Лине Кобербёль - Šešėlių vartai

Mane supykino. Norėjau rėkti. Pasiųsti žinutę tėčiui, kad atskubėtų manęs vaduoti.

Išsipildė tik pirmasis noras — išsivėmiau, bet nedaug. Apgailėtini likučiai picos, kurią valgėme su tėčiu prieš, atrodė, milijoną metų, kai viskas buvo daugmaž normalu.

Nesakau, kad pasijutau daug geriau. Tačiau manyje sujudėjo nedidutė, bet stipri ir gaji būtybė. Gerai, Ana. Gali atsigulti ir numirti. Bet gali atsistoti ir eiti toliau. Turi iš ko rinktis — ir ką rinksiesi?

Pažvelgiau į nakties dangų. Aušros nebuvo nė mažiausio ženklo, o ji ir neateis, nes čia Nakties karalystė, saulės čia nėra. Tačiau viena žvaigždė švietė už visas ryškiau ir šilčiau. Nakties akis, taip sakė Herojus. Eik ten, kur ji šviečia, ir tikrai atrasi, ko ieškai.

Leidausi į kelią.

Ėjau, kol įstengiau. Kai pargriuvau ketvirtą kartą, nes nebelaikė kelis, pasidaviau. Nušliaužiau prie artimiausio medžio, atsirėmiau į jį ir įsistebeilijau į žvaigždę, kuria turiu sekti. Atleisk, Herojau. Nebegaliu. Negyvėliai šunys ir bešešėliai gali mane sučiupti — ak, kaip jie norėtų mane sudoroti. Man nebesvarbu — visai nusivariau nuo kojų ir baisiausiai skauda dešinį kelį.

Kaip aš galėjau taip nusiristi? Juk nesu apsvaigusi nuo narkotikų. Esu tik paprasta išsekusi paauglė nutrintais sportiniais bateliais ir sportiniu kostiumu, tinkamu nebent šiukšliadėžei. Norėčiau pabusti ir suvokti, kad guliu savo švarioje ir šiltoje lovoje po stikliniu stogu, apsupta kartoninių dėžių dėželių ir juodų plastikinių maišų. Tačiau skausmas pernelyg ryškus — ne, čia ne sapnas.

Aūūūūūūūūūū! — atsklido iš tamsos. Aūūūūūūūū-aūūūūūū-aūūūūūūūū!..

Man ant rankų net plaukai pasišiaušė. O, ne. Ir vėl. Nebeturėjau jėgų nei pajudėti, nei bėgti, tačiau kažkokiu stebuklingu būdu vėl atsistojau ant kojų, — buvau taip išsigandusi, kad tiesiog negalėjau likti sėdėti.

Aūūūūūūūūūū! Aūūūūūūūūūū!

Mečiau per petį baikštų žvilgsnį. Kaip arti! Pastebėjau juos tarp medžių, bet įsikasti į žemę ir pasislėpti nebeturėjau kada. Puikiai žinojau, kad nuo jų nepaspruksiu, bet mano suglebęs, skaudantis kūnas liepė nieku gyvu nepasiduoti.

AŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪ!

Apsisukusi pamačiau, kad arčiausiai pribėgęs šuo šoka ant manęs. Ore švystelėjo išsitiesęs kūnas, atviri žabtai, geltonos laukinio vilko akys...

Man į krūtinę rėžėsi dvi milžiniškos letenos ir parvertė mane aukštielninką. Iš nasrų gyvuliui dribte dribo seilės.

Mano veidą ėmė laižyti šiurkštus didžiulis susijaudinusio gyvūno liežuvis.

Ką?..

Tik po kelių akimirkų atsitokėjusi supratau, kad manęs vis dėlto neės. Nebent paskandins seilėse, bet — jokių piktų kėslų.

— Snukiau! Stačioke! Čionai!

Tą balsą pažinojau. Esu jį girdėjusi seniai seniai. Tada dar buvau visai mažytė, o ji — didžiulė.

Ji ir dabar buvo didelė. Rankos kaip kastuvai, pečiai platūs kaip laukujės durys. Kepurėje, kurią buvo užsimaukšlinusi ant akių, galima skalbinius nešioti, o iš jos ilgo raudono lietpalčio išskleisti palapinę šešiems žmonėms. Šalia jos šunys atrodė visai normalaus ūgio, — didžiausias jų buvo islandiško ponio dydžio.

Man nespėjus nė susigaudyti, ji pakėlė mane nuo žemės kaip kūdikį. Iš netikėtumo buvau bepradedanti priešintis, bet ji turbūt to nė nepastebėjo. Priglaudė prie savo drėgno lietpalčio ir nusinešė murmėdama sau po nosimi.

— Kiaurai peršlapusi ir vienui viena. Ir ką jie sau galvoja! Bet nebesirūpink, mažute, tetulė Enė tavimi pasirūpins.

Keisčiausia, kad aš ja patikėjau. Taip patikėjau, kad užmigau tiesiai jai ant rankų.

Negaliu pajudinti kojų. Iš tikrųjų tai nė nejaučiu jų. Kas nutiko?

Nenoromis praplėšiau akis ir pastebėjau, kad per naktį manęs nesuparalyžiavo. Lovos kojūgalyje gulėjo ponio didumo šuo. Pastebėjęs, kad pabudau, jis man amtelėjo, atsistojo, pasirąžė ir pradėjo laižyti galvą. Pamėginau atstumti jo milžinišką snukį, bet nebuvo taip paprasta.

