Лине Кобербёль - Šešėlių vartai

Motina nežinoma. Tarsi jos nė nebūtų buvę. Tarsi vieną gražią dieną mane būtų kas palikęs prie tėčio durų vežimėlyje su rašteliu: „Čia tavo dukra. Pasirūpink ja.” Bet aš tikrai ne pamestinukė. Mamą aš turiu. Bent jau esu turėjusi. Kadaise.

Suglamžiau popierėlį į mažą kietą kamuoliuką ir numečiau sau po kojom. Rudeninis vėjas pagriebė jį ir nupūtė tolyn, tarsi nematomas vaikas spardytų futbolo kamuolį.

Nesvarbu, pasakiau sau. Dabar jau nebesvarbu.

Po dviejų dienų mokyklos kieme pasirodė moteris.

— Tu vardu Ana, ar ne? — paklausė ji. Daniškai kalbėjo beveik be akcento, nors buvo ne danė.

Linktelėjau.

— Ajanas parašė SMS žinutę, kad jis pas tave.

Nebe. Papurčiau galvą.

Nežinau, ar ji manimi patikėjo.

— Pasakyk jam, kad grįžtų namo, — pasakė ji. — Mes... mes viską užglaistysime. Tegu tik jis grįžta.

Namie pilna pristatyta dėžių. Net šiltnamyje per septynerius gyvenimo metus prisikaupia nemažai daiktų, o tėvas nieku gyvu nenorėjo nieko išmesti. Net piktžolių degintuvo. Kažin, ką jis ketina naikinti miesto centre? Gal pienes gėlių vazonėliuose?

Sara Vingė atvyko pasiimti mamos paveikslo. Į namą su ja nenorėjo eiti nei tėvas, nei aš, tad jai teko kulniuoti vienai.

— Kaip gaila, kad šitaip apleidai namą, Adamėli, — pasakė grįžusi. — Jei tau jo nebereikia, kodėl, dėl Dievo, tu jo neparduodi?

— Ne, — atkirto tėvas. — Parduoti negaliu.

— Taip skaudu stebėti, mielasis, kad ten tokia netvarka, kad jis griūva ir... taigi negražiai atrodo.

Netvarka? Man atrodė, kad sakyti, jog ten netvarkinga, negalima. Staiga pajutau, kad turiu kaip nors užstoti namą.

— Dar ne, — tęsė tėvas. — Nieko nebus.

— Taigi, taigi, tu geriau žinai, — pasakė Sara Vingė tokiu tonu, kad buvo aišku, jog yra įsitikinusi priešingai. Ji atsargiai padėjo paveikslą ant vieno iš tėvo molbertų, kad šviesa kristų reikiamu kampu.

— Koks jo pavadinimas? — paklausė spragsėdama skaitmeniniu fotoaparatu — nuotraukas ji, aišku, išsiuntinės aukcionams ir galerijoms.

— Jis be pavadinimo, — atsakė tėtis. — Šiame paveiksle pavaizduota... Anos mama.

— Ji graži, — ramiai pasakė Sara ir toliau pliauškino aparatu. — Bet juk „Anos mama” nepavadinsime. Gal „Moteris su kakadu”?

— Čia ne kakadu, — suniurnėjo tėtis.

— O kas tada?

— Tai... — jis trumpam nutilo. — Nesvarbu. Gali vadinti „Moterim su kakadu”.

Kodėl jis nepasako, kad Luna — Mėnulio paukštė? Ir pagaliau man toptelėjo: jis žino, kad Mėnulio paukščių tikrovėje nebūna. Išskyrus, aišku, Luną. Toji buvo tikrų tikriausia. Iš kur Luna pas mus atsirado? Tėtis žino. Mačiau iš akių, kad žino.

„Nesvarbu, — sušnabždėjo viduje tūnanti pilkoji migla. — Mėnulio paukštė, kakadu — koks skirtumas? Kvaila balta paukštė paveiksle.”

Buvau tokia nuvargusi. Prastai miegojau. Jau nebepamenu, kada pastarąjį kartą gerai miegojau, o ryte atsikėliau žvali, po gilaus nakties miego, kupino gražių sapnų. To tykaus pilko balso buvo labai lengva klausytis. Visai neskaudėjo. Niekas neskaudėjo, nes nieko ir negalėjau pajusti. Nei baimės, nei skausmo, nei pykčio. Bet ir vilties nejutau. Jokio džiugesio. Nuostabos. Ničnieko.

Kvaila balta paukštė paveiksle, kurį vis tiek tuoj parduos.

Sara Vingė rūpestingai suvyniojo paveikslą — iš pradžių į baltas paklodes, o paskui į storas pilkas antklodes. Ir nunešė į savo automobilį.

— Paskutinė naktis šiltnamyje, — pasakė tėtis ir kišeniniu peiliuku supjaustė picą, nes visi virtuvės reikmenys jau buvo supakuoti. — Džiaugiesi?

Linktelėjau lyg verčiama.

— Ana. Tau bus tik geriau. Mums abiem bus geriau. Kodėl visai neatrodė, kad jis tiki tuo, ką sako? Iš pažiūros jis atrodė pilkas ir nuliūdęs — taip jaučiausi ir aš.

