Лине Кобербёль - Šešėlių vartai

Apėmė keista nuojauta, kad labai ilgai jo nematysiu.

Namas norėjo pasiimti mane — taip, kaip pasiėmė mamą. Nesvarbu, kad man jau keturiolika ir kad išaugau iš to amžiaus, kai bijoma pabaisų po lova ar vaiduoklių sandėliukuose, — niekaip negalėjau atsikratyti šios baimės. Aš tiesiog žinojau.

Tačiau net ir negalėdama atsikratyti baimės turėjau kaip nors susiimti ir eiti toliau.

Buvo šalta. Žolė jau apšarmojusi — kaip spindintis baltas kailis. Visas pasaulis virto juodu ir baltu, tarsi būčiau atsidūrusi senovinėje nuotraukoje. Vaiskiame juodame danguje kaip mažulyčiai balti perliukai spindėjo žvaigždės. Apšviestos mėnulio šviesos, pilkos namo sienos atrodė kone baltos, tik langai buvo tamsūs ir juodi — kaip kaukolės akiduobės.

Tėtis mažiausiai šimtą kartų kartojo. Neik ten, Ana. Ten pavojinga... Tad vien nuo minties, kad reiks į namą eiti vienai, mane nupurtė. Namui manęs reikia, aišku kaip dieną.

Gerai. Tai ir pasiimk mane, mintyse pasakiau tuštiems langams. Pasiimk. Pasiimk ten, kur pasiėmei mamą ir Ajaną.

Kad ir drebėdama iš baimės, vis tiek turėjau eiti toliau.

Mamos paveikslo nebebuvo. Aš tai žinojau — pati mačiau, kaip jį išsivežė Sara Vingė. Tačiau kai pamačiau tuščią vietą ten, kur jis lig šiol kabėjo, man suspaudė širdį. Vis dėlto kambaryje dar kažkas buvo ne taip. Supratau, kodėl Sara Vingė sakė, kad čia netvarka. Toks įspūdis, kad per kambarį būtų praūžęs viesulas — ir gana nemažas. Baldai išvartyti, langas išdaužtas, visur mėtosi knygos ir popieriai. Kilimas suvyniotas, tad buvo puikiai matyti tas apskritimas. Ir dvokė dūmais. Dūmai? Pauosčiau. Židinys neužkurtas — dūmų tvaikas ne iš jo. Iš kur tuomet?

Iš įdubos grindyse. Rakto, aišku, nebuvo, o ten, kur jis turėjo būti, žiojėjo ertmė. Juoda bedugnė ertmė.

Tokio sudėjimo žmogus kaip Ajanas į tokį plyšį nebūtų įsigavęs. Netgi aš nebūčiau tilpusi. Panašu, kad ir ranką būtų sunku įkišti. Bet tas dūmų tvaikas sklido kaip tik iš tos ertmės.

Atsiklaupiau ir pašviečiau į ją mobiliuoju telefonu. Tiršta tamsa. Mano pirštai buvo šalti ir sustingę. Nebesugraibiau slidaus metalinio paviršiaus, ir telefonas įkrito į ertmę.

Bandžiau jį sugriebti, ir tuo metu pajutau, kaip kažkas čiupo mane ir patraukė žemyn. Staiga viskas dingo. Neliko ničnieko. Net grindų. Viskas apie mane ėmė suktis, aš kritau tamsoje, dūmų tvaike, mėnulio šviesoje — ir vėl tamsoje.

Pajutau, kaip sudiegė koją. Į kažką skaudžiai atsitrenkiau.

— Kelkis. Nagi, kelkis pagaliau!

Ir kodėl aš dabar turiu keltis? Aplink tamsu nors į akį durk — pats vidurnaktis. Danguje vis dar žybsi žvaigždės.

Dangus. Kažkoks ne toks, pernelyg vaiskus. Tarsi žiūrėčiau į jį ne per stiklą. Lyg gulėčiau lauke ir spoksočiau į šaltą naktinį dangų.

Apsiverčiau ant šono. Maudžia visą kūną. Kažkoks piktadarys išsuko man koją, kol miegojau. Kas čia buvo? Pala. Namas ne toks. Grindys... gulėjau ne ant grindų... bet ant lygaus ir kieto paviršiaus, kažko pilkšvai balto. Pelėda! Tai buvo akmeninė pelėda iš prieškambario, bet aptrupėjusi ir juoda nuo suodžių, — atrodė, kad ji viena akimi žvairuoja.

Suodžiai? Neramiai suplakė širdis. Suodžiai, nėra stogo...

Atsisėdau. Ir pamačiau, kad namas sudegęs.

Aplinkui tebestovi sienos, bet langų vietose dabar žiojėja kiaurymės. Visa kita dingę — stogas, visas vidus, grindys, laiptai ir taip toliau, durys, langų stiklai. Iš to, kas kadaise buvo mūsų namas, liko tik plikas juodas karkasas.

Mane sukaustė šaltis. Kaip čia yra? Kur tėtis? Ar jam... kas nors atsitiko? O ugniagesiai, o gelbėtojų mašinos, o medikai, o policija? Pašokau iš vietos — tiksliau, pabandžiau. Vienas kelis visai nenorėjo laikyti mano svorio.

