Лине Кобербёль - Šešėlių vartai

Atitraukiau ranką. Jei negalima liesti strėlės, kaip tuomet padėsime Herojui?

Tetulė Enė priklaupė. Iš lietpalčio kišenės išsitraukė žvakigalį ir degtuku įskėlė ugnį. Akimirką užsimerkė, o man prieš akis siūbtelėjo liepsna, ir žvakigalis virto deglu. Ji labai atidžiai apžiūrėjo Herojų ir strėlę, bet nieko nelietė.

— Vargšeliui kažkaip pasisekė nutraukti virvę, — paaiškino ji. — Todėl jie jo ir nerado.

Tada pamačiau, kad prie strėlės tabaluoja tąsus voratinklio spalvos siūlas, — ir staiga viską supratau. Tas siūlas buvo panašus į harpūno virvę. Pirmiausia pašauni auką, ji sau nubėga, o vėliau pagal virvę ramiai ją atseki, kai toji jau būna pailsusi.

„Herojau, — mintyse kiek galėdama garsiau paklausiau. — Ar girdi mane?”

Jis neatsakė. Nejudėjo, tik sunkiai, giliai kvėpavo, tarsi kiekvienas įkvėpimas jam kainavo visas jėgas.

— Palaikyk deglą, — paliepė tetulė Enė. — Pabandysiu ištraukti.

Tada ištiesė rankas prie pat strėlės, bet jos nepalietė. Strėlė tarp delnų ėmė mažėti — ji ją spaudė, kol iš jos teliko smeigtukas. Nenuleisdama žvilgsnio nuo strėlės ji pasirausė lietpalčio kišenėje, o kai vėl išlindo didžiulė jos plaštaka, joje ji laikė mažytes rankdarbių žirklutes. Jomis atsargiai iš žaizdos ištraukė smeigtuku virtusią strėlę ir piktu, pasibjaurėjimo kupinu judesiu nusviedė ją į tankumyną.

— O dabar jau tikrai reikia pasiskubinti, — pasakė ji. — Jei jis išgyvens, privalome suspėti pas Seleną Miglūnę — ji jam padės. Jei jie jo nerado iš karto, nereiškia, kad nebeieško.

Snukiui ir Stačiokui buvo sunku traukti, bet tetulė Enė nusprendė, kad turiu sėdėti vežimaityje kartu su Herojumi, kad jo per daug nekratytų važiuojant.

— Aš jiems padėsiu traukti, viskas bus gerai.

Įsėdau į vežimaitį ir mes sūpuodamiesi bei girgždėdami pajudėjome. Herojus gulėjo man ant kelių — taip geriausiai galėjau jį apsaugoti nuo smūgių. Man pasirodė, kad jis šaltas. Kaskart, išgirdusi jo švokščiantį kvėptelėjimą, pajusdavau palengvėjimą, antraip būčiau sėdėjusi kaip ant adatų galvodama, kad jis štai jau miršta. Tetulė Enė buvo gerai uždariusi langines, kad viduje galėčiau truputį pasišviesti, bet į lauką šviesa nesklistų. Be to, negalėjau iškišti galvos lauk, tad buvo keista važiuoti uždaroje dėžėje vienudviem su Herojumi nežinant, nei kas dedasi aplinkui, nei kur važiuojame.

Kai galiausiai sustojome, mėnulis buvo visai arti laidos. Jis kybojo virš tamsios pelkės, balkšva mėnulio šviesa mirguliavo blankiai tamsiose balutėse tarp žolynų kuokštų.

— Vežimas toliau nevažiuos, — pasakė tetulė Enė. — Tau teks paėjėti, mažute.

O kaip Herojus? Parodžiau į jį pirštu ir klausiamai kilstelėjau antakį.

— Jį pasiimsiu aš, — pasakė tetulė Enė. — Jis juk dar visai vaikas.

Ir pakėlė jį ant rankų — panašiai kaip mane anądien košmarų miške. Jai ant rankų jis iš tiesų atrodė kaip mažas miegantis berniukas. Parodžiau į vežimaitį ir pavaidinau, kad suspaudžiu jį ir įsidedu į kišenę. Tetulė Enė papurtė galvą.

— Ne, mieloji, taip nieko nebus. Viskam yra ribos. Jei sumažinčiau šitaip, iš jo tiesiog nieko neliktų. Gal gali iškinkyti šunelius?

Nuėmiau pakinktus nuo Snukiaus, Stačioko ir leidomės per pelkes.

Snukius ir Stačiokas bėgo pirmi, atidžiai uostydami žemę. Tetulė Enė ėjo jiems iš paskos.

— Kojas dėk tiksliai ten, kur palikau pėdsakus, — mokė ji. — Čia daug smegduobių, raganų akivarų, kurie gali žmogų tiesiog pasiglemžti. Bet šunys mums suras tinkamą kelią.

Prikandusi lūpą iš paskutiniųjų stengiausi sekti šlapiomis tetulės Enės pėdomis.

