Лине Кобербёль - Šešėlių vartai

Herojus turbūt suprato mano dvejonę.

— Vis tiek teks, — pasakė jis. — Jei liksime čia, jie mus suras.

Kas? Kas čionai kelia tokią grėsmę?

— Bešešėliai, — paaiškino jis. — Ponaitis Ajanas mums pasakė, kad ateini ir tu. Bet Neros šešėliai, kaip ir mes, akylai stebi Pasienio namą, — ponaičio atvykimas pritraukė ir šešėlius, ir bešešėlius. Mes sustabdėme juos, tačiau jie padegė namą, todėl nebegalime čia būti. Dabar jie persekioja Ajaną, mano dėdę Justą ir grupelę Besipriešinančiųjų, nes mano, kad tu su jais. Tave pasitikti paliko mane vieną. Žinoma, ne pats maloniausias sutikimas, bet mūsų labai nedaug beliko. Kitaip negalėjome.

Neros šešėliai... staiga prisiminiau tą vakarą, kai spynoje pasukau raktą, ir kambaryje pasikeitė šešėliai. Tą gyvą šešėlį, kurio nemetė joks žmogus... Ar jis turi galvoje juos? Tas menkutis saugumo jausmas, kurį teikė stūksančios sienos, kaipmat išnyko. Man nesaugu niekur — nei viduje, nei lauke.

— Bijau, kad mano dėdę ir ponaitį Ajaną netrukus suseks, — tęsė Herojus. — Kai tik Šešėlių Karalienė sumos, kad tavęs tarp jų nėra, jie grįš prie pasienio namo ir aptiks mūsų pėdsakus. Laiko turime nedaug.

Ponaitis Ajanas... įdomu, koks jam pasirodė šis pasaulis, į kurį jis nugarmėjo, — visi tie gyvieji šešėliai, kova, gaisras, slapstymasis... Ar jis nesužeistas? Ar jis... o gal... ar žmonės gali būti nužudyti netgi čia, šiame netikrame pasaulyje?

Taip. Žinojau taip aiškiai, kaip užuodžiau degėsių kvapą bei jutau skausmą kelyje. Čia tau ne koks kompiuterinis žaidimas, kur gali pradėti viską iš naujo, jei tave nužudo.

Mano mobilusis gulėjo ant akmeninių grindų, visai šalia manęs. Pagriebiau jį ir paskubom surinkau Ajanui: „Kur tu?”

Herojus, atrodo, susidomėjo.

— Ir ponaitis Ajanas tokį turi, — pasakė jis. — Sako, kad jis stebuklingas.

Aha, taip ir pasakė? Kažin, kaip suksis, kai tas stebuklas išeikvos baterijas?

Tada pagalvojau — negali būti, kad mobiliojo ryšio bendrovė čia turėtų ryšį. „Ryšys su Visata ir gretimais pasauliais, — jei kas nors sugalvotų Jums iš ten paskambinti!” — tokios reklamos man dar neteko girdėti. Ir vis dėlto... juk iš čia gavau dvi Ajano siųstas žinutes. Dėbtelėjau į savąjį technikos stebuklą. Gal vis dėlto po tuo švytinčiu ekranu slepiasi koks magijos grūdas?

Jei ir taip, magija turbūt bus išėjusi atostogų. „Pranešimo išsiųsti nepavyko”, — įsižiebė ekrane. O tada jis ir visai išsijungė — suprask, „aš nudusau ir nesukit man galvos”.

— Eime, Ana.

Herojus paėmė mane už rankos, tarsi tai būtų pats natūraliausias dalykas pasaulyje. Man rankos jis nespaudė, bet pajutau, koks jis stiprus. Jis iš tų, kurie sportuoja nuo ankstyvos vaikystės, dingtelėjo man. Diena po dienos.

— Aš tavim pasirūpinsiu, — pasakė jis.

Jei kas nors man tai būtų pasakęs namie, būčiau tik pasijuokusi. Ir turbūt parašiusi, kad pati galiu savimi pasirūpinti. Bet čia viskas kitaip. Čia tarp visų savo baimių pajutau mažą šilumos ir jaukumo krislelį. Manimi rūpinasi. Manimi rūpinasi Herojus. Nežinau kodėl, bet tikėjau, kad jis iš tiesų mane apgintų — ir nuo Tamsos, ir nuo pamėkliškų girių.

Man baisiau sėdėti tamsioje patalpoje negu sutemus lauke. Name mane kartais sukaustydavo baimė, o kai išeidavau į sodą, visos baimės išgaruodavo.

O čia visai kitaip. Šis miškas — ne šiaip snaudžianti giria, atsiduodanti pernykščiais lapais ir spygliais. Šis miškas — tikra pabaisa. Jis dvokė puvėsiais ir tamsa, gyva, dusinančia Tamsa.

— Sako, čia kadaise buvo labai gražu, — kone pašnibždomis prakalbo Herojus.

