Лине Кобербёль - Šešėlių vartai

Toji motina, kuri stovi čia ir mane spaudžia, — ne Kara. Tai Nėra. Ir aš — jos dukra.

Paprastai gyvenimas eina sklandžiai kaip koks filmas, be jokių strigimų ir sustojimų — tik tak, tik tak — kaip laikrodukas. Beveik be sutrikimų.

O dabar sustojo. Filme atsirado įtrūkimų. Jis virto skaidrėmis: trumpais ryškiais vaizdeliais su tamsos tarpais.

Pirmoji skaidrė. Herojus stovi prasižiojęs, pakėlęs vieną ranką, tarsi bandydamas kažką nustumti.

Antroji skaidrė. Iš pradžių panašu, kad lyja, tačiau iš tikrųjų tai ne lietus. Tamsios ir gličios gijos krinta nuo lubų Selenai už nugaros, tada susibėga į vieną formą ir virsta žmogaus formos šešėliu. Šešėlis toks didelis ir platus, kad užgožia duris. Kaipmat sumoju, kad tai — negyvėlio šešėlis. Jis gali liesti, griebti, mušti ir žudyti.

Trečioji skaidrė. Seleną sukasi ratu. Ji prasižiojusi ir tuoj bandys užniūniuoti negyvėlio šešėlį.

Ketvirtoji skaidrė. Herojus trenkia Selenai per galvą kalavijo rankena.

Penktoji skaidrė. Neros veidas visai šalia manęs. Ji į mane žvelgia akimis, labai panašiomis į manąsias. Ji glosto man skruostą ranka, labai primenančia manąją.

— Miegok, mažyte, — sako ji man. — Labai gerai, kad atėjai, bet dabar tau reikia pamiegoti.

Šeštoji skaidrė tuščia. Tik spėjau pajusti, kaip kažkas aštrus pervėrė mano kaklą. O tada labai ilgai nebuvo jokių vaizdinių.

Negaliu nė prasižioti. Tai pirmasis dalykas, kurį suvokiau, ir puoliau į paniką, nes pasirodė, kad mane kažkas nori užsmaugti. Pamėginau ištraukti rankas, bet ir jų negalėjau pajudinti.

— Verčiau nesiplėšyk, — patarė Herojus. — Bus tik dar blogiau.

Aukštai virš manęs kabojo sietynas — didžiulė kekė aštrių stiklo kristalų, dabar vos vos spingsinčių rausva šviesa. Virš sietyno ant lubų buvo nupiešta pelėda — balta pelėda, kuri buvo kaip du vandens lašai panaši į tą, kuri name ant grindų. Man maudė kaklą, o sprandą spaudė kažkoks kietas kampas — kaip tik toje vietoje, kur prasideda kaukolė. Sukaupusi jėgas kilstelėjau galvą, kad bent jau nepaspringčiau savo seilėmis.

Sėdėjau tamsioje, aidinčioje sosto salėje tiesi kaip styga ant apskritos auksinės kėdės. Lipnių pilkų gijų audinys buvo mane tvirtai pririšęs prie kėdės atlošo ir sėdynės. Mačiau, kad taip pat buvo susodinti ir Herojus su Seleną. Selenos burna buvo aklinai užmuturiuota šešėlių tinklais. Manoji turbūt irgi, nes negalėjau nė prasižioti.

Tavęs tikrai nepasmaugs, kaip galėdama raminau save. Kvėpuok pro nosį. Tykiai, ramiai, nesipriešink... matai, jau geriau. Ir Herojus sakė: verčiau nesipriešinti. Tačiau aš vos tvardžiausi, o širdis daužėsi kaip pašėlusi.

Nėra ir pati sėdėjo ant apirusio sosto, rankoje laikydama vieną mano sportinį batelį ir peiliu pjaudama jo padą. Kad ir ko ji siekė, jai aiškiai nesisekė. Vienu stipriu mostu ji nubloškė batą šalin ir įsmeigė į mane savo šešėliškai tamsias akis. Nėra. Mano mama. Vėl persmelkė aštrus skausmas, pajutau, kad nebesu tokia, kokia buvau ligi šiol, — aš nebesu aš. Skausmas buvo toks stiprus, kad akyse ėmė mirgėti — šviesu — tamsu — šviesu — tamsu — kaip sename trūkinėjančiame begarsiame filme su šiek tiek per ilgais tarpais tarp kadrų. Neros balsas buvo tolimas ir keistas, bet ne toks tolimas, kad būčiau galėjusi jo negirdėti.

— Kur jis?

Neturėjau nė menkiausio supratimo, apie ką ji kalba. Mano galva buvo tokia sunki ir sopi. Toks aštrus — tarsi grūdėtas — skausmas tvinkčiojo kakle — ten, kur ji... man dūrė ar kažką panašaus padarė. Tačiau tą skausmą užgožė kitas — tiesiog nepakeliamas — skausmas, dėl kurio beveik nebuvo įmanoma būdrauti.

