Лине Кобербёль - Šešėlių vartai

Jaučiausi šlykščiai. Pasitikėjau Ajanu. Maniau, kad mudu draugai. Gal net... būtume galėję susidraugauti artimiau. O jis nukniaukė raktą ir dabar turbūt bando kur nors parduoti. Jis juk baisiai vertingas — pats taip sakė.

Tai kvailė. Tikra naivuolė. Tikiuosi tik, kad daugiau niekas apie tai nesužinos.

Atsisėdau prie valgomojo stalo ir spoksojau į niekur. Jaučiau, kad tėtis žiūri į mane, o pati į jį pažvelgti nenorėjau. Keista, bet man buvo visiškai tas pats. Ajano išdavystė mane slėgė kaip didžiulis skaudamas auglys, bet koks dabar skirtumas. Juk gana vaikiška ieškoti mamos, kai tau beveik keturiolika ir kai tau jos nebereikia. Jei tėtis parduotų paveikslą už „mažiausiai šešis nuliukus”, persikraustytume gyventi kitur. Kur sienos ne stiklinės, kur virtuvė — tai daugiau negu du dujiniai degikliai ir šaldytuvas. Pradėčiau lankyti kitą mokyklą. Pramokčiau gestų kalbos, tapčiau beveik normali.

Tėvas uždėjo ranką man ant peties.

— Ana, būk gera, pasistenk paaiškinti, kodėl šitaip elgiesi? Juk kažkas negerai — tai aišku kaip dieną. Puikiai suprantu, kad tavo toks amžius, kai nelengva... būti kitokiai negu kiti.

Buvau pavargusi. Peršėjo akis, jaučiausi tarsi nė trupučio nemiegojusi. Išsitiesiau pasiimti bloknotą.

„Gal galim išsikraustyti kitur?” — parašiau.

Tėvas giliai atsiduso, tarsi jam būtų suskaudę.

— Nežinau, Ana, — prabilo jis. — Nežinau, ar sugebėčiau gyventi kur nors kitur. Bet jeigu tu taip nori... galiu pamėginti.

Jis pastatė virdulį ir įjungė dujas. Pastatė ant stalo kukurūzų traškučių ir pieno kaip paprastai. Tarsi tai būtų eilinis rytas, tarsi nieko ir nebūtų atsitikę.

— O gal pats metas ją paleisti... — pasakė jis taip tyliai, kad vos išgirdau.

Valgydama traškučius galvojau, ar ruoštis į mokyklą. Tada apsisukau, nuėjau prie savo miegmaišio ir įsiropščiau į vidų.

— Ar nesveikuoji? — paklausė tėtis.

Papurčiau galvą.

— Jei nesergi, tai... — „tai tada eik į pamokas”, — aiškiai pagalvojo jis. Bet ėmė ir apsigalvojo. Perbraukė man ranka per plaukus — labai atsargiai, tik kartelį.

— Pamiegok, — pasakė.

Bet užmigti negalėjau. Gulėjau miegmaišyje ir tirtėjau, nors šalta nebuvo. Buvo apėmęs toks keistas jausmas — bjaurus, pilkas ir beviltiškas. Galvojau apie Ajaną, apie raktą, apie tą nuojautą, kad jis mano. O Ajanas jį paėmė. Daugiau ničniekuo netikėsiu — niekada.

Iš lauko pasigirdo kažkoks keistas švilpimas. Lėtai atsisėdau lovoje ir praskleidžiau tamsiai mėlynas velvetines užuolaidas. Sode tėvas nešėsi piktžolių degintuvą. Bet jis buvo kažką jam padaręs. Kai piktžoles degindavo ūkvedys, liepsna niekada nebūdavo tokia didelė ir stipri. Ugnis net švilpė ir degino žoles, rožes, rododendrus ir sudžiūvusius lapus. Ar nudegino bent vieną pienę, nemačiau. O jis vis nesiliovė, liepsna didėjo ir plėtėsi. Ką jis čia sugalvojo? Gal visą sodą išdeginti?

Klausti neturėjau jėgų. Buvau tokia išvargusi, kad net akyse dvejinosi. Bet užmigti vis tiek negalėjau. Galiausiai atsikėliau ir nuėjau į mokyklą. O ką, anokio čia daikto.

Ajano nebuvo, bet aš ir nenustebau. Klasėje jo turbūt nebeišvysime. O tie jo skambūs žodžiai apie pagalbą... juos irgi galiu išmesti iš galvos. Aš vėl viena, ir netrukus Ivanas sumos, kad nebėra jokių grėsmingų „pusbrolių”, kurie trukdytų atkeršyti man.

— Sakoma, kad žaibas trenkia žemyn, — pasakė fizikas Olė ir lentoje nupiešė storą strėlę. — Tačiau taip nėra. Žaibas iš tiesų trenkia viršun. Elektros iškrova nuo žemės pašoka į dangų. Gal kas nors man paaiškins, kodėl?

