Лине Кобербёль - Šešėlių vartai

Išbridome iš pelkynų. Bet patraukėme ne atgal į Košmarų mišką, — per viržynus ir žoles lipome į kažkokią ilgą ilgą įkalnę. Viržiai buvo visai kitokie negu augantys aplink mano namus — tvirtesni ir kone spygliuoti, raitėsi man apie kojas tarsi norėdami apsivyti ir lėtai įtraukti žemyn. Net nusipurčiau. Negi gamta šioje šalyje tik ir gviešiasi sučiupti, įtraukti, susiurbti? Giria suėstų, laukiniai sapnai įsuptų ir pradangintų, pelkė, dievaži, tik ir tyko pagrobti bei paskandinti. Vaikystė mano prisiminimuose buvo ne tokia. Myniau kur kas draugiškesnę šalį, kupiną stebuklų ir sapnų — bet ne košmarų.

— Šalis išties alkana, — tyliai pasakė Herojus. — Išalkusi šviesos. Gal ji jaučia, kad atkakai iš Saulės šalies ir pati esi persismelkusi šviesos.

Ana Klara, saulės vaikeli... ir vėl nusipurčiau. Menkas malonumas, kai žemei, ant kurios vaikštai, gali tapti gardžiu kąsneliu — ir ne tik jai, bet ir augalams, gyvūnams ir kitiems gyviams pakeliui.

— Nėra valdo jau daugiau nei dešimtmetį. Tūkstančius žmonių pavertė bešešėliais. Žemė alksta, nes nėra kas ją dirba ir prižiūri. Ji apleista kaip tie vargšai švytintys kirminėliai Sapnų sodo žibintuose. Bet Nerai nė motais.

Pagaliau užlipome į kalvą. Vėjas kedeno man plaukus, gairino skruostus, bet vėl pradėjo skaudėti kelį.

— Galime šiek tiek atsikvėpti, — pasiūlė Herojus. — Tik nusileiskime žemiau, kad nekristume į akis.

Prisėdome prie seno susiraičiusio medžio kamieno. Žievė buvo šiurkšti ir supleišėjusi, šakos plikut plikutėlės. Matyti, kad medis jau nebegyvas.

Herojus buvo apdairus ir kelionei nugvelbė šiek tiek maisto. Man davė tris apskrudusius pyragaičius iš Selenos paviljono ir gabalą balto aptrupėjusio sūrio, smarkiai atsiduodančio ožka. Aš godžiai valgiau ir gėriau vandenį iš odinio maišelio, kurį jis taip pat buvo nugvelbęs. Jis irgi valgė ir gėrė, o Selenai nedavė. Man toptelėjo, kad nenuplėšę nuo burnos pleistro mes jos nepamaitinsime. Bet jei kelionė ilga, ji numirs iš troškulio! Negi negalime bent šiek tiek atplėšti tą pleistrą ir pagirdyti ją pro šiaudelį ar kaip nors panašiai?

— Noriu bent dieną pakeliauti, — pasakė Herojus. — Nenoriu rizikuoti, kai mes taip arti jos liūnų.

Seleną metė jam dar vieną neapykantos kupiną žvilgsnį. Pamaniau, kai pagaliau jis ją paleis, ji tikrai jam su kaupu atsilygins.

Kol sėdėjome ir stiprinomės, virš viržių kalvelės patekėjo mėnulis. Net nudžiugau, nors jis tebuvo varganas saulės pakaitalas. Blyškioje jo šviesoje pasaulis neatrodė toks priešiškas. Kažkur kalvos papėdėje įžiūrėjau sodelį ir porą namukų, tačiau per visą tą laiką, kol sėdėjome ir valgėme, iš jų neišėjo nė vienas žmogus, kad ir kaip atidžiai stebėjau. Gal jie tokie pat apleisti kaip Sapnų sodas košmarų miške.

Tarp kalvelių vinguriavo takelis — ėjo visai pro namelius — kaip plona balta gija aklinoje tamsoje. Parodžiau į jį. Ar ten ir eisime?

— Eisime tuo keliu, taip, — pasakė Herojus. — Tačiau pačiu keliu nesileisime, nes pavojinga.

Oi. Mano vargšėms kojoms, ir ypač iki kraujų nutrintoms kulkšnims, būtų taip gera žingsniuoti tvirtu, viržiais neapaugusiu keliuku. Ar toli toji Kapų tvirtovė?

— Nelygu, kokio dydžio apylanką teks daryti, — pasakė Herojus. — Eime. Negaiškime laiko.

Man dingtelėjo, kad jau pradedu priprasti, kaip mudu susikalbame. Tai panašu į žinutes su Ajanu, tik dar greičiau ir paprasčiau. Bet čia pat ramybės nedavė kita mintis — juk jis kiaurai mato, kas mano smegeninėje. Mane vėl supykino.

— Eisiu pirmas, — paskubomis tarstelėjo jis. — O tu sek man iš paskos... tavo manymu... saugiu atstumu.

