Лине Кобербёль - Šešėlių vartai

Herojus stumtelėjo kirminiuką pirštu, ir tas apsivertė ant lapo. Mažumėlę palūkėjo, atrodė, kad nesveikuoja, nors aš ir nesupratau, kaip jis iš viso tai ištvėrė. Negalėčiau tvirtinti, kad jis turėjo snukutį. Tada suplasnojo sparneliais ir pakilo — sunkiai ir neužtikrintai tarsi apgirtusi kamanė. Žiūrėjome, kaip jis nuskrido tarp medžių — maža geltona kibirkštėlė tamsoje.

Jį suės, pamaniau. Kurioje nors šio alkano miško vietoje. Kas nors jį suės. Nuo tos minties aš nuliūdau.

— Negalėjome jo pasiimti su savimi, — pasakė Herojus. — Tai tas pats, kas bastytis su plakatu: „Mes čia”.

Namą supo nedidelė balta sodo tvorelė. Ją buvo galima lengvai peržengti, tačiau ji patikimai saugojo nuo miško. Šlubčiodama, bet laiminga įėjau pro vartus. Ten buvo veranda su pora supamųjų krėslų, o ant durų kabojo išblukusi lentelė. „Svajonių sodas. Smuklė ir kambariai”, užrašyta raitytomis raidėmis. Aišku kaip dieną, kad čia jau seniausiai niekas nebegyvena. Langus ir praviras duris dengė tankūs voratinkliai, jais buvo apvyti pilkšvi mediniai sienojai.

— Tik tu jų neliesk, — perspėjo mane Herojus ir sulaikė mano ranką. — Čia šešėlių tinklai.

Pamačiusi supratau, kad šiuos tinklus buvo numezgęs ne paprastas voras. Storiausi jų buvo tvirti kaip batraiščiai. Mėnesienoje jie švytėjo pilkšvu blizgesiu, nuo kurio man net nugara pagaugais nuėjo.

Herojus staiga iš kažkur išsitraukė ilgą ploną peilį. Nemačiau, iš kur jis atsirado, — gal iš rankovės išsitraukė — net krūptelėjau iš nuostabos. Juo jis praskleidė tinklus priešais duris. Jie prasiskyrė, bet gijos nesutrūkinėjo. Arba tie voratinkliai tikrai ypatingi, arba peiliukas visai atšipęs. Tik nemaniau, kad Herojus nešiojasi atšipusį peilį.

— Atsargiai, — perspėjo Herojus. — Tu geriau visai prie jų nesiliesk.

Palindau jam po ranka, prasmukau pro voratinklius ir įžengiau pro praviras tamsias duris.

Durys buvo ne šiaip praviros, kaip iš pradžių pasirodė. Jos gulėjo ant grindų visiškai sumaitotos — tarsi kas kirviu jas būtų sukapojęs. Nugara ir vėl pašiurpo. Kas, jei tas su kirviu vis dar čia netoliese?

— Čia nieko nėra, — pasakė Herojus. — Manai, leisčiau tave pirmą, jei nebūčiau tuo tikras?

Tai gal jis ir kiaurai sienas mato?

— Nujaučiu tokius dalykus, — pasakė jis ir vėl parodė į tatuiruotę ant kaktos. — Jei viduje būtų gyvų minčių, aš būčiau pajutęs.

Viduje stovėjo kėdė ir supamasis krėslas kaip ir verandoje. Iš pradžių mačiau tik tai. Panirau į krėslą ir atsargiai ištiesiau skaudamą koją.

— Štai, — pasakė Herojus ir pristūmė man suolelį, kad galėčiau užsikelti koją. — Gal bus patogiau.

Man taip skaudėjo, kad kelioms sekundėms užsimerkiau.

— Čia gyveno Andrėjas Lelijus ir jo žmona Olina, — aiškino Herojus. — Jie buvo Sapnų ganytojai. Žmonės iš visos Nakties karalystės traukė pažiūrėti jų sapnų sodelio.

Kodėl jie čia nebegyvena? Šis klausimas sužadino mano smalsumą, nors ir jaučiau, kad atsakymas man gali nepatikti.

— Juos suėmė bešešėliai. Apkaltino, kad jie veikia išvien su besipriešinančiaisiais. Bet mano dėdė Justas sako, kad tai netiesa. Mums jie tikrai niekada nedirbo. Buvo... tiesiog paprasti žmogeliai.

Lėtai pramerkiau akis. Niekada nebuvau mačiusi Andrėjo Lelijaus ir jo žmonos. O sėdžiu jų namuose. Visa tai buvo taip tikra, kitaip negu... negu per televiziją ar panašiai. Kažkas kirviu išlaužė jų duris. Kažkas juos pagrobė ir išsivežė iš namų... bet kam? Ką bešešėliai darydavo su tais, kurie jiems nepatikdavo? Kas bus, jei jie sučiups Ajaną? O jeigu jau sučiupo?

Šįkart Herojus neatsakė į mano neištartus klausimus. Jis stovėjo ir dairėsi susirūpinęs — šį jo bruožą pastebėjau vieną pirmųjų.