— Nagi, Snukiau, nelįsk prie jos. Jie labai džiaugiasi tave matydami, mieloji. Niekaip nesuprato, kodėl staiga lioveisi juos lankiusi.

Be kepurės ir lietpalčio tetulė Enė atrodė tik vos vos mažesnė. Ji ramiai sėdėjo didžiuliame apmuštame supamajame krėsle ir siuvinėjo kryželiu — lėtai ir kruopščiai. Jai apie galvą vijosi ugninių plaukų garbanos. Manau, suknelę su rožytėmis ji apsivilko tam, kad atrodytų švelnesnė ir moteriškesnė, bet jai tai nepavyko. Ji buvo didžiulė kaip kalnas. Labai ją mylėjau.

Iš kur, po paraliais, tas jausmas? Jis slypėjo kažkur manyje, pačiame galvos viduryje, o gal ten, kur paprastai glūdi jausmai, laukiantys, kol juos patirsi. Mylėjau ją taip, kaip maži vaikai myli zoologijos sodą, močiutę ir braškintus ledus — viską iš karto.

— Ar tau jau geriau, mažute? Kai tave radau, buvai visai nuvargusi.

Pabandžiau nusišypsoti, bet vietoj šypsenos pavyko tik nusižiovauti. Stačiokas, gulėjęs palei lovą, pažvelgė į mane ir lyg pritardamas taip pat nusižiovavo. Jo krūminiai dantys buvo tokio dydžio kaip mano mažytis pirštelis. Staiga prisiminiau, kaip Jodinėdavau ant jo pilkos gauruotos nugaros, kai buvau ketverių. Pakasiau jam paausį.

— Gurkštelk arbatytės, padės, — tetulė Enė įpylė arbatos iš gėlėto arbatinuko ir pastatė puodelį ant staliuko prie lovos. Pasikėliau ant alkūnių ir atsisėdau lovoje, bet puodelis buvo toks sunkus, kad jį reikėjo kelti abiem rankomis.

— Oi, atleisk, luktelėk, — pasakė tetulė Enė ir paėmė puodelį iš manęs. Palaikė jį delnuose, palenkė galvą ir kažką sumurmėjo. Kai grąžino puodelį man, jis jau buvo įprasto dydžio.

— Tik atsargiai, — pasakė ji. — Taip suspausti daiktai įšyla, jei pameni.

Linktelėjau. Puikiai pamenu. Mane užplūdo prisiminimai apie tetulę Enę. Arbata, pyragaičiai — svarbi tų prisiminimų dalis. Jodinėjimas ant Snukiaus ir Stačioko. Lietingi vakarai su galvosūkiais ir sūrio sumuštinukais.

Staiga prisiminiau, kaip sykį sudaužiau vieną iš jos puodelių. Pabandžiau jį padidinti ir sumažinti, kaip tai darydavo ji.

— Nagi, mažute, — pasakė ji tada. — Tu juk ne didintoja. — Tada ji paaiškino, kad kiekvienas turi kokių nors ypatingų galių. — Tavo mama Kara — sapnų verpėja, tu tai žinai. Kiti yra atradėjai, įžiebėjai arba skaitytojai ir taip toliau. Aš sugebu daiktus mažinti ir didinti, tad aš — pakuotoja. O tu, mažute, to nesugebi.

TAI KAS AŠ TADA? — parašiau netvirta vaikiška rašysena.

— Na, anksčiau ar vėliau mes tai išsiaiškinsime, — atsakė tetulė Enė, o rausvas jos veidas tik dar labiau paraudo. — Dėl to labai nesuk galvos.

Tada ir supratau, kad man kažkas negerai. Kažkas ne taip, kažko trūksta. Taip nusiminiau, kad net pravirkau, o tetulė Enė pamanė, kad verkiu dėl sudužusio puodelio.

— Dėl to nesuk sau galvos, mieloji. Nusišluostyk ašarytes. Paklijuosim, ir puodelis vėl bus kaip naujas.

Ir dabar, po daugelio metų, prisimenu tą jausmą. Man kažkas negerai, ir ne dėl to, kad aš nebylė. Aš kitokia. Bet apie tai paprastai nekalbama. Tas vaikiškas braškinių ledų ir močiutės jausmas šiek tiek apslopo. Pakėliau puodelį prie pat veido ir pažvelgiau į garuojančią rusvą arbatą, kad niekas nematytų.

Tušinuko ir bloknoto šalia savęs nebeturėjau, lipnių užrašų lapelių — taip pat. Mano purvinas ir kiaurai peršlapęs sportinis kostiumas buvo dingęs, vilkėjau ilgais naktiniais marškiniais su išsiuvinėtomis gėlytėmis — greičiausiai jie tetulės Enės, tik ji juos buvo sumažinusi, kad tiktų man. Lyg ir tiko, tik rankovės kybojo šiek tiek ilgokos. Apsidairiau. Siuvinėti užtiesalai, siuvinėtos pagalvės, siuvinėti skudurėliai ir pirštinės arbatai — net paveiksliukai ant sienų ir tie siuvinėti. O paprasčiausio bloknoto nebuvo — nei siuvinėtu viršeliu, nei be jo.