Taip ir ėjome toliau — Herojus ir tyki, pagiežos kupina Seleną, o už jų aš — šiek tiek atokiau, kad neapsivemčiau, — bet ne per toliausiai.

Herojus juos pastebėjo pirmas. Staiga jis pamojo taip, kad ir nemokantis gestų kalbos būtų kaipmat supratęs: gultis!! Jiedu su Seleną griuvo į viržienojus, aš suskubau padaryti tą patį. Gulėdamas viržiuose ant pilvo esi beveik nematomas — nebent paukščiams.

Jie lėkė galvotrūkčiais baltuoju taku — iš pradžių tolumoje atrodė kaip tamsus beformis tumulas. Paskui, jiems artėjant, pradėjau įžiūrėti žirgus, pilką ir du juodus sprandus, kojų margumyną, tačiau raitelių neįstengiau įžvelgti. Pasitryniau akis purvina ranka, bet vaizdas nepagerėjo. Akys manęs neapgavo — ta lekianti gauja buvo ne kas kita kaip klajojantys šešėliai.

Panėriau į viržius ir palenkiau galvą. Nėra ko baimintis, bandžiau save įtikinti. Jie mūsų nemato. Tuoj pralėks taku — gana atokiai nuo mūsų — ir mums negrės joks pavojus.

Mano širdis tokiais proto įtikinėjimais netikėjo. Ji taip daužėsi, kad, atrodė, tuoj išmuš šonkaulį iš krūtinės.

Staiga man virš galvos pasigirdo šaižus švilpimas. Pasukau galvą norėdama pažiūrėti. Spėjau tik pamatyti kažką juodo ir glitaus, kai ant manęs užgriuvo šikšnosparnis ir suleido nagus į plaukus.

Gal ir gerai, kad aš nebylė, nes tikrai būčiau suklikusi — garsiai, spigiai, mergaitiškai. Sudaviau jam, bet jis nė neketino manęs paleisti. Dideliais, storais šikšniniais sparnais vanojo man veidą — jaučiau galvoje susmigusius aštrius nagus. Galiausiai man pavyko viena ranka sugriebti jam už sparno ir iš visų jėgų jį trūktelėti — man buvo vis vien, kad gyvis mane braižo aštriaisiais nagais, kad iš žaizdų ima sunktis kraujas. Nubloškiau šikšnosparnį šalin — greičiausiai sulaužiau jam sparną, mat jis ėmė duotis po viržyną negalėdamas pakilti.

Jo būta ne vieno. Virš manęs dabar nardė dar trys ar keturi šikšnosparniai. Tiesa, manęs nepuolė, tik nardė šalia — pirma vienas, paskui kitas, tarsi sakydami: Čia! Čia! Ji čia! Pradėjau įnirtingai mojuoti rankomis, tačiau nė į vieną iš jų nepataikiau.

Ant tako sustojo raiteliai. Pirmasis apgręžė žirgą ir pasileido kalvos pašlaite į viršų, tiesiai prie manęs. Kiti du sekė jam iš paskos. Nebuvo nė mažiausios abejonės, kad jie mane pastebėjo. Apsisukau bėgti. Nuo šuoliuojančio žirgo toli nepabėgsiu, tai puikiai žinojau, bet gal taip jie bent Herojaus su Seleną nepastebės.

Girdėjau kanopų dundesį ir žirgų prunkštimą, bet nesigręžiojau žiūrėti, ar jie jau arti. Kas iš to? Daviau į kojas iš visų jėgų, o man apie galvą vis dar nardė daugybė šikšnosparnių. Staiga už savęs išgirdau šaižų, ausį veriantį žviegimą. Atsigręžusi išvydau, kaip aukštielninkas ir ant šono krenta pirmasis žirgas — beveik tiesiai ant Herojaus. Herojus buvo jam kažką padaręs ir dabar galynėjosi su nuo žirgo nukritusiu šešėliu. Aplink jį ore šmėžavo peilis, bet nebuvo girdėti jokio ginklų žvangėjimo — tik paties Herojaus peilio švilpimas. Tačiau jis vis traukėsi atatupstas, tarsi ginkluotas būtų ne jis, o šešėlis.

Tada iš viržynų pasigirdo šaižus žviegimas, aukštielninki krito kiti du žirgai — pirmiausia vienas, paskui kitas. Nebebuvo girdėti nieko kito — tik duslus žnektelėjimas, kai juodu sunkiai nuvirto ant žemės. Atrodo, griuvimas šešėlių raiteliams buvo nė motais. Jie skubėjo Herojaus ir manęs link.

Rytų dvikovos niekada neišmaniau. Mokyklos kieme buvau pramokusi šiokių tokių chuliganiškų triukų, tačiau dabar jie greičiausiai nepadės. Nelengva sugurinti nosį tam, kuris tos nosies nė neturi. Ir veido neturi. Ir visų kitų kūno dalių. Tačiau viena buvo aišku: Herojus neatsilaiko prieš tą šešėlį, o jų tuoj čia bus visi trys. Selenos aš visai nemačiau, nors sumojau, kad pastaruosius du žirgus parvertė būtent ji.