Aš ne. Viena ranka pasirėmiau galvą ir lioviausi klausytis. Jei per pamoką užmigčiau, niekas nepastebėtų. Taip sunku išgauti atsakymą iš nebylės moksleivės, kad daugelis mokytojų tarsi ir užmiršo, kad aš klasėje. Vėliau, per specialųjį ugdymą sėdėjau ir nuobodžiaudama internete ieškojau į Luną panašių „Mėnulio paukščių” nuotraukų. Bet nieko nepešiau. Jokiose zoologinių duomenų bazėse neradau nieko panašaus nei danų, nei anglų kalbomis. O kai įrašiau „Mėnulio paukštė” į paieškos sistemą „google”, man išmetė geriausiu atveju kokią nors pasaką, bet nieko panašaus į Lunos atvaizdą. Galiausiai užklausiau vieno mokytojo interneto mokykloje.

„Mėnulio paukštės gyvenime neegzistuoja, — parašė jis. — Tad rasti nuotrauką bus gana keblu :D.” Pridėjo šypsenėlę, kad parodytų, jog iš manęs nesišaipo.

„Ačiū :D”, — parašiau ir pridėjau šypsenėlę atsakydama, kad viską suprantu. Pasirodo, net internetas ne viską žino, nes manoji Luna buvo tikrai ne kokia pasakų paukštė. Ji mėgo saulėgrąžų sėklytes ir žalius salotų lapus, tualetą buvo įsirengusi ant jai specialiai padėtos laikraščio skiautės. Kartais mama patiesdavo laikraštį, kurio tėvas dar nebūdavo spėjęs perskaityti, tad jis imdavo niurnėti, o mama nusijuokdavo ir atrėždavo, kad jam derėjo anksčiau atsikelti.

Buvau tikra, kad pasakų paukščiams tualetų nereikia.

Kas mano mama? Iš kur ji kilusi? Kur pradingo? Gal ten, kur Mėnulio paukštės — įprastas dalykas?

Bet vos tik pradėjau apie tai galvoti, vėl apėmė liūdna, pilka neviltis. Niekas nepadeda. Nuo klausimų tik dar labiau skauda. Kam save kankinu? Luna tikrai buvo šiek tiek didesnė nei įprasta kakadu.

Diena prašliaužė. Toks apibūdinimas taikliausias.

Prie namų ir vėl stovėjo „Alfa Romeo”, o Sara Vingė sėdėjo ant sofos. Šiandien ji apsirengusi juodai. Vienintelė balta detalė — šilkinis šalis, laisvai apvyniotas apie kaklą; galbūt ji pabūgo čionai eiti šviesiais drabužiais. Jos nosis vis dar patinusi.

— Tėtis sako, ketinate kraustytis, — pasakė ji, kai įėjau į vidų. — Jau nesitikėjau, kad kada nors jį iš čia ištrauksiu... bet tu turbūt norėtum gyventi arčiau miesto, tad nesunku suprasti.

Truktelėjau pečiais. Nežinau, ar noriu. Tiesiog toliau nuo čia, ir tiek. Nesvarbu, kur, kad tik toliau nuo čia.

— Radau butuką, kurį galėtumėte išsinuomoti, — tęsė ji. — Erdvės ten ne per daugiausia, bet jis centre, ir pro langus atsiveria labai gražūs stogų vaizdai. Jei norite, visi trys rytoj galime nuvažiuoti apžiūrėti. Taip pat greitai galėčiau tau surasti darbo studiją, Adamai. Žinai, būtų tikrai smagu turėti tave po ranka.

Nieko sau, pamaniau. Galima pagalvoti, kad ji tik ir laukia tinkamos progos.

Tėtis atrodė apstulbęs. Jis turbūt irgi nesitikėjo, kad viskas bus taip greitai.

— Ar tu to nori, Ana? Gal išmiegokim ir ryt nuspręskim?

Miegoti. Vėl sapnuoti tuos košmarus apie tamsius gniaužtus. O prabudus — dar viena švytinti plunksnelė ant stiklinio stogo.

Papurčiau galvą.

„Nebenoriu čia būti”, — parašiau.

Kitą dieną atėjo laiškas iš gyventojų registro. Jis buvo įmestas į mūsų pašto dėžutę kartu su keliomis reklamomis ir voku su langeliu, adresuotu tėvui iš kažkokios nekilnojamojo turto agentūros. Dabar man jau beveik vis viena. Norėjau nė neatplėšusi išmesti, nes nebenorėjau raustis po praeitį. Vis tiek greitai išsikraustysime. Praeitis praėjo. Todėl ji taip ir vadinasi.

Vis dėlto pradrėskusi pirštais voką ištraukiau ploną popieriaus lapelį.

„Ana Eliasen”, — parašyta viršuje. Kol kas neblogai. Bet staiga tapo kur kas blogiau. Man prieš akis mirguliavo biurokratinės frazės. Ajanas gimė Danijoje, o aš, pasirodo, ne. „Kreipimasis dėl asmens kodo suteikimo. Priežastis — atvykimas neribotam laikui. Atvyko į šalį neribotam laikui tų pačių metų 08 mėn. 24 d.... Duomenų apie gimimą nėra, institucija nenustatyta ... Motina nežinoma.”