori pasakyti?

— Juk tai dėl jos, — paaiškino jis. — Kovojame, kad ją išlaisvintume. O jei nepavyks, karaliene paskelbsime tave.

Net išsižiojau tai išgirdusi. Karalienė? Mama? Mane?

Bet klausinėti nebebuvo kada. Kažkur netoli pasigirdo pratisas gausmas, kuriam kaipmat pritarė daugybė balsų.

— Šešėlių skalikai, — pasakė Herojus. — Aptiko mūsų pėdsakus. Ana, bėk.

Pasileidome bėgte per košmarų mišką, kiek tik leido mano sužeistas kelis. Apgaulingų sapnų visiškai išvengti nepavyko, bet pastebėjau, kad bėgdami prasmukdavome pro juos greičiau — vos spėdavau pamatyti — plėšrūno dantys, gėlės atspaudas, obuolių pyrago kvapas — ir mes vėl lietuje, tamsoje, miške, tarp sunkių žalių šakų ir šaknų, ant juodos permirkusios miško paklotės.

Kelis degte degė — jau net nebegėlė, o plyšo iš skausmo. Bet nebuvo kada sustoti, nes už nugarų jau girdėjome tuos balsus, panašius į medžioklinių šunų lojimą, o gal ir ne. Jau vien nuo to garso kraujas stingo gyslose, ir dabar beveik įsitikinau, kad bešešėliai, apie kuriuos pasakojo Herojus, yra tikri. Jie girdimi, jie skleidžia siaubą. Baimė kaustė kojas ir rankas, burna džiūvo.