Mėnulis lėtai pasislėpė už gluosnių ir nendrynų. Vėjai visiškai nurimo. Buvo taip tyku — girdėjome tik savo klampojimą ir švokščiantį Herojaus kvėpavimą. Pamažu iš tos tylos kažkas ėmė augti — iš pradžių labai tykiai, kad beveik nejutome, — keistasis garsas vis stiprėjo, nors tebebuvo prislopintas: ramus ir švarus gaudimas, kažkodėl privertęs mane pagalvoti apie gelsvas rupūžės akis ir lengvai šiurenančius meldus.

— Ji mus pastebėjo, — pasakė tetulė Enė ir pabrėžtinai su palengvėjimu atsikvėpė. — Dabar galime žengti drąsiau.

Ji paspartino žingsnį ir eidama jau nebe taip atsargiai dėliojo kojas. Net šunys ir tie atrodė nebe tokie atidūs. Toji melodija mus tiesiog pasigavo ir lydėjo paskutinę kelio atkarpą.

Miglūnė gyveno saloje. Nuo vėjų ją dengė seni gluosniai, o nespalvotos gėlės trimitėlių formos žiedais skleidė salsvai aštroką aromatą. Į nedidukę jos karalystę saloje vedė šeši brastos akmenys ir lenktas medinis tiltelis, o kitapus takelis vingiavo į namuką, labiau primenantį arbatos gėrimo paviljoną, o ne gyvenamąjį pastatą. Jis buvo dengtas mediniu stogu, tačiau iš visų keturių pasaulio kampų kiaurai perpučiamas vėjų ir lengvai pasiekiamas lietaus. Keistas namas, pamaniau. Tačiau pati gyvendama šiltnamyje neturėčiau pernelyg stebėtis kitų būstu.

Kai visi keturi pasiekėme sausumą, daina nutilo. Keliuką link paviljono nušvietė nedidukai akmeniniai žibintai. Tarpdury stovėjo jauna moteris tokiais pat mėnesienos baltumo plaukais kaip ir Herojaus, tik josios buvo nepaprastai ilgi — siekė net kelius.

— Paskubėkite, — paragino ji. — Jei norite, kad jums padėčiau, nevalia gaišti nė akimirkos.

Miglūnė. Nežinau, kokią ją įsivaizdavau, — veikiau kaip seną raganą vešliais žilais plaukais, su karpa ant nosies ir ilgais purvinais nagais. Tačiau ji buvo visai kitokia. Jos veidas — lygus ir švelnus kaip persiko odelė. Galėtų filmuotis kosmetikos reklamose. Rankos laibos ir lanksčios kaip kokios flamenko šokėjos. O akys — rusvos kaip pakepinti migdolai, ir net akių forma panaši. Tikra gražuolė kino žvaigždė — ir tą pačią akimirką ėmiau jos nekęsti.

Ji liepė tetulei Enei kuo atsargiau paguldyti Herojų ant nendrinio kilimėlio veidu žemyn. Į mudvi ji nebekreipė jokio dėmesio, tik kaipmat uždėjo savo gležnas baltas rankas jam ant sužeistos nugaros. Tada vėl užniūniavo — melodija be žodžių. Atrodė, ne žmogus dainuoja, o skamba fleita. Cirko fokusai prasideda — atseit gydys rankomis, pamaniau aš. Ar negalėjome nuvežti Herojaus tikram gydytojui? Tačiau tuoj pat suvokiau, kad magija čia veikia. Negi savo akimis nemačiau, kaip tetulė Enė suspaudė visą namą, kad tas sutilpo į šunų traukiamą vežimaitį? Negi nemačiau, kaip lyg niekur nieko laksto seniausiai padvėsęs šuo? Staiga toptelėjo, kad man nepatinka ne pati magija. Aš, aišku, labai noriu, kad Herojus pasveiktų. Tiesiog nenoriu, kad jį gelbėtų ir gydytų ji.

Ana, tu pavyduliauji?

Išstūmiau tą mintį iš galvos. Žinoma, kad nepavyduliauju. Ko čia pavyduliauti? Jei Herojus pabustų, jis kaipmat išskaitytų mano mintis, — tektų kuo skubiau trauktis nuo jo dvidešimt penkis žingsnius.

Jos atsargiai nuvilko krauju permirkusį pilką Herojaus švarkelį, paskui marškinius. Jo nugara buvo tokia purvina ir kraujuota, kad nė žaizdos nebuvo įmanoma įžiūrėti.

— Ene, — paragino Seleną, — pašildyk man vandens.

Tetulė Enė negaišo laiko su mažyte emaliuota Miglūnės dujinuke. Ji pasiėmė katiliuką ir akimirksniu jį suspaudė, — vanduo iškart sukunkuliavo ir ėmė garuoti. Ji apiplovė žaizdotą Herojaus nugarą, o Seleną atsinešė medinę skrynelę, pilną tvarsčių, buteliukų ir pleistrų. Nakties karalystės vaistinėlė, pagalvojau. Ji kažko įpylė iš vieno buteliuko į sumažintą katiliuką, sudrėkino jame baltą marlės gabaliuką ir prispaudė jį Herojui prie nuogos nugaros.