Лине Кобербёль - Šešėlių vartai

Herojus atsimerkė, tačiau buvo matyti, kad nesigaudė, kur esąs.

— Kapų tvirtovė, — sušnabždėjo jis. — Miręs miestas.

Jo juodos kaip naktis akys lakstė į šalis. O ko aš tikėjausi? Kad pašoks, pamiršęs žaizdas ir skausmą, ir pareikš esąs stebuklingai pagydytas ir pasirengęs kovoti? Turbūt per daug žaidžiu kompiuterinių žaidimų. Bet kvėpuoti jam tapo kur kas lengviau — nebebuvo to švokštimo ir kriokimo, kvėpavo švariai.

Miglūnė lėtai atsitiesė ir jau nebeatrodė kaip kosmetikos reklamų karalienė. Jai po migdolų spalvos akimis įsirėžė ratilai, ji sunkiai šnopavo. Atrodė išeikvojusi visas jėgas sunkiam darbui, nors dainavimo sunkiu darbu niekaip nepavadinsi.

— Išdainavau jam iš plaučių visą vandenį, o iš audinių — susikaupusius skysčius. Taip daug sparčiau sveiks. Daugiau niekuo negaliu padėti — aš viso labo Vandenų uždainuotoja.

— Svarbu, kad jis tik atsigautų, — pasakė tetulė Enė.

Seleną Miglūnė lėtai linktelėjo.

— Taigi, — ištarė ji. — Kad tik atsigautų.

Pasakė taip, tarsi dar būtų neaišku, — lyg jis bet kurią akimirką galėtų mirti. Kodėl ji šitaip, juk aiškiai matyti, kad jam kur kas geriau? Vis tiek ji man nepatinka. Kažkokia perdėtai maloni. Ir iš išorės, ir vidumi, — pamaniau.

Herojus neramiai sujudėjo.

— Kapų tvirtovė! — pakartojo jis. — Miręs miestas. Kapų tvirtovė...

Ką jis nori pasakyti?

— Gal užmigdyk tą jaunikaitį, — paprašė tetulė Enė. — Jam bus tik geriau ir... jam reikia pailsėti.

— Jei tik jis atsigers, — pasakė Seleną. Tačiau, kai ji jam prie lūpų prinešė puodelį kažkokio raudono, aštraus kvapo skysčio, Herojus viską išspjovė lyg nuodų paragavęs.

— Reikia palaukti ir pažiūrėti... — pasakė ji ir atsistojo. — O judvi kaip? Praalkote? Ištroškote?

— Taigi, — tarstelėjo tetulė Enė. — Pasistiprinti nepakenktų. Labai ačiū.

Seleną išlankstė elegantišką lakuotą staliuką ir padalijo mums trapaus pyrago bei džiūvėsėlių, perteptų žolelių ir česnako skonio kremu. Arbata buvo saldi ir kvapni, o aš — tokia ištroškusi, kad godžiai išgėriau ją kone vienu mauku. Džiūvėsėliai nuo padėklo pranyko taip pat greitai. Tetulė Enė paėmė septynis ir buvo aiškiai matyti, kad vos tvardosi nepaėmusi aštunto, devinto bei dešimto. Maistas ne visai toks, prie kokio pratusi tetulė Enė; lyg sumo imtynininką bandytum pasotinti miniatiūriniais sumuštinukais.

— Kapų tvirtovė! — vėl suriko Herojus ir pamėgino atsisėsti. — Mums reikia į Kapų tvirtovę!

Tetulė Enė ištiesė ranką, ir Herojus kaipmat vėl atsigulė.

— Ramiau, bičiuli, — pasakė ji. — Niekur čia nenuskubėsi.

Kodėl jos neklauso, ką jis sako? Patraukiau tetulei Enei už rankovės. Ji pažvelgė į mane ir papurtė galvą.

— Vargšiukas nesuvokia, ką šneka. Nereikia kreipti dėmesio.

Snukius prisėlino prie nendrių kilimėlio ir apuostė Herojų. Tada staiga atsitraukė ir suurzgė.

— Gulėt, — griežtai paliepė tetulė Enė. — Nelįsk prie vaiko.

Snukius porą kartų garsiai amtelėjo, nenorėjo paklusti įsakymui. Tetulė Enė turėjo pakartoti komandą, ir tik tada jis nenoromis vėl atsigulė ant grindų. Šuo ir toliau iš padilbų spoksojo į Herojų, o kai šis vėliau vėl bandė sėstis, Snukius ir Stačiokas ėmė kurtinamai loti lyg pamatę įsibrovėlį. Tetulė Enė viena ranka prilaikė Herojų, o kita piktai mostelėjo šunims.

— Lauk! — paliepė ji. — Ir būkit lauke!

Abu nenoromis išbidzeno — pirma Stačiokas, o paskui ir Snukius, abu urgzdami.

— Paleisk mane, — pasakė Herojus. — Man jau geriau.

— Tau dabar geriausia gulėti, — tarė Seleną.

— Nėra kada! — Herojus iš pradžių priklaupė, o paskui atsisėdo sukryžiavęs kojas. Buvo matyti, kad kiekvienas judesys jam suteikia skausmo. — Aš kai ką išgirdau... kai mane gaudė bešešėliai, išskaičiau jų mintis.

