Лине Кобербёль - Šešėlių vartai

Dabar jie mus pričiups, pamaniau. Ir nieko mes nebepadarysime.

Mane apėmė keista šalta ramuma. Nekreipdama dėmesio į aplink nardančius ir klykiančius šikšnosparnius leidausi tekina nuo kalvos prie Herojaus ir šešėlių. Nė iš tolo nenutuokiau, ką darysiu pribėgusi, — tik per miglą suvokiau, kad kovosiu dantimis ir nagais, net jei pralaimėsiu.

Pirmasis žirgas vis dar gulėjo viržyne ir spardydamasis žvengė. Žemė aplink jį buvo tamsi ir dėmėta — mano šnerves pasiekė sunkus tiršto kraujo dvokas. Įsivaizdavau, kad ta apie Herojų šokinėjanti šešėlinė būtybė yra žmogus, ir griebiau už tos vietos, kur turėtų būti kaklas.

— Ne! — nevilties kupinu balsu suriko Herojus. — Neliesk jo!

Jis buvo šaltas kaip ledas. Tarsi rankas būčiau panardinusi į gesintuvo putų debesį. Atsigręžęs jis nugramzdino mane į miglą, kur ničnieko nebemačiau, nebegirdėjau, nebegalėjau kvėpuoti — mane smaugė vien slogus šaltis. Paskendau tame rūke. Tačiau jame buvo ir kažkas apčiuopiamo. Tarsi branduolys — kažkoks gličių siūlų gniužulas. Apdujusi dar pajėgiau šiek tiek susigaudyti — sugriebiau tą gniužulą ir suspaudžiau. Man tarp rankų jis suspurdėjo kaip gyva širdis; prisiminiau biologijos pamokas, kada turėdavome pjaustyti kiaulių širdis, — tą kietą, akytą raumenį iš venų, raumenų audinių ir ertmių. Tik šįkart rankose laikau gyvą, pulsuojantį ir spurdantį organizmą — dunkt — dunkt — dunkt, — kol galiausiai tas dunksėjimas liovėsi.

Klūpojau viržienojuose ir godžiai giliais gurkšniais rijau orą. Pažvelgiau į rankas. Jos buvo visos juodos nuo sukrešėjusio, glitaus šešėlio kraujo. Ant žemės priešais mane gulėjo kažkas panašaus į tuos anatominius žmogaus kraujagyslių piešinius — tik šios storos, į kirmėles panašios venos buvo gyvos. Tada šešėlis staiga subliūško ir pavirto juodo vandens bala.

Dabar ne laikas sėdėti ir drebėti. Tirtėdama atsistojau ant kojų. Iki pat kaulų smegenų mane smelkė nenusakomas šaltis. Rankas laikiau ištiesusi į šalis, bijodama tais krešuliais liestis prie savo kūno.

— Ana... — apstulbęs sušnabždėjo Herojus. — O, ne...

Dar du gyvi šešėliai. Jie stoviniavo tolėliau nuo mūsų ir tarsi svarstė, kokios taktikos imtis. Bet neketinau jiems duoti laiko. Svyruodama žengiau tris žingsnius artimesniojo link ir ištiestomis rankomis griebiau tvinksintį širdies branduolį. Griebiau, spustelėjau ir spaudžiau tol, kol nebejutau rankų — kol iš viso nieko nebejutau.

Šįkart atsistoti jau nebeįstengiau. Net jei tai būtų buvęs gyvybės ir mirties klausimas. Girdėjau, kaip Seleną niūniuoja, o jos daina buvo persmelkta pelkių galybės. Tada pamaniau, kad viskas baigta — ir jiems, ir man. Tačiau nerimstanti mano širdis daužėsi toliau, kvėpuoti nenustojau. Ir jokios priešmirtinės konvulsijos manęs netampė — gyvenimas tęsėsi, jis po truputį užpildė visą mano kūną ir paragino keltis.

— Ką ji padarė? — vis dar sukrėstas paklausė Herojus. — Kas jai?

— Ja pasirūpinsiu aš, — atrėžė Seleną taip aštriai, kad jos balsas beveik nudegino. — O tu apžiūrėk vargšą žirgą, kurį sužeidei.

— Aš... aš nemoku gydyti. Nei žmonių, nei gyvūnų. — Herojaus balsas skambėjo keistai: vienu metu ir pašnibždomis, ir skardžiai, lyg kas būtų sumažinęs garsą.

— Nebūk jau toks žinduklis. Juk perrėžei jam pakinklių sausgysles. Užbaik jo kančias, jis gi niekada nebeatsistos ant kojų.

Vargšas arkliukas, pagalvojau. Ir vargšas Herojus. Dabar tarsi aš skaičiau jo mintis, o ne atvirkščiai. Kaipmat sumojau, kad gyvą būtybę jis sužeidė pirmą kartą gyvenime. Pirmąkart jis kitam paleido kraują, kad ir kaip buvo mokytas to vengti.