— Atsargiai. Ar susižeidei?

Kažkieno ranka sugriebė mane už alkūnės ir laikė, kad nenugriūčiau. Atsigręžiau ir pažvelgiau į jį. Į ugniagesį jis visai nepanašus. Gal veikiau į senovinio veiksmo filmo herojų, tik kad už mane vyresnis vos pora metų. Tamsios jo akys buvo labai gyvos ir žvelgė susirūpinusios. Pirmiausia jas ir pastebėjau. Tada ėmė ryškėti ir kitos detalės — nešvarus įbrėžimas ant vieno skruosto, ilgi ir tiesūs plaukai — kreidos baltumo kaip mėnulio šviesa. Jis vilkėjo pilku švarku, primenančiu labai seną lakūnų uniformą, mūvėjo pilkomis kelnėmis. Nežinau, kodėl, bet iškart supratau, kad jis ne iš mūsų pasaulio. Negalėjau jo įsivaizduoti mokyklos kieme, persimetusio krepšį per petį. Jis su Ivanu vienoje klasėje? Nieku gyvu.

Nepaisant žvairuojančios pelėdos, čia tikrai ne mūsų namo griuvėsiai. Tai tiesiog negali būti mūsų namas, nors sodas aplink panašus į mūsiškį. Tvyrojo aštrus ir aitrus degėsių kvapas, bet pelenai jau buvo atšalę. Šis namas sudegė prieš daug dienų.

Nakties karalystė. Atsidūriau Nakties karalystėje.

Jau esu čia buvusi.

Kartą per televizorių mačiau laidą apie moteriškę, kuri vaikščiojo po vieną Austrijos miestą ir aiškino, kad jau yra jame buvusi, — ji tuo įsitikinusi — prieš 250 metų, ankstesniame gyvenime, kai ją vadino Terese Gerber. Tąkart man tai pasirodė kvaila. Aplink važinėja automobiliai, dideli žali autobusai, o ji stovi priešais šiuolaikinį daugiaaukštį, kurio tūkstantis septyni šimtai kažkelintaisiais dar tikrai nebuvo. Iš kur ji galėjo žinoti, kad ji ten gyveno?

O dabar supratau.

Žinojau, kad jei išeisiu pro skylę, kur kadaise buvo durys, ir leisiuosi takeliu per sodą, prieisiu prie vartų. Kitapus tų vartų — miškas. Aš jau beveik užuodžiau miško kvapą — drėgną, sunkų samanų ir šlapios žievės kvapą. Taip pat žinojau, kad to miško aš bijau.

Man pradėjo drebėti rankos. Apėmė keistas jausmas, kad bet kurią akimirką iš po kojų gali išslysti žemė. Kad imsiu kristi, kristi ir kristi, nes niekas manęs nelaikys. Kaip tuose sapnuose, iš kurių niekaip negali pabusti. Tačiau puikiai žinojau, kad čia — tikrovė. Ne mūsų pasaulis. Bet irgi tikras. Juk jau esu čia buvusi.

— Tu tikrai nesusižeidei?

Tas filmo herojus stovėjo ir žiūrėjo į mane. Jo plaukai dengė pečius, o akys buvo nakties dangaus spalvos. Jam ant kaktos įžiūrėjau kažkokį ženklą — prie pat plaukų linijos. Išpaišytas, o gal tatuiruotas. Kontūrai kaip drugelio.

Kas jis?

— Mano vardas Herojus, — pasakė jis, tarsi būtų išgirdęs mano mintis. — O tu Ana, tiesa?

Linktelėjau.

Tada jis priklaupė — dėl Dievo, nejuokauju — tarsi norėdamas man pasipiršti.

— Aš tave saugosiu, negailėdamas savo gyvybės, — pasakė jis. — Nuo žvėrių ir žmonių, kalavijo ir Tamsos, kol gyvastis mano kūno neapleis, kol kraujas mano gyslomis tekės.

Dėbtelėjau į jį, bet jis atrodė nusiteikęs kuo rimčiausiai. Jis kalbėjo rimtai. Tada pažvelgė į mane taip, tarsi lauktų iš manęs kokio nors atsako, — bet nežinojau, ką sakyti. Ačiū? Būčiau galėjusi ištarti šį žodį, bet jis būtų nuskambėjęs labai keistai. Na, paprastai taip padėkojame stalo kaimynui, kai paduoda druskos, — bet ne žmogui, pasiruošusiam už mus atiduoti gyvybę.

Staiga jis nusišypsojo.

— Taip, žinau, skamba pernelyg iškilmingai, — pasakė jis. — Bet taip jau čia įprasta. Patikėk, tavo gyvybė labai vertinga. Daug vertingesnė negu manoji. Dabar tu — svarbiausias žmogus Nakties karalystėje. Jei pavyks išsaugoti tavo neįkainojamą gyvybę, gal netgi sugebėsime iš čia ištrūkti. Paskubėkime. Čia nesaugu.

Apsidairiau. Žinoma, suodinos sienos jaukumo neteikė. Tačiau nenorėjau niekur iš to sudegusio namo eiti. Jis vis dėlto priminė kažką artimo, o aplinkui juk — anglies juodumo giria.