Nėra mano motina. Ne Kara. Visi mano prisiminimai apie Karą, Aną Klarą, saulės vaikelį, Aną Klarą, dukrą mėnesėlio, apie jos rankas, apie raminamą mamos kvapą — visa tai buvo didžiulis melas. Aš — šešėlių vaikas, gegutės jauniklis, užaugintas svetimame lizdelyje. Nenuostabu, kad ji mus paliko.

Visada jaučiau, kad esu ne tokia. Tik dabar supratau, kas ne taip.

Nėra smiliumi įsakmiai bedė į Herojų.

— Tu. Skaitytojau. Papasakok man, ką ji mąsto.

Suspurdėjau savo kokone. Jis buvo toks tvirtas, kad beveik neįstengiau pajudėti, — tačiau tai nieko nekeitė. Vis tiek nepabėgsiu. Kad ir ką daryčiau, jis skaito mano mintis. Juk jis, anot Selenos, gali būti Neros ginklas. O aš nenorėjau nė girdėti. Pakliuvome į Neros spąstus — kaip tik taip, kaip ji buvo sumaniusi, ir Herojus dabar jai perskaitys visas mano mintis.

— Ji nenutuokia, apie ką šneki, — pavargusiu balsu tarstelėjo jis.

Atrodė, kad kažkas jam iš kūno buvo išsunkęs visą kraują. Savo skausme jutau ir jo skausmą. Kodėl jis mus išdavė? Ar jį užnuodijo toji šešėlių strėlė? „Aš nutraukiau virvę”, — vis kartodavo jis, tarsi tai būtų itin svarbus įrodymas, kad jis nėra klusnus Neros vergas. Bet jis mus atvedė tiesiai jai į rankas, o kai Seleną norėjo pasipriešinti ir užniūniuoti negyvėlio šešėlį, jis jai sudavė. Ant jos gražiosios kaktos dar buvo matyti plona sudžiūvusio kraujo gijelė.

— Karalystės raktas, — pasakė Nėra. — Žinau, kad ji davė jį tau. Kur jis?

Nebegalėjau susilaikyti. Tą akimirką, kai ji tarė tuos žodžius, man prieš akis iškilo vaizdas — mirguliuojantis it deimantas raktas. Auksinis raktas, kurį pasiėmė Ajanas.

— Ji nežino, — pasakė Herojus. — Vartus atvėrė ne ji.

Ji jam užvožė. Atsivedėjo ranka ir šveitė jam per veidą, pasigirdo garsus pliaukštelėjimas.

— Žinoma, ji, kas daugiau? Nedrįsk man meluoti!

— Nemeluoju, — tęsė Herojus ramiu ir bejausmiu balsu, tarsi jo gyvenimas baigtas... — Vartus ji rado pravirus. Pirmas įėjo kažkas kitas.

— Kas?

Ajanas. Raktą turėjo Ajanas. Ne. Apie jį negaliu galvoti. Nes išdavikas Herojus kaipmat išskaitys.

— Ji nežino.

Kažkurią akimirką pasirodė, kad gal man tikrai pavyko nuslėpti mintį apie Ajaną. Tačiau puikiai žinojau, kad jis ir toliau, kaip anksčiau, skaito mano mintis. Jis jai pamelavo. Kodėl? Kodėl neišdavė? Pažvelgiau į jį, bet skaityti minčių juk nemoku. Mačiau paauglį berniūkštį, paskendusį savo apmąstymuose, kuriais su niekuo dalytis nenorėjo.

Ji pasilenkė virš jo.

— Duris dabar prižiūri jis, — pasakė ji. — Bet tai gali daryti bet kuris negyvėlio šešėlis. Kad ir tu. Arba mūsų gražuolė Vandenų uždainuotoja. Jo man nebereikia. Šiaip ar taip, jis jau susidėvėjo.

Nemaniau, kad Herojus gali dar labiau pablykšti. Bet galėjo. Kodėl jis šitaip kankinasi dėl kažkokio negyvėlio šešėlio?

— Ji nežino, — pakartojo jis. — Aš tik sakau, ką skaitau!

Ji šiek tiek atsitraukė ir greičiausiai apmąstė jo pasakytus žodžius. Kalėjimo rūsyje ji vilkėjo paprastą baltą suknelę, purviną ir nudriskusią — kaip ir pritinka tokiam vaidmeniui atlikti. Dabar buvo apsigaubusi ilgu raudonu apsiaustu iki žemės. Tamsūs jos plaukai krito tobulai. Tamsiomis akimis ji atidžiai žvelgė į mane. Ji buvo panaši į mano... į Karą. Kaip du vandens lašai. Kaip dvynė. Tai tapo nebepakeliama.

Tada ji žengė manęs link porą didelių žingsnių. Aš nevalingai atsitraukiau — bent jau pamėginau. Nieko kito neįstengiau, tik dar labiau prisispausti prie kėdės, bet ji turbūt to nė nepastebėjo. Ji pritūpė priešais mane, ir man iš atminties išplaukė netikėtas prisiminimas: mažutė Ana ant kėdutės, tabaluojanti kojytėmis. Mama pritūpusi priešais. „Pasėdėk ramiai, kol užrišiu batų raištukus.“ Nė nebežinojau, kieno tai balsas, bet mane užliejęs baimės jausmas kuždėjo, kad jis greičiausiai Neros.