O aš nesilioviau drebėjusi ir niekaip negalėjau sušilti. Bet ne tai buvo svarbiausia; aš nebegaliu. Negaliu daugiau tverti to sukrešėjusio šešėlių kraujo ant rankų. Pamėginau atsisėsti, sugrubusiais pirštais įsikabinau į viržius ir pabandžiau atsiklaupti. Vandens. Muilo... ne, tiek norėti gal ir per daug, bet vandens tai tikrai turėtų būti. Nuropojau per viržienojus — buvau tokia apdujusi, kad nė nesupratau, kur ropoju. Vandens. Kažkur jo juk yra...

— Ji nori apsiplauti rankas, — kimiai prabilo Herojus. — Padėk jai!

Kažkas mane sustabdė. Ranka suėmė mano petį ir nebeleido ropoti toliau.

— Palauk, — pasakė Seleną, o man ausyse keistai nuskambėjo jos balsas. — Aš tau padėsiu.

Ji ir vėl uždainavo, ir staiga priešais mane atsirado vandens telkinys. Puoliau prie vandens, įmerkiau rankas ir pradėjau jas trinti ir plauti, draskyti nagais, vėl trinti, — kol nebeliko to glitumo jausmo ir ant mėnulio baltumo rankų nebebuvo matyti nė vieno juodo lopinėlio.

Tik tada ėmiau suvokti, kas aplink mane dedasi. Stenantis ir besispardantis sužeistas žirgas, Herojus, balsu jį bandantis raminti, kažkoks šlapias ir sultingas garsas, lyg kas smeigtų iešmą į žalią mėsą. Tada žirgas liovėsi priešinęsis ir nutilo. Aukštai virš mūsų dar buvo girdėti spygaujantys šikšnosparniai, tačiau dabar jie laikėsi atokiau.

Susmukau į viržienojus ir toliau drebėjau. Seleną atnešė supurvintą Herojaus švarkelį ir uždėjo man ant pečių, tačiau didelio skirtumo nepajutau. Šaltis ėjo man iš vidaus.

Tada priėjo Herojus ir pažvelgė į mane. Jo veidas buvo sniego blyškumo ir toks sugrubęs, kad vaikinas atrodė panašesnis į gipso statulą negu į gyvą žmogų.

— O kaip kiti du? — paklausė jis. Turėjo galvoje žirgus.

— Jie netrukus pabus, — pasakė Seleną. — Pamaniau, galėtume jais joti, kol mūsų neprisivijo kiti.

— Nebent tu kaip nors sutvarkytum tuos tris prakeiktus seklius, — pasakė Herojus ir metė piktą žvilgsnį į likusius tris šikšnosparnius.

— Jeigu sugebėjau sustabdyti du šuoliuojančius žirgus ir išgarinti negyvą šešėlį, tai ir tris gyvius sutvarkysiu, — pasakė Seleną, bet balsas išdavė, kad ji išsekusi. — Tik šiek tiek atsikvėpsiu...

Tada ilgai sėdėjome rūke greta vienas kito ir nuščiuvę bandėme apsiprasti su mintimi, kad tebesame gyvi.

— Nieko nesuprantu, — prabilo Herojus. — Tu jau turėtum būti nebegyva, Ana. Ką padarei?

Papurčiau galvą. Nenoriu dabar apie tai galvoti. Apie juodą, sukrešusį šešėlių kraują... Ne. Negalvosiu. Neprisiminsiu.

Ant riešo pajutau laibus Selenos pirštus.

— Gal tai kaip nors susiję su šituo? — paklausė ji ir pamėgino atversti mano ranką. Aš priešinausi, sugniaužiau kumščius, kad tie net pabalo.

— Neslėpk, nepadės, — pasakė ji. — Aš mačiau, kai ploveisi rankas. Herojus turi teisę žinoti, koks tu padaras.

Padaras ? Ne žmogus ? Pažvelgiau į jos migdoliškas akis. Tada man nusviro pečiai, aš leidau jai apsukti ranką, kad Herojus pamatytų, kas ant mano delno. Mėnulio šviesoje išryškėjo juosvai pilka voro tatuiruotė — tokia pat tikroviška kaip ir visada.

— Šešėlių audėja, — sušuko Herojus ir nevalingai atsitraukė atgal. — Ar tu Šešėlių audėja?

Ką aš žinau? Aš nė nežinau, kas toji Šešėlių audėja.

— Taigi, — pasakė Seleną su neslepiamu džiugesiu balse. — Argi nesakiau, kad Nėra sumąstys, kaip tave išgąsdinti?

— Ji nė nežino, kas yra Šešėlių audėja, — atkirto Herojus. Dabar jo balse buvo girdėti užuojauta. — Ji dar nesupranta.

— Šešėlių audėja audžia ir rezga šešėlius kaip moterys audžia vilną, — paaiškino Seleną. — Ji supančioja gyvuosius ir užvaldo mirusiuosius, pasisavindama jų šešėlius. Čia, Nakties karalystėje, be tavęs, tai sugeba tik viena moteris.