— Nežinojau, kad bešešėlių mintis įmanoma skaityti, — pasakė tetulė Enė. — Juk jų mintys iš tiesų nėra jų pačių.

— Tas tiesa, — atsakė Herojus, — jie turi labai nedaug savų minčių. Daugiausia minčių — šešėlių karalienės. — Jo akys karštligiškai žibėjo. — Aš išgirdau... išskaičiau... žinau, kur jie įkalino Karą.

— Kapų tvirtovėje? — paklausė tetulė Enė.

— Taip. Taip, tai ir bandau jums pasakyti... — jis su palengvėjimu pažvelgė į ponią Enę, tačiau tuomet jo veidas pasikeitė, palengvėjimas virto įtarimu. — Jūs manimi netikite, — tęsė jis. — Nepasitikite manimi.

— Tikime, tikime... — prabilo tetulė Enė. — Bet, vargšiuk, tu juk sužeistas.

— Ne į galvą!

— Na, ne į galvą, bet...

— ...bet į mane pataikė šešėlių strėlė, tad dabar jūs manimi nebepasitikite. — Herojaus balse skambėjo juodas kartėlis — toks juodas, kaip tie liūnai aplinkui. — Aš nusitraukiau vielą! Išsilaisvinau! Ar bent nutuokiate, kaip man skaudėjo ir ką man kainavo? Pažiūrėkite! — Jis įžūliai pakėlė ranką prieš šviesą. Nesupratau, ką jis norėjo mums parodyti, nes ranka buvo tuščia.

— Taigi, taigi, mielasis, — pasakė tetulė Enė. — Matome.

— Aš vis dar metu šešėlį!

— Kurgi ne.

Ir tik tada man toptelėjo, kad reikėjo žiūrėti ne į ranką, o ant baltos paviljono sienos metamą rankos šešėlį.

Tetulė Enė spoksojo į savo rankas. Seleną stovėjo atsukusi nugarą, tarsi jos čia nė nebūtų. Herojus žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą, kol galiausiai pažvelgė į mane. Dabar aš vienintelė žiūrėjau jam tiesiai į akis.

— Ana, privalai manimi patikėti. Kitaip tavo mamos tikrai nerasime. Niekas nežino, kur ji. — Tuo karčiu „niekas” jis apibūdino visus — Enę, Seleną ir tuos, apie kuriuos kalbėjo anksčiau, — besipriešinančiuosius.

Kodėl tuomet netraukiame į tą Kapų tvirtovę? Mintyse ištariau labai aiškiai, kad jis mane išgirstų. Paklausk jų!

— Ana nori į Kapų tvirtovę, — pasakė jis.

Tetulė Enė pažvelgė aukštyn.

— Ne, mažute, — pasakė ji. — Nieko nepešime. Ten mums ne vieta. Juolab ne tau, mieloji.

Herojaus veidas vis dar buvo baltas kaip popierius, jam per kaktą ir palei nosį upeliais žliaugė prakaitas. Reikėtų jį prižiūrėti ir gydyti, pamaniau, o ne šitaip kankinti, netikėti, atstumti.

Seleną metė žvilgsnį į mane. Ji nemokėjo skaityti mano minčių taip gerai kaip Herojus, tačiau turbūt pastebėjo, kokia aš užsidegusi.

— Ana, — pradėjo ji. — Nevalia klausyti Herojaus. Gal jis pats to nežinodamas tarnauja Nerai. Turime geresnį sumanymą.

— Kurgi ne, — šiurkščiai atrėžė Herojus. — Didysis sumanymas. Tas, kuris labiausiai pavojingas tik Anai. Tiesa?

Ką jis nori pasakyti? Ką jos sumanė? Klausiamai pažvelgiau į ponią Enę. Ji nuo mano žvilgsnio išsisuko — sėdėjo ir žiūrėjo nudelbusi akis į grindlentes, tarsi ant jų būtų išrašyta visa pasaulio išmintis.

— Jos tau nenori sakyti, — garsiai ir įžūliai prabilo Herojus. — Jos tyčia tau nepasakoja, nes netiki, kad tavo mama nugalės Šešėlių karalienę. Ji jau sykį jai pralaimėjo. Dabar jų dėmesys nukreiptas į tave. Kara paliko tave aname pasaulyje prieš daugybę metų, kad užaugtum saugi ir sugebėtum pasipriešinti Nerai. Mes laukėme, laukėme, visaip stengėmės išsisukti nuo Neros piktadarysčių. O dabar, kai tu jau beveik suaugusi... o gal nebenorėdamos ilgiau laukti... jos tikisi, kad viską už jas padarysi.

Aš???

Pažvelgiau iš pradžių į vieną, paskui į kitą. Ar tai tiesa? Jos tikrai to tikisi? Jei taip, tai jos ne viso proto. Juk aš nieko nesugebu. Nei dainomis vandens išsiurbti, nei minčių skaityti, nei namo suspausti, kad tilptų į kišenę. Net kalbėti negaliu. Staiga prisiminiau, ką man iš pat pradžių pasakė Herojus: „Dabar tu — svarbiausias žmogus Nakties karalystėje.” Tada aš juo nepatikėjau, tik pasijutau pamaloninta. Dabar supratau, kad malonumais čia nė nekvepia. Pasirodo, aš svarbi tiek, kiek svarbus užtaisytas šautuvas ar naujas galingas ginklas.