Jis vis dar laikė mane už rankos. Kitaip, manau, nė žingsnio nebūčiau žengusi į tą mišką. Įsispoksojau į tamsą pro medžius. Gražu? Kokiam psichopatui tai galėtų patikti? Miškas mane suės. Sušlamš su visais plaukais ir nagais, aš jaučiau. Toks alkanas jis atrodė.

— Jei bus labai baisu, — kalbėjo Herojus, — užsimerk. Nepamiršk, visa tai — tik sapnai. Tau jie nieko nepadarys.

Ką? Kas? Timptelėjau Herojų už rankos norėdama, kad paaiškintų, nes tos pasakėlės man tikrai nepadės...

Tada pamačiau pirmąjį.

Jis buvo panašus į mažą sniego sūkurį, tik pustė ne snaigėmis, o šviesos dulkelėmis. Jos tingiai palengva sukosi ratu, o aš negalėjau nuo jų atitraukti akių. Man tai priminė vieną iš tų stiklo burbulų, kurį pakračius ima raibuliuoti — tarsi snigtų ant miniatiūrinės trobelės. Šviesos snaigės artinosi prie mūsų tarytum pučiamos vėjo, nors jo dvelkimo nejaučiau.

— Pasilenk, — pasakė Herojus. — Geriau, kad jos tavęs nepaliestų.

Per vėlu. Aš pernelyg ilgai dvejojau, nes ne visai supratau, ką jis norėjo pasakyti, ir švieselių pūga pūstelėjo man tiesiai į galvą.

Priešais mane stovėjo katinas. Didesnis už mane. Stovėjo ant dviejų letenų. — kaip žmogus.

— Pažaidžiam? — paklausė jis ir nusižiovav o, iškišo rausvą, liežuvį ir parodė dvi eiles aštrių katiniškų dantų. — Gal truputį? Aš gaudau! — ir užsimojo į mane pilka teniso raketės dydžio letena. Ilgais aštriais nagais perrėžė man pilvą. Nagai šalti kaip ledas. Suklikau ir abiem rankomis užsidengiau bambą, kitaip būtų išvirtę visa, kas ten glūdi, — jausmai, paslaptys, svajonės, viduriai, viskas susimaišę... Mane pervėrė skausmas — aštrus kaip katino nagas, o aš nežinojau, kaip...

Tebestovėjau baisuokliškame miške, dvokiančiame puvėsiais, abiem rankomis užsiėmusi pilvą. Nematyti nei katino, nei nagų. Ir pilve nieko neįprasto nejutau. Niekas jo neperrėžė.

— Apgaulingas sapnas, — paaiškino Herojus. — Beveik nebeliko sapnų tramdytojų, tad apgaulingi sapnai užklumpa kiekvieną, pasitaikiusį jų kelyje. Jie nieko pikta nedaro, bet geriau jų neliesti. Eime, Ana.

Stovėjau tylėdama ir drebėjau. Vis dar jaučiau tą ledo šaltumo grybšnį, katino leteną, perdrėskusią man pilvą. Kažkodėl laukiau, kad tuoj tuoj pro pirštus ims sunktis kraujas. Nieko pikta nedaro, sako jis. Jei tatai nekenksminga, nenorėčiau susidurti su tuo, kas, jo nuomone, yra pavojinga.

Tyliai žingsniavome šlapia ir minkšta miško danga. Tarp tamsių kamienų šmirinėjo ir daugiau apgaulingų sapnų — jie vis švysčiojo po sunkiomis eglių šakomis. Kai kurie prisiartindavo prie mūsų kaip smalsių šuniukų gauja.

Noriu namo, pamaniau. Tuojau pat noriu namo. Ten, kur miškas yra miškas, o jei iškrenta sniegas, jį lengva nukasti kastuvu.

— Čia juk irgi tavo namai, Ana, — tyliai pasakė Herojus. — Puikiai suprantu, kad... kad čia viskas kitaip. Bet negi nė kiek nesidžiaugi, kad grįžai?

Mano namai? Grįžau? Ką jis čia kalba?

Mane sudomino dar vienas dalykas. Iš kur jis žino, ką aš galvoju? Toks įspūdis, kad jis mato mane kiaurai.

— Taip, — pasakė jis. — Maniau, kad tu žinai. Aš Skaitytojas.

Jis pirštais perbraukė sau tą ženklą ant kaktos, tarsi man viskas turėjo paaiškėti.

Bet nepaaiškėjo. Nors... nors dabar supratau, kad ten tikrai ne drugelis. Tai knyga — atversta knyga.

Vienas iš sapnų sūkurių priskriejo arčiau, ir aš mečiausi į šalį, kad jis manęs nekliudytų. Buvo kvaila dabar sustoti, nes apgaulingi sapnai spietėsi apie mus kaip uodai prie ežero. Bet aš negalėjau taip paprastai eiti toliau. Skaitytojas. Minčių skaitytojas. Jis skaito mano mintis. Tarsi kas būtų mane nurengęs, ir dabar stovėčiau čia nuogut nuogutėlė. Visiškai. Negi jis tikrai mato viską?