Spustelėjau mobilųjį, jis tamsoje sušvito. Smuklės kambarys buvo žemomis lubomis, o abiejuose galuose prie sienų buvo po didelį židinį. Gulėjo paruoštos kūrenti malkos, o ant staliukų — po šviestuvėlį, pritaikytą šviestis tais kirminėliais, kokį ką tik paleidome. Durys sumaitotos baisiai, tačiau kitų muštynių ženklų nebuvo matyti. Gal jie nė nesipriešino?

Mobilusis užgeso. Juk galėjome tą švytintį kirminėlį pasilikti — bent trumpam. Šios aklinos tamsos neįmanoma pakelti. Mėnulio šviesos neužtenka. O kas bus, kai jis nusileis?

Malkos, parengtos kūrenti... net širdį sumaudė, kaip pasiilgau šviesos. Sunkiai pakilau iš vietos ir nukėblinau prie židinio.

— Geriau nereikia, — pasakė Herojus.

Apsimečiau, kad neišgirdau. Jis čia gimęs, čia augęs — vis tiek manęs nesupras. Jei negausiu šviesos, bent jau kartkartėmis, aš... tikrai numirsiu.

— Ana...

Dar kartą pasišviečiau mobiliuoju kaip žibintuvėliu. Ant lentynos prie židinio gulėjo lyg ir degiklis, tik nesupratau, kaip jis veikia.

Herojus ištraukė jį man iš rankų.

— Gerai, nediduką lauželį, — pasakė. — Bet reikia būti atsargiems.

Taigi. Aišku. Kaip sau nori, kad tik truputėlį šviesos išvysčiau.

Jis patraukė senas malkas ir paruošė naują lauželį. Degiklis žybtelėjo po antro bandymo. Jis primetė į laužą smulkių plonų pagaliukų ir žievelių, tada lauželis įsidegė ir apėmė didesniąsias malkas.

Prisitraukiau supamąjį krėslą arčiau ugnies. Negaliu apsakyti, kaip buvo gera žiūrėti į liepsnas, jausti jų šilumą, sugerti jų skleidžiamą šviesą.

Herojus pakilo. Ugnis jau buvo įsidegusi, jam nebūtina trypčioti apie ją kaip apie mažą vaiką. Jis pasiėmė kėdę ir atsisėdo už manęs, tik nusisukęs į duris.

Ir vėl sumišau. Man nepatiko, kad jis taip arti manęs, nors ir žiūri į kitą pusę.

— Juk man privalu tave saugoti, — pasakė jis.

Tačiau nuo tų jo žodžių nebesklido nei šiluma, nei jaukumas. Juk jis tuo pat metu gali įžvelgti...

Mano minčių srautas sustojo ir išsklido kaip pelės, išsigandusios pelėdos šešėlio. Kaip šlykštu, kad jis mato, kas dedasi mano galvoje.

— Jei nori, aš pasitrauksiu tolėliau, — pasisiūlė jis. — Iš tolo minčių taip aiškiai nematyti.

Taip. Puiku. Galėtų pasitraukti taip toli, kad su savo mintimis vėl likčiau viena pati.

— Negaliu. Negaliu tavęs paleisti iš akių.

Kodėl?

— Negaliu, ir tiek, — kalbėjo jis.

Negalėjau tverti iš pasibjaurėjimo, nors ir žinojau, kad jį tai žeidžia. Juk kai užplūsta negražios mintys, tu jų tiesiog neišsakai, o kai pasijunti bjauriai, tiesiog to neparodai. Bet paties jausmo užgniaužti juk irgi negali. Mane užplūdo šleikštulys — tik ne iš vidurių, o iš galvos. Lauk. Eik šalin. Įeiti draudžiama. Nenoriu, kad tu matytum...

Čia mintys ir vėl sustojo. Toks jausmas, kad jei nesiliausiu, nugriūsiu.

Staiga jis pakėlė galvą.

— Ko tu nenori, kad sužinočiau?

Nieko. Eik šalin.

Jis vėl atsistojo ir pažvelgė į mane.

Eik sau! — surikau viduje. Varyk iš čia, po paraliais! Pašokau nuo kėdės ir iš visų jėgų pastūmiau jį — šalin, šalin nuo manęs!

Jis nenugriuvo. Atsitraukęs porą žingsnių sustojo atstatęs krūtinę. Klykianti gervė saulėlydyje ar panašiai. Nemanau, kad jis tai padarė sąmoningai, — greičiau instinktyviai.

— Pašauk, jei tau manęs prireiks, — dusliai pasakė jis ir pradingo už durų.

Susmukau į supamąjį krėslą visiškai išsekusi. Mačiau jį pro langus, pro šešėlių tinklus. Stovėjo verandoje, atsukęs man nugarą ir bandė nuduoti, kad jo ten nėra. Kažin, ar jis ir iš ten skaito mano mintis?

Visa virpėjau, tada pastebėjau, kad vienas kumštis taip stipriai suspaustas, kad net nagai į delną susmigę. Lėtai atgniaužiau. Tai buvo delnas su ištatuiruotu voru. Pirmąkart atidžiai apžiūrėjau tatuiruotę. Paprastai taip nesielgiu. Ji yra, ir tiek. Visada buvo.