Лине Кобербёль - Šešėlių vartai

Ji buvo akmeninė ir milžiniška — man maždaug iki šlaunies, nors gulėjo ant šono, skruostu į grindinį. Aklos akmeninės akys tuščiai žvelgė į orą. Man nugara perbėgo šiurpuliukai, nors veidas nebuvo bauginantis. Tai buvo vyro galva, gana senyvo vyro — ryškių, geraširdiškų bruožų ir su didžiule barzda.

Už nugaros išgirdau kanopų kaukšėjimą. Seleną su Herojumi pervedė žirgus per tiltą, tada Seleną paleido juos į pilies kiemą pasiganyti.

Herojus priėjo prie manęs ir galvos.

— Čia senasis karalius, — paaiškino jis. — Ji net statulos palikti negalėjo.

Akmeninėje galvoje buvo matyti daugybė įkirtimų ir įbrėžimų, o viršugalvyje — gilus įtrūkis. Buvo aišku, kad talžyta iš neapykantos. Tai visiškai nederėjo su rimta ir draugiška veido išraiška, kurios nepakeitė nė tai, kad veidas dabar gulėjo ant šono dilgėlyne.

— Kas jai patinka, ji pasiima, — pareiškė Seleną, — o ką pasiima, tą sunaikina.

Mečiau jai klausiamą žvilgsnį. Ką ji tuo nori pasakyti?

— Yra istorija apie Nerą ir Karą — princeses dvynes.

Princesės dvynės. Bet...

— Jos seserys, — tyliai pasakė Herojus. — Maniau, žinai.

Ne. Ne, nežinau. Ar dėl to tapau Šešėlių audėja? Ar tai paveldima kaip strazdanos ar atlėpusios ausys? Net nusipurčiau.

— Kai princesėms sukako šešeri, tėvas karalius abiem padovanojo po Mėnulio paukštę, — pradėjo Seleną. — Kara netrukus prisijaukino paukštę, ir toji pradėjo visur paskui ją skraidyti. O Neros paukštė išsigando ir mėgino pasprukti. Nėra, tuo metu jau turėjusi Šešėlių audėjos galių, apraizgė paukštei koją šešėlių saitu, bet ši vis tiek plakė sparnais ir nenorėjo nustygti vietoje. Tada Nėra surišo jai sparnus ir pamėgino paglostyti ją bei prisijaukinti, kaip tai buvo padariusi Kara. Tačiau Neros paukštė tik suklykė ir ėmė ją iki kraujo kapoti. Tada Nėra apvyniojo jai ir snapą. Štai tik tada ir prisijaukino. Paukštė jos rankose visai nurimo. Nurimo visiems laikams.

Mane nupurtė šaltas drebulys. Toji istorija mane traukte įtraukė, nors visai nenorėjau. Juk ji apie mane, tiksliau, apie mano mamą ir jos seserį, o iš Selenos lūpų nuskambėjo kaip sena pasaka.

— Karalius, išvydęs negyvą Mėnulio paukštę, priėmė lemtingą sprendimą: Nerai nevalia perleisti Nakties karalystės valdovo sosto. „Kas jai patinka, ji pasiima, — paaiškino jis, — o ką pasiima, tą sunaikina.” Todėl karalystės raktą jis atidavė Karai, nors ši už seserį jaunesnė.

Tik tada supratau, kad sudaužytoji statula yra Neros tėvo, ir kad šis miestas, kurį ji pavertė vaiduoklių miestu, iš tiesų buvo jos vaikystės namai. Herojus kažkada tarstelėjo, kad jai nė motais apleista, griūvanti ir tiesiog akyse nykstanti Nakties karalystė. Man taip nepasirodė. Ji tai padarė tyčia. Tesupūva šalis, nenorinti jos pripažinti. Kaip ir tėvas, jos seserį mylėjęs labiau negu ją. O seserį ji uždarė Kapų tvirtovėje.

Tuk, tuk, tuk. Apimta nerimo stipriau ėmė plakti širdis. Gal iš už kampo pasirodys pati Nėra, norėdama pakankinti mamą. „Gal gali pagaliau palikti mane ramybėje?” — sapne pasakė mama manydama, kad aš jos priešė. Tik kur ji?

— Kažkur giliau, — pasakė Herojus. — Kažką jaučiu. Žmogų.

Seleną linktelėjo.

— Kažkur giliau, — pakartojo ji.

Dar vieni vartai, o už jų — dar vienas kiemas. Mus supo sienos — buvo matyti tik akmenys, dangus, gatvių grindinys, žolė ir dilgėlės. Stogas buvo įgriuvęs, o storos tvirtovės sienos stūksojo pilkšvai blyškioje mėnulio šviesoje.

Pamačiau duris, iki pusės apaugusias žolėmis, — už jų buvo laiptai žemyn į slėptuvę. Man nušvito akyse — dabar tikrai žinau, kur mama.

Duris atidaryti buvo kur kas lengviau negu sapne, bet laiptai, vedantys žemyn į tamsą, buvo tokie pat siauri ir slidūs, kokius mačiau sapnuodama.

