Лине Кобербёль - Šešėlių vartai

— Adamai, brangusis, juk jie juodi, — pasakė ji tarsi manydama, kad jis to nemato.

Vertėmės pardavinėdami tik ankstesniuosius tėčio paveikslus, kuriuos jis buvo pasilikęs sau. Tik dėl jų jis eidavo į namą, — kai Sara Vingė ateidavo pasiimti kokio nors paveikslo, su kuriuo skirtis tėtis nenorėjo.

Sienos dabar jau beveik tuščios, pati mačiau.

„Reikia paskubėti ir išgelbėti tėtį iš jos nagų”, — pagalvojau ir atidariau duris.

Kaip tik tada Sara Vingė sakė:

— Arba tas paveikslas virš židinio. Jį tikrai galėčiau parduoti.

„Kurgi ne”, — pagalvojau ir laukiau, kol tėtis pasakys, kad jis neparduodamas.

Bet jis labai ilgai tylėjo. O tada prabilo kažkokiu keistu, kimiu ir nemaloniu balsu:

— Už kiek?

Iš pradžių stovėjau ir nieko nedariau. Negalėjau patikėti. Mamos paveikslą. Šito... juk jis nepadarys!

Sara Vingė išsirietė kaip koks medžioklinis šuo, pasirengęs vytis bėgantį elnią.

— Už nemažą sumelę, — pasakė ji. — Netgi labai nemažą. Esu tikra, kad kalbame apie šešis nuliukus. Mažų mažiausiai.

Jis nori jį parduoti. Mačiau tai iš jo nugaros, iš stovėsenos — jis atrodė toks suvargęs ir nusiminęs.

Skriste nuskridau prie jo. Sugniaužiau kumštį ir užvožiau jam į sulenktą nugarą, o kai atsigręžė, dėjau ir į krūtinę.

— Ana!

Sušuko Sara Vingė, ne tėtis. Jis nesakė nieko, tik bandė mane apkabinti ir sulaikyti, bet aš visai nenorėjau, kad mane laikytų, nenorėjau, kad guostų ar ramintų.

— Ana, kaip tu šitaip... na, vis dėlto, mažute...

Kažkas sugriebė man už rankos, o aš vožtelėjau per daug negalvodama kam.

Pataikiau Sarai Vingei į nosį. Ji kaipmat paplūdo krauju — kaip pradurta ugniagesių žarna. Kraujas bėgo jai per smakrą, tiško ant baltos palaidinės. Tėčio nebemušiau, tik su siaubu sumišusi spoksojau į tą raudoną dėmę, sujaukusią jos stilingąjį juodos ir baltos spalvos derinį.

— Ana... — bejėgiškai sulemeno tėtis. — Nevalia... žmonių mušti nevalia.

„Žmonių” aš ir nemušu, aš trankiau jį. O Sara Vingė — šiaip, nelaimingas atsitikimas. Tyčia to nebūčiau dariusi, bet jei jau taip nutiko, tai... Nereikėjo įtikinėti tėvą parduoti mamos paveikslą. Žodžiu, pati kalta.

Tėvas ieškojo nosinaitės, bet negalėjo rasti, tai pagriebė tiesiog virtuvinę šluostę. Ji buvo šlapia ir purvina, Sara Vingė su didžiausiu pasibjaurėjimu numetė ją šalin. Padaviau jai popierinį rankšluostėlį.

— Ačiū, — sumurmėjo pro nosį, — oi...

Neatrodė, kad ji būtų supykusi. Veikiau apstulbusi. Kraujas šiek tiek apstojo tekėti, tėtis išgręžė šluostę ir bandė valyti kraujuotą palaidinę.

— De, dereigia. Gai grįšiu, babergziu į vadedį. — Tada paėmė į dalmatiną panašų baltą rankinuką su juodom dėmelėm ir pasuko eiti.

— Palauk. Leisk, aš tave parvešiu namo, — pasakė tėtis.

— Diego, gaib dors. Bazgabidziu, gai bagalbėziu zu galibais birgėjaiz.

— Sara...

— Bažadėdi diego degaliu, Adabai. Bagalbėziu su borą žmodių, babatyzim, kiek galiba užsidirbdi.

„Nieko panašaus, — pagalvojau taip garsiai, kad pamaniau, jog tėtis tikrai išgirs. — Nieko panašaus!”

— Duok raktelius, — pasakė tėtis. — Pasikalbėsim apie tai mašinoje. O tu... — griežtai bedė į mane pirštu, — tu liksi čia, o kai grįšiu, mudviem reikės labai rimtai pasikalbėti.

Kai nutilo „Alfa Romeo” burzgimas, skubiai susidėjau keletą daiktų į seną mokyklinę kuprinę. Degtukų. Žvakių. Ko dar? Buvo sunku susikaupti. Pakeliui pro duris vos neparvirtau ant pusantro metro ilgio kartoninės dėžės. Ji buvo didžiulė ir keista, tad stabtelėjau apžiūrėti. „Natūralūs piktžolių nuodai, — buvo parašyta didelėmis juodomis raidėmis. — Lengvai ir ekologiškai naikina piktžoles.”

Tuos nuodus aš puikiai žinojau. Ūkvedys jais naikindavo pienes tarp plytelių šalia pastogės dviračiams. Apdegindavo visą žalumą mėlyna liepsna ir buvo tikrai efektyvūs. Bet kam jų prisireikė mano tėčiui? Sode, aišku, piktžolių pakanka, bet čia kažkas ne taip. Anksčiau jos jam neužkliūdavo.

Papurčiau galvą. Toks įspūdis, kad mudu su tėvu gyvename kiekvienas savo planetoje. Aš nenutuokiu, ką veikia jis, o jis nė iš tolo nesupranta, apie ką galvoju aš.

Užsimetusi ant peties kuprinę, nuėjau į stotelę pasiimti Ajano.

Dzvangt. Dūžtančio stiklo garsas vakaro tamsoje nuskambėjo itin garsiai.

— Maniau, kad tu turi raktą, — nusistebėjo Ajanas. — O jei jau mes įsilaužiame, tai kodėl iš viso prašiau leidimo?

Patraukiau pečiais, atsargiai kyštelėjau ranką pro išdaužtą langą ir nuspaudžiau rankeną. Tėvas buvo uždaręs duris. Gal jis būtų norėjęs ir mane užrakinti, bet tokios progos jam suteikti neketinau.

Įsivaizdavau, kad Ajanas galėtų apsigyventi kuriame nors antrojo aukšto kambaryje, kur dar yra apklotų ir panašiai. Bet negalėjau praeiti pro kambarį su židiniu nestabtelėjusi ir dar kartą nepažvelgusi į mamos paveikslą.

Ji šypsojosi, bet daugiau akimis. Akys buvo tamsios kaip ir mano. Ji atrodė kaip tik taip, kaip aš ją ir atsimenu. Negalėjau nė pagalvoti, kad paveikslą atidžiai apžiūrinės svetimi žmonės, įvertins, įtrauks į katalogą ir parduos už didžiausią pasiūlytą kainą. O jei dabar jį paimčiau ir paslėpčiau?

Ajaną domino kiti dalykai.

— Kodėl čia prikalta? — jis rodė pirštu.

Kalbėjo apie kilimą. Ir jis teisus: visas prabangaus persiško kilimo kampas buvo prikaltas prie grindų — ne smulkiomis vinutėmis, kaip paprastai siuvami kilimai, o didelėmis aprūdijusiomis dešimties centimetrų ilgio vinimis.

Papurčiau galvą. Neįsivaizdavau, kam reikėjo šitaip elgtis su kilimu ir grindimis.

— Pažiūrėkim, kas po juo, — pasakė Ajanas.

Vinutes ištraukti nebuvo lengva, bet šiaip taip ištraukėme.

— Suvyniokim jį ir padėkim į šalį, — pasiūlė Ajanas. — Štai ten...

Kilimo būta neįsivaizduojamai sunkaus, tarsi būtų ne vilnonis, o velniai žino koks. O ant grindų po juo...

— Klausyk, gal tavo tėvas koks satanistas? — paklausė Ajanas.

Papurčiau galvą. Ir pažvelgiau. Visai nenuostabu, kodėl Ajanas taip paklausė.

Ant grindų buvo nupieštas didelis apskritimas. Tam apskritime buvo keturkampis. O tam keturkampyje dar viena figūra — keturi persipynę žiedai. Apskritime buvo daugybė šakelių, lapelių, rožių ir žvaigždžių, dvi baltos paukštės, o pačiame viduryje, viso to derinio centre, buvo apskrita įduba. Joje kyšojo raktas.

Kai jį pastebėjau, man kažkas atsitiko. Tarsi kas būtų į pilvą įspyręs — tiesiai į saulės rezginį. Galvoje išgirdau šnabždesius: „Paimk jį. Paimk, Ana, jis tavo.”

Rakto būta nepaprasto, aišku kaip dieną. Iš pažiūros jis gryno aukso, o galą puošė dūmų spalvos topazai ir vidurnakčio mėlio safyrai.

— Tai bent, — sušnibždėjo Ajanas. — Jis turbūt be proto vertingas...

Jis ištiesė ranką jį paimti, bet aš jį sulaikiau.

— Aš tik pažiūrėsiu, — pyktelėjęs pasakė jis.

Bet aš papurčiau galvą. Raktas mano.

— Tau dabar kas? — paklausė jis.

PAVOJINGA, — parašiau didelėm, baisiom raidėm. Nenorėjau, kad jis jį liestų.

— Tada pabandyk tu, — pasiūlė Ajanas. — Pažiūrėsim, kas bus. Gal ten koks slaptas kambarys?

Pasukau raktą. Tiksliau, pamėginau. Kažkas pasisuko, bet man lengvai apsvaigo galva, — toks jausmas, kad pasisuko ne raktas, o grindys, gal net visas kambarys aplink mus.

— Kas čia dabar?

Tai pajuto ir Ajanas.

Papurčiau galvą. Pati nesupratau. Viskas lyg ir kaip buvę, nieko neatsitiko. Kambarys kaip kambarys, virš židinio kabo mamos paveikslas, pro langus šviečia mėnulis, driekiasi šešėliai...