Atsikandau picos. Ji buvo sprangi, sūris burnoje kaip guminis. Ilgos, tąsios sūrio skonio gumos gijos. Brrr. Bent jau su Ivanu nereikės kasdien kariauti. Gal naujoje mokykloje atsiras tokių, kurie panorės draugauti su nebyle pamišėle. Kurgi ne. Viltis — kvailių motina. Apsieisiu ir be draugų. Pypt pypt. Kišenėje suvirpėjo mobilusis. Nenorėjau žiūrėti — turbūt eilinis pagiežingas grasinimas iš Ivano. „Žinau, kur tu gyveni”, — parašė pastarąjį kartą. Labai sąmojinga. Neparašė nieko naujo, bet skaitydama pasijutau tikrai nejaukiai. Kvailys tas Ivanas. Kvailas ir Ivanas, ir tas sumautas pasaulis, kuriame reikia gyventi ir bijoti tokių kaip jis.

— Ar ne tavo telefonas supypsėjo? — paklausė tėtis. Linktelėjau. Išsitraukiau iš kišenės. Spustelėjau žinučių mygtuką.

„Padėk”, — perskaičiau. Daugiau nieko.

Ajano numeris.

Gulėjau lovoje ir žvelgiau į viršų pro stiklinį stogą. Danguje daugybė žvaigždžių ir beveik jokio debesėlio. Gulėjau su mobiliuoju rankoje, iš ekrano juodu ant balto švytėjo Ajano „Padėk”.

„Kur esi?” — galiausiai parašiau.

Praėjo laiko. Jau buvau bepradedanti snūduriuoti, kai mane pažadino dar vienas pyptelėjimas.

„Nakties karalystėje. Ateik. Greičiau.”

Žinutė keista, trumpa ir tarsi sukarpyta, — pamaniau, jis rašydamas dar kažką veikia. Ir kas toji „Nakties karalystė”? Aš niekada...

Betgi taip. Aišku, kad girdėjau.

Ana Klara, saulės vaikeli, Ana Klara, dukra mėnesėlio, Nakties karalystė jau laukia tavęs.

Sklęski Mėnulio paukštės sparneliais,

Pašoki su medžiais jų sapnuose.

Tik grįžki namo pas mane — taip, grįžki namo pas mane.

Girdėjau mamos balsą — tokį aiškų ir raiškų, tarsi ji stovėtų šalia lovos ir dainuotų.

„Nakties karalystė jau laukia tavęs.” O jeigu tai ne šiaip lopšinė vaikams migdyti? Kas, jei Nakties karalystė — tikra, apčiuopiama vieta?

Širdis smarkiau suplakė iš baimės. Pašiurpau vien nuo minties apie Nakties karalystę ir kai prisiminiau tamsybių Tamsybę. Nes toje Nakties karalystėje tamsybių Tamsybė ir buvo.

Negi mama ten? Ir Ajanas? Nelengva įsivaizduoti, kaip tas Danijoje gimęs Ajanas sklendžia Mėnulio paukštės sparneliais ir šokdina laukinius sapnus. Bet žinutė švietė kaip iš kompiuterio ekrano — kaip įrodymas, kad... Kad Nakties karalystė — tikra? Vadinasi, tai nėra tik mano išmonės vaisius, senos dainelės žodžiai. Juk Ajanas ten — ir iš ten žinutes siuntinėja.

Du pagalbos šauksmai. Mamos balsas Tamsybėje. Ir keista Ajano žinutė iš tokios vietos, kurios nėra mokykliniuose atlasuose.

Nuspyriau apklotą. Šiltnamyje naktimis vėsoka, tad aš jau miegu su senu sportiniu kostiumu ir storomis vilnonėmis kojinėmis, kad kojoms nebūtų šalta. Tereikia įsispirti į sportbačius ir galiu bėgti. Tik kur? Vis dar nežinojau, ką daryti. Žinojau tik viena — negaliu miegoti lyg niekur nieko. Rytoj išvažiuosiu ir paliksiu visus — namą, Ajaną, Luną ir Nakties karalystę, senus ir naujus košmarus... Todėl turiu pabandyti dar kartą.

Tėtis sėdėjo ant supamosios kėdės ir snūduriavo. Naktimis jis paprastai tapydavo, bet dabar dažai, teptukai ir terpentinas buvo supakuoti. Nėra lengva atsikratyti ilgamečio įpročio ir paprasčiausiai eiti į lovą.

— Kur tu? — paklausė jis.

Parodžiau, kad noriu į tualetą. Jis linktelėjo.

Bet kai ėjau pro šalį, jis atsargiai suėmė mane už rankos.

— Juk tu to nori? — vėl paklausė. — Naujos mokyklos, miesto... Juk nori?

Linktelėjau. Ir staiga mane užplūdo noras jį apkabinti, atsisėsti jam ant kelių, prisiglausti prie jo. Bet aš to nepadariau. Tik pasilenkiau ir pabučiavau — paskubom pakštelėjau į skruostą.