— Leisk man eiti pirmam, — dar sykį pakartojo Herojus, bet aš nekantravau, ir, kai nusileidau per porą pakopų, jis nebegalėjo manęs aplenkti. Jutau, kaip jis tamsoje seka man iš paskos, o šiluma ir kvėpavimas buvo visai kitokie negu sapne — sapne to nė nebuvo.

Tamsa vis tirštėjo ir ėmė trūkti kvapo. Lipau nugludintais slidžiais laipteliais žemyn, mane pradėjo smaugti tamsos baimė. Tamsu buvo ir katilinėje, ir tūkstantyje kitų rūsių, tamsoje buvo ir pati Tamsa, ir stingdė mane kaip visada. Tačiau tamsoje manęs laukia mama — ji mane iš ten kviečia — ne dabar, bet sapne, glūdinčiame mano smegeninėje, šnabždėjo taip aiškiai, kad buvo neįmanoma neišgirsti: Ana, padėk man, Ana Klara, dukra mėnesėlio, Ana Klara, saulės vaikeli...

Ji manęs nepaliko. Ir toliau mane myli. Ją įkalino piktoji sesuo, ir dabar aš privalau ją išlaisvinti.

Toliau lipau žemyn.

Kažkur apačioje švystelėjo šviesos spindulėlis — šaltas ir silpnas — gal mėnulio šviesa, prasiskverbusi pro groteles ar plyšelį. Buvo įmanoma įžiūrėti, kur kas. Pagaliau baigėsi ir laiptai.

Ten buvo koridorius, o jo gale geležinės durys. Man taip priminė katilinę, kad net supykino, o gal kaip tik atvirkščiai — katilinė priminė šį koridorių ir rūsį? Mintys taip sukosi, kad nebesugebėjau suvokti, kur dabartis, kur praeitis, kur sapnai, kur prisiminimų nuotrupos. Net kvapas buvo toks pat — dulkių, voratinklių ir šaltų šlapių akmenų kvapas.

Durys prasivėrė be mažiausio garselio. Jokio aprūdijusių vyrių girgždėjimo, jokio šaižaus džeržgimo. Prasivėrė, ir tiek. Ir tada pamačiau mamą.

Kaip ir sapne, mus skyrė grotelės. Bet ji mane matė. Štai, stovi sau gyvut gyvutėlė ir žiūri į mane tomis pačiomis tamsiomis akimis, kurios vaikystėje kasryt susitikdavo su manosiomis veidrodyje. Tie patys tamsūs plaukai. Ji mane mato.

Pradingo paskutiniai baimės likučiai.

Ji mane mato. Nereikėjo nieko sakyti, nes ji mane mato ir supranta, jog tai aš, ji mane pažino.

— Ana... — ištarė ji ir iškišo rankas pro grotas. — Brangute...

Paskutinius žingsnius nubėgau prie jos, prisišliejau prie grotų ir puoliau jai į glėbį.

Jos kvapas buvo visai kitoks negu anksčiau. Iš kur jis, — tokie sunkūs kvepalai, nuo kurių net galva ėmė suktis? O rankos... jos irgi visai ne tokios, kokias prisimenu, — nebe tos lengvos, šiltos ir atviros, leidžiančios bet kada ištrūkti. Šios rankos spaudė, buvo kaulėtos, kietos ir tvirtos. Pamėginau šiek tiek atsitraukti, bet neįstengiau.

Mama, paleisk mane, pagalvojau. Tu mane spaudi.

Tykiųjų mano minčių ji negirdėjo ir nė nemanė manęs paleisti.

— Jie iš manęs pavogė vaiką, — murmėjo ji man į plaukus, jos balsas buvo šaltas ir persmelktas neapykantos. — Bet dabar tu vėl mano. Ir šįkart niekas tavęs iš manęs nebepagrobs!

Kažkas ne taip. Netgi labai. Tas jos kvapas, rankos, balsas... aš pradėjau muistytis stengdamasi ištrūkti, bet negalėjau, nes ji laikė mane suspaudusi ne vien rankomis. Jai iš tarpupirščių pradėjo lįsti ploni pilki siūlai — jie vijosi man apie pečius, kaklą ir veidą.

Dauguma žmonių mano, kad žaibas blyksteli iš dangaus, bet yra kitaip. Jis plyksteli iš žemės, kuomet tarp žemės ir dangaus susikaupia didžiulė įtampa. Tą akimirką man tai ir nutiko. Kažkas trenkė iš apačios, perrėžė tamsą ir sudraskė mane į gabaliukus — taip lengvai, kaip žaibas perskrodžia medį.

Ne. Aš nenoriu —

tai neįmanoma —

negali būti —

nenoriu, kad taip būtų —

Bet suvokiau, kad tai tiesa. Negalėjau nei priešintis, nei abejoti, nei neigti, nes tą akimirką mane perskrodė žaibas ir sudraskė visą tamsą manyje — labai aiškiai prisimenu ir žinau